A. Petraitytė. Sąjūdis šiandien, arba Pumputišky siūtų Levi’s džinsų fanaberija

Išgirdusi, kad birželio 1-ą, šeštadienį, Seime bus minimas Sąjūdžio 25-metis, ėmiau šniukštinėti tos dienos LRT programą. Neaptikusi TV transliacijos, buvau beketinanti purkštauti, kad toks svarbus Tautos Istorijos įvykis praleistas… Laimei (bet ne džiaugsmui), įmačiau, kad radijo „Klasikos“ kanale transliacija bus… Ir kokia mane ištiko nuostaba (nuoskauda, nuovila) patyrus – tai visai ne iškilmingas Seimo posėdis, o…o…o Sąjūdžio suvažiavimas! Rodos, keturioliktasis. (Seimas, kaip institucija, šią datą minėjo pirmadienį, bet kol kas tuo nesidomiu.) Man rūpi –­ kas buvo minima birželio 1-ąją? Šios šiandienės organizacijos, buriančios bene, kaip teko girdėti, tris tūkstančius narių (na, tegu ir triskart daugiau) įsikūrimo jubiliejus? Tokia nedidelė jauki mažos organizacijėlės šventukė?

Išgirdau protingas (ir skaudžias) kalbas –­ prof. Vytauto Landsbergio, Kazimiero Motiekos, Algirdo Patacko… Parūpo – ar tai šios organizacijukės narių, ar garbių svečių iš šalies pranešimai? Labiau panašu į pastarąjį variantą. Sąjūdis, tądien susibūręs Seime, išsirinko savo valdžią (gausioj taryboj nelabai iš tų dienų prisimenamos pavardės). Taigi, šie Kovo 11-osios Akto signatarai nėra Sąjūdis. Ir kaip jie su tuo sutiko? Kaip jie sutiko su Tautos Atgimimo privatizavimu (man tiedvi sąvokos, tiedu reiškiniai – Sąjūdis ir Atgimimas – sinonimiški)? Sąjūdis buvo istorinis kelias į Nepriklausomybę (ir tebebūtų, jei ne šiandienis grupės draugų gviešimasis į monopolį – o taip, kuo geriausiais, patriotiškiausiais norais grįstas!).

Ne tik prisiekę patriotai, bet ir išsivažinėję, ir pabambantys ant šiandienės Lietuvos yra Sąjūdis – jei tik anuomet jų pakilta, telktasi, stota už Lietuvą. O jei kas nori savęs, anuomečio, ir Lietuvos, anuometės (lygu – Sąjūdžio), išsižadėt – jų reikalas. Kaip pilkas šapelis tuomet kilusi su visa Sąjūdžio banga, žinau – mūsų buvo masės. Suvokiu: šiandien minime istorinio virsmo, kurio vardas – Sąjūdis, 25-metį. Kokia duobėta būtų šiandiena – tai jau nepriklausomos Lietuvos kelias, senokai išsilukštenęs iš gimties drabužėlių, iš Sąjūdžio.

Lietuvai įsivalstybinus, daugelis mūsų, Sąjūdžio eilinių, grįžo iš fronto namo –­ prie savo arimų, audimų… Jautę įsipareigojimą stoti prie Valstybės vairo, ėjo į partijas (bent keli drugeliai išplasnojo iš Sąjūdžio kokono). Hm, o tie, kratęsi valstybinių pareigų, bet jautę atsakomybę už Valstybę, negi jie gali sėdėti sudėję rankas –­ ypač, kad padangė vis dar negandinga, o ir iš gimtojo podirvio teršalai vis veržias, vis veržias?.. Bet ar „neišduoti Sąjūdžio idealų“ reiškia būtinybę kabintis šio vardo – reiškusio (ir tebeturinčio reikšti) pakilimo masiškumą, visuotinumą?

…Prof. Vytautas Kubilius – ne profesoriško rango, ne titulų, bet kultūros žmogus – jausdamas didžiulį rūpestį dėl mūsų Valstybės, Tautos, pasiryždamas tam atitrūkti nuo savo rašomojo stalo, nuo pras­mingų literatūrologinių studijų, žinojo negalįs gvieštis Sąjūdžio vardo – jau atsikūrus Lietuvos valstybei, o Sąjūdžiui, kaip visos Tautos pakilimo bangai, atlikus savo misiją, nuslūgus į savus laukelius ir darželius… Ir į partinius darželius. Prof. Kubilius, kaip ir dar būrelis bendraminčių, nepretendavę į oficialius postus, bet nenusikratę nuo savęs atsakomybės už Moralės stulpų tvirtinimą mūsų postsovietinėje pliurėje, telkėsi į nepolitinę visuomeninę organizaciją – Piliečių chartiją.

Kodėl šiandieniai a la sąjūdiečiai išvengė šios pilietinį įsipareigojimą deklaravusios organizacijos? Kodėl jai lyg tuščiam profesorių išmislui buvo leista numirti?

Taip, žinia, susibūrus į naują darinį turi veiksmais, stovėsena įrodyti, ko esi vertas.

Apsiskelbęs Sąjūdžiu, iškart sau suteiki reikšmingumo, netgi istorinio (firminio) rangą.
Nelyg apsitempęs Levi’s džinsais, tegu ir Pumputišky siūtais.