Pelkė, išgarsinusi Lietuvą pasaulyje
Šilutės rajone, tarp Krokų Lankos ežero ir Kintų, plytinti Aukštumalos pelkė užima ypatingą vietą pasaulio pelkėtyros istorijoje.
1902 m. vokiečių botanikas ir pelkėtyrininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) paskelbė išsamią Aukštumalos tyrimų monografiją. Joje mokslininkas aprašė pelkės augaliją, sandarą, raidą ir gamtinius procesus, lemiančius aukštapelkių formavimąsi.
Šis veikalas laikomas pirmąja pasaulyje moksline monografija, skirta vienai aukštapelkei. Taip Aukštumala tapo svarbiu atspirties tašku tolesniems pelkių tyrimams.
Nors nuo šio darbo pasirodymo praėjo daugiau kaip 120 metų, Aukštumala tebėra vertinga tiek mokslininkams, tiek gamtos mylėtojams.
Pažintinis takas veda į savitą pelkės pasaulį
Aukštumalos grožį šiandien gali pamatyti kiekvienas. Neseniai atnaujintas medinis pažintinis takas lankytojus veda į aukštapelkės gilumą, kur atsiveria kiminų kilimai, žemos pušelės, plačios pelkės plynės ir tarp jų telkšantys nedideli ežerokšniai.
Taką prižiūri Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.
Dalis tako driekiasi senosios kūlgrindos trasa. Ji primena laikus, kai pelkė buvo ne lankytina vieta, o neatsiejama vietos gyventojų gyvenamosios aplinkos dalis.
Aukštumala kiekvienu metų laiku atrodo vis kitaip. Pavasarį atgyja pelkės augalija, vasarą išryškėja žali kiminų kilimai, rudenį pelkės platybės nusidažo rusvais ir rausvais atspalviais.
Gyvybė ten, kur kiti augalai neišgyventų
Aukštapelkės gamtinės sąlygos neįprastos. Nors vandens čia netrūksta, dirvožemis rūgštus, o augalams reikalingų maisto medžiagų labai mažai.
Todėl Aukštumaloje įsikūrė savitas augalų ir gyvūnų pasaulis, prisitaikęs prie tokių sąlygų.
Vien kiminų čia aptinkama daugiau kaip 20 rūšių. Šios samanos geba sukaupti didžiulius vandens kiekius ir yra vienos svarbiausių aukštapelkės gyvybę palaikančių augalų.
Pelkėje auga spanguolės, viržiai, vabzdžiais mintančios saulašarės. Čia taip pat aptinkama retų ir saugomų augalų – tyrulinių erikų bei šukelinių kiminų.
Aukštumala svarbi ir paukščiams. Jos apylinkėse pastebimi jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai ir didžiosios kuolingos.
Šių rūšių įvairovė rodo, kokią didelę reikšmę turi išlikusios natūralios pelkių buveinės.
Durpėse saugoma tūkstantmečių istorija
Po Aukštumalos paviršiumi glūdi per tūkstančius metų susidarę durpių klodai.
Durpės formuojasi tada, kai dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos žuvusių augalų liekanos suyra tik iš dalies. Taip pamažu kaupiasi organinės medžiagos sluoksniai.
Juose išlieka žiedadulkės ir kitos augalų liekanos, leidžiančios mokslininkams nustatyti, kokie augalai čia augo prieš šimtus ar net tūkstančius metų, kaip keitėsi kraštovaizdis ir klimatas.
Todėl pelkės yra ne tik gyvos gamtinės buveinės, bet ir savotiški Žemės praeities metraščiai.
Durpynai taip pat kaupia didelius organinės anglies kiekius. Kol pelkė išlieka šlapia, didelė šios anglies dalis lieka durpėse. Nusausinus pelkę, durpės ima sparčiau irti, o sukaupta anglis gali patekti į atmosferą.
Dėl šios priežasties natūralių aukštapelkių išsaugojimas svarbus ir siekiant mažinti klimato kaitą.
Žmogaus veikla paliko gilius pėdsakus
Aukštumala nėra visiškai nepaliestas gamtos kampelis. Praeityje pelkė buvo sausinama, o dalyje jos vyko ir iki šiol vyksta durpių gavyba.
Iškasti sausinimo kanalai pakeitė natūralų pelkės vandens režimą. Nukritus vandens lygiui, ima nykti aukštapelkei būdinga augalija, sparčiau auga medžiai ir krūmai, intensyviau skaidosi durpės.
Siekiant išsaugoti vertingas buveines, Aukštumaloje atliekami gamtotvarkos darbai.
Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioninio padalinio miškininkai prisideda prie pelkės apsaugos, rūpinasi jos buveinių būkle. Vienas svarbiausių darbų – šalinti dalį sumedėjusios augalijos, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos aukštapelkei būdingai augalijai išlikti ir atsikurti.
Vakarinė Aukštumalos dalis saugoma Aukštumalės telmologiniame draustinyje. Pelkė taip pat priklauso Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“, o Nemuno delta yra tarptautinės svarbos šlapžemė, saugoma pagal Ramsaro konvenciją.
Kaip aplankyti Aukštumalą jos nežalojant?
Atnaujintas pažintinis takas leidžia pasigrožėti pelke nepažeidžiant jautriausių jos vietų.
Lankytojai raginami nenukrypti nuo medinio tako, neskinti augalų, netrikdyti paukščių ir kitų gyvūnų, nepalikti atliekų.
Aukštapelkės augalija atsikuria labai lėtai. Net vienas neatsargus žingsnis už tako ribų gali pažeisti kiminų dangą, kuri formavosi daugelį metų.
Aukštumala primena, kad vertingiausi gamtos turtai ne visada atsiveria iš pirmo žvilgsnio. Už iš pažiūros tylių pelkės platybių slypi tūkstantmečius trunkantys gamtos procesai, retų rūšių buveinės ir pasaulio mokslo istorijos dalis.
Parengta pagal Valstybinių miškų urėdijos pranešimą.
