Š.Navickis. Laiškas

Senokai berašiau, juo labiau ką nors parašyto viešinau. Galima sakyti, nepraleidau progos patylėti. Ir vėl nepraleisiu, o šis rašinėlis tebus laiškas tiems geriems žmonėms, kurie mane prisimena – ir man primena – kad tai, ką esu rašęs anksčiau, jie skaitė.

Lietuvoje nėra prasmės, kuri galėtų tapti bendruoju vardikliu. Nėra turinio, kuris galėtų būti bendras. Yra pavienių padorių žmonių, vienas kitas dvasios milžinas (nebūtinai vyras), tačiau vienijančios idėjos – ne. Neatsitiktinumas tai. Manau, kad tai ilgamečio ir kryptingo tautos savimonės naikinimo pasekmė. Naikintojai turėtų džiūgauti – kaip gerai pasisekė. Juk net anekdotai kuriami apie kaimyno karvę… Sudėtinga būtų tiksliai – bent apytiksliai – nustatyti, kada įvyko tas baisus, klaikus, nedovanotinas ir – baisu sakyti – ko gero nebeatitaisomas lūžis, kai žmonių pasaulėžiūroje noras tapti nugalėjusiu didvyriu buvo perkeistas į norą būti auka. Taip taip – auka, galinčia dėl savo nesėkmių, dėl varganos būties ir visiškai sušiktos buities (istorijoje pilna pavyzdžių) kaltinti ką nors kitą, kaip taisyklė aukščiau esantį, pradedant brigadininku ar vadybininku – ir taip iki pat Dievo. Ir kaltina, ir burba, ir nieko nedaro, kad tai keistųsi. Ir nedarys, nes jei imtų ir padarytų, paaiškėtų, kad šimtus metų leidosi durninama, todėl geriau ir toliau leisis, kad tik nereikėtų patirti to baisaus išblaivėjimo jausmo.

Ką daryti menkystai, priverstai suvokti savo menkumą?

Yra dvi galimybės. Viena – ryžtis nebebūti menkysta. Tiesiog nebebūti – niekada, jokiomis aplinkybėmis. Nė už ką. Lengva nebus. Pergalės su sočiu atpildu ir medaliu „Už nuopelnus“ irgi nebus. Tačiau gali būti pergalė su erškėčių vainiku. Sakysite – bet juk tai irgi auka? Taip, auka, kovotojo iki paskutinio atodūsio auka, tačiau ne skerdimui penimo paršo, „paaukojusio“ gyvenimą su visomis jo galimybėmis „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Taip, cituoju Kudirką. Ir dar cituosiu:

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme…

Dabar gi sugebėta „pasiekti“, kad didvyrių beliko gal tik šiose eilutėse. Visi kiti – jau tolerastai arba verčiami jais tapti artimiausiu metu. Sakote, ne? O kaip kitaip vertinti visus tuos pasiplyšojimus, esą, koks baisus dalykas Lietuvoje yra būti lietuviu ir dar to nesigėdyti valstybinių švenčių proga? O jei dar ir Gedimino prospektu, mojuodamas (vis dar) valstybine vėliava, praeisi (pražygiavimas – sunkinanti aplinkybė), tada jau visai visai…

Šiandieninė Lietuvos valstybė – puikus chrestomatinis pavyzdys iki kokio laipsnio ir per kokį trumpą laiką gali išsigimti valstybingumas. Puikiausias pavyzdys – rinkimai, na, kad ir į Seimą. Ar nors kas nors pasikeitė?! Pildosi juodžiausias iš galimų scenarijų – kalbu apie Garliavą, apie nužudytus „sava mirtimi“ žmones, apie neregėtą savivalę praėjusių metų gegužės septynioliktąją, apie tai, kaip „procesas tęsiasi“, apie… Nes NIEKAS nepasikeitė, išskyrus statistus ant parlamentinių laktų. Struktūros ir tarnybos kaip darė savo, taip ir daro – ir toliau darys. Priminsiu, anoji Vyriausybė savosios kadencijos pradžioje guminėmis kulkomis IŠŠAUDĖ protestuotojus prie Seimo, o paskui dar ir bylos pasipylė – ne tiems, kas šaudė ir įsakymus davė, suprantama. Garliava nebuvo pirmas bandymas. Dabar precedentų jau yra ir tiek uniformuota prievarta, tiek ir su ja sulipusi teismų karuselė suksis ir trins savo girnose visus išdrįsusius…

Ar yra alternatyva? Mano nuomone – nėra. Ne todėl, kad nerastume nė vieno kilnaus žmogaus per visą Lietuvą – manau, kad rastume keletu daugiau – o todėl, kad visi galios svertai, technologijos ir gebėjimai (kitaip sakant, profesionali persvara) yra kitoje pusėje. Visi gudručiai jau seniai „įsiprosijo“ į teisiųjų gretas, o tie, kas ten nėjo ar nepritapo – sistemai yra nemalonumas, bet ne realiai pasipriešinti galinti jėga. Na, maždaug kaip narsūs indėnai prieš reguliariąją kariuomenę.

Tačiau yra bent pora reiškinių – kitaip nepavadinsi – pagal požiūrį į kuriuos galime atskirti tuos, kurie dar tebėra žmonėmis, nuo tų, kurie jau ne. Vienas (chronologiškai) – tai Laikinosios Vyriausybės veikla ir jos vadovo perlaidojimas Kaune su viskuo, kas aplink virė. Antrasis – tai Garliava.

Ir dar yra didžiulė patirtis, kaip išgyventi tokiomis aplinkybėmis, kokios jau dabar yra Lietuvoje, nors ir kaip nemalonu tą pripažinti. Profesionaliai suorganizuotas melas vietoje Tiesos…