Vienoje pelkėje gyveno gužutis ir gervė. Nusibodo jiem gyvent po vieną, ir užsimanė gužutis ženyties. Užsimanęs ir aina dibu dibu dibt par balą čielus tris verstus. Nudimbinęs sako:
– Gerve gerve, aš noriu tave vestė.
– Aš dar tekėt ir nemisliju, o juk tu nelabai ir dailus: tos kojos – vieni stibinkauliai, pats keršas, nemiklas, be jokio vikrumo – netekėsiu už tavę…
Gužutis susigėdęs namo aina dibu dibu dibt…
Išėjus gužučiui gervė apsimislijo apė savo gyvenimą ir sako: „Kokia aš kvailė! Atėjo pats vyras piršties, o aš atsakiau. O jug man dešimtssyk būt geriau nutekėjusiai buvę, tik gužutis koks yr, toks yr, ale vis vyrs. Ale ir ne teip šlykštus, kaip iš sykio man nudavė. Tos kojos kad ir stibinkauliai, ale raudonos, o kaip prie balos, tai ir gerai ilgis, ne teip susiteršia plunksnos. Ir iš viso šaunus vyras tas gužutis, o ir laksto abejutiškai. Kad teip, tai teip, aisiu aš pati pas jįjį ir paprašysiu, jeigu nepyko, o mudu turime susiženyt. Dar kitas pavydės, kad aš gaunu tokį kavalierių“.
Ir aina gervė pas gužutį: capu capu capt… Atėjo, pasibaldė ing duris ir sako gužučiui:
– Kaimyne, aš susimislijau, kad negerai padariau, tavei atsakius. Tu gana geras ir dailus vyrs, dėl to atėjau pas tave: imk mane, tikt dviese bus smagiaus.
– Kad nėjai, kaip aš atėjau pas tave, tai dabar gali grįžti sau, aš ir be tave gausiu, da gal ir gražesnę.
Gervė susigėdu, snapą nuleidus spūdina namo: capu capu capt…
Išėjus gervei gužutis vėl mislija: „Be reikalo gervę nevedžiau, kaip atėjo, jog ji gana gera paukštis“.
Ir vėl aina pas gervę: dibu dibu dibt… Gervė neina už jo, o jam išėjus, vėl jinai pas jį capnuodama par pelkes. Ir teip amžinai jie viens pas kitą vaikščiojo ir nesusiženijo.
Papasakojo Petras Lengvenius, užrašė Pranas Virakas, Naujokų, k., Jurbarko r. [Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.]
Sakmė – pamokanti labai gražiu papasakojimui… O nuotrauka tikras šedevras, paukščio gamtoje vaizdas daro neišpasakyto gamtos didingumo įspūdį…