Lučinskas Gintaras, Varviškės „respublika“ (1920–1923). Istorijos apybraiža. Alytus: Gintarinė svajonė, 2013. 112 p. Tiražas – 750 egz. ISBN 978-609-95213-5-0
Kraštotyrininko, knygų apie Dzūkijos istoriją autoriaus Gintaro Lučinsko gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“, skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.
***
Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas po nedidelės pertraukos vėl ėmėsi leidybos darbo. Tiksliau sakant, tos pertraukos nė nebuvo, nes šio autoriaus knygų jau nespėju skaityti. Jo tyrinėjimų ašis visąlaik sukasi apie karybos istoriją. Ir Dzūkija – jam svarbiausia visada. Atiduoti duoklę kažkada čia gyvenusiems žmonėms ar nepelnytai primirštiems įvykiams, – tai vis Gintaro siekiai. Kas nėra susidūręs nei su knygų rašymu, nei ypač su leidyba, tas gal mano, kad knygą parašyti labai paprasta. Bet taip iš tikrųjų nėra. Ir parašyti gerą knygą ne kiekvienas gali, o tuo labiau išleisti. Gintaras Lučinskas – vienas tokių autorių, kurie ne tik rašo knygas, bet ir patys jas leidžia.
Gintaro Lučinsko paskutinis darbas – istorijos apybraiža apie Varviškės „respubliką“ 1920–1923 metais. Ši gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.
Pratarmę šiai knygai parašė žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Skaitydamas Viliaus tekstą, supratau, kad tai irgi ne atsitiktinumas. Iš tikrųjų yra nemažai bendra tarp šių dviejų autorių. Ir ne vien tai, kad abu jie yra kolekcininkai, gal net ir bendrose parodose buvo susitikę. Tačiau svarbiausia ne tai. Juos vienija nuveikti svarbiausi darbai – parašytos ir išleistos vertingos istorinės knygos.
Gintaras manęs kartą paklausė, ar aš suprantu, kodėl jis nesikreipia į įvairias leidyklas, bet išleidžia savo knygas pats. Aš į šitą klausimą atsakymo neturiu, tačiau tik žinau, kad finansavimo iš savivaldybių ar kitų instancijų, kurios turėtų paremti svarbų Alytaus miestui ar Dzūkijai leidinį, tikėtis neverta. Pinigėliai nubyra tik vienadieniams masinio pobūdžio renginiams. Tikriausiai Vilius Kavaliauskas ir Gintaras Lučinskas įvedė tradiciją skelbti savo knygose sąrašus tų ministerijų, įstaigų ir savivaldybių, kurios atsisakė paremti bent keliasdešimt litų reikšmingų knygų leidybą.
Bene taikliausiai tokią situaciją apibūdino visuomenininkas ir kolekcininkas Jonas Juravičius, teigdamas, kad į savivaldybes ar atsakingas pareigas patenka daugiausia tokie žmonės, kurie knygų neskaito, todėl iš tokių ir paramos tikėtis neverta. Ir iš tikrųjų tokiems labai toli net ir nuo tarpukario Lietuvos kariškių ar šaulių, kurie vertindavo ir brangindavo knygą, ją dovanodavo reikšmingų iškilmių progomis, patys ,,apsidėdavo“ mokesčiais kuriant bibliotekėles. Kariškiai suprasdavo, kad knyga – tai reikšmingas kultūros paminklas.
Šiandienos valdininkams svarbesni visai kitokie paminklai, pavyzdžiui, dėl savivaldybės klerkų machinacijų atsiradęs iškilus „paminklas“ – Alytaus autobusų stotis. Prieš kurį laiką ėjau miesto aikšte, ten ilgoką laiką stovėjo supiltas didžiulis kalnas. Šalia manęs ėjo moteris su mažu vaiku. Ir tas vaikas paklausė savo mamos: „Mamyte, o kas čia bus?“ O mama atsakė taip: „Čia, vaikeli, bus nauja Gedimino pilis, vienas meras statė – nepastatė, tai dabar antras stato“. Kam gi čia reikia tos Alytaus miesto istorijos, jei paminkliškumą valdininkai supranta kitaip?
Tačiau Gintaras Lučinskas rankų nenuleido ir susirado privačių rėmėjų. Čia norėčiau pažymėti, kad būtent knygų leidybos epopėjų srityje ir yra pagrindiniai Gintaro Lučinsko ir Viliaus Kavaliausko panašumai. Prieš Vasario 16-ąją pasižiūrėjau labai įdomų televizijos interviu su Viliumi Kavaliausku. Šio autoriaus milžiniško darbo – parengtų fundamentalių veikalų, skirtų Lietuvos kariuomenei ir apdovanojimams, valdininkai nesiteikė paremti nė vienu litu, tačiau Vilius sugebėjo įtikint Lietuvos verslininkus, kad tai – istorijai labai svarbu, ir dėl to turime tokius vertingus leidinius. Žinoma, kai valdininkams prireikia Viliaus Kavaliausko patirties ir sugebėjimų, tai jie nesivaržo juo pasinaudoti, ar kai paveikslus reikia iš užsienio pargabenti, ar Žygimanto Augusto gobeleną nupirkti. Štai tada Vilius prisimenamas…
Dar turiu vieną pastebėjimą, kad Gintaras leidžia tik tam tikro lygio knygas. Mes su juo dažnai pasiginčijame, bet man niekaip jo nepavyksta įtikinti, kad pradėtų vertinti ir knygas minkštais viršeliais. Mat Gintaras laikosi savo nuomonės, kad knyga turi būti ilgaamžė, todėl kokybiškai išleista – ne tik susiūta, bet ir kietais viršeliais.
Daug kas iš istorijos girdėjo apie Perlojos respubliką, bet apie Varviškės „respubliką“ turbūt ne visi žino. Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, 25 km į šiaurę nuo Gardino, miškingoje ir durpėtoje vietoje. Varviškė įkurta XV a. pabaigoje. Minima 1518 m. ir 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo aktuose. XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracinės) linijos. Vietovėje nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, tačiau dvaras sulenkino kaimą. Seinų krašte buvo gausu dvarų ir dvarininkų, kurie lėmė miestų sulenkėjimą, o kai kur (pietiniuose pakraščiuose) lenkiškumas palietė ir kaimus; sulenkėjo ištisi valsčiai. Kadangi lenkai pradėjo organizuotis anksčiau už lietuvius, spėjo sutvirtėti, tad ir jų agitatoriai, dvarininkų kviečiami, Seinų krašte atsirado gana anksti.
Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių valstybių nustačius demarkacijos liniją, o 1920 m. lapkričio 29 d. įvedus abiem jos pusėms 12 km pločio neutralią zoną, Varviškės kaimas atsidūrė neutralioje zonoje prie demarkacijos linijos. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 kilometrus. Kapčiamiesčio valsčiaus rytiniai ir pietiniai pakraščiai apaugę miškais, kuriuose plytėjo nepraeinamos pelkės ir krūmai. Per šiuos miškus ir ėjo demarkacijos linija, taigi valsčiaus pakraštys ribojosi su lenkų užimta teritorija. Tarp šių miškų, nedideliuose ploteliuose prastos smėlio žemės, buvo įsikūrę skurdūs kaimeliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių kaimų gyventojų dauguma vertėsi grybų rinkimu ir valstybinio miško vogimu, taip pat eidavo uždarbiauti į Gardiną, kur gerokai sugudėjo ir sulenkėjo. Gyvendami miškuose ir užkampyje, be to, neturėdami turto, įprato gyventi laisvą „miškinių“ gyvenimą.
1919–1920 m. šiame tolimiausiame pietiniame Lietuvos kampe pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie, remiami Lenkijos Vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutralią zoną, paskelbė vadinamąją Varviškės „savivaldą“ arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką forpostą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Nustačius tarp Lenkijos ir Lietuvos neutralią zoną, 1920–1923 m. Varviškės „respublika“ garsėjo ne tik Seinų krašte, bet ir tolimesnėse apylinkėse. Į neutralią zoną tais laikais atbėgdavo slapstytis visokie plėšikai, dezertyrai, avantiūristai ir kitokie bastūnai (pasakojama, kad net kazokai, rusų belaisviai, grįžtą iš Vokietijos bei iš Lenkijos kariuomenės pabėgę ukrainiečiai), užsilikę dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų; ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos pusės. Pradžioje, kol jų buvo nedaug, jiems pakakdavo plėšti kaimus neutralioje zonoje, tačiau plėšikų vis gausėjo, ir gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susibūrė stiprus lenkų partizanų dalinys, o Varviškė buvo paversta centru visai Pietų Lietuvos neutraliai zonai terorizuoti. Lenkų organizacija Varviškės apylinkėse sutelkė apie 300–400 ginkluotų vyrų. Manoma, dalis jų buvo lenkų kariškiai, perrengti civiliais drabužiais. Jie laikėsi įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno krantuose. Varviškės „respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos bei siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“ (lenk. Litwa Środkowa), turėjo savo „komendantą“, antspaudą; puldavo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos ir Veisiejų valsčių gyventojus. Tokią teroristų gaują likviduoti sunkiai sekėsi, nes ši veikė miškuose, turėjo gerų ginklų: kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, ją rėmė ir Lenkijos valdžia.
Kaip sekėsi Lietuvos kariuomenei ir šauliams likviduoti Varviškės „respubliką“ – sužinosite įsigiję naują istoriko Gintaro Lučinsko knygą. Galima tik pasakyti, kad Nepriklausomybės kovų laikotarpis buvo sudėtingas laikmetis Lietuvos valstybei, pasienio konfliktai truko ilgai. Atsikurianti Lenkija Lietuvą matė savo sudėtyje. Tačiau lenkai susidūrė su lietuvių nacionalizmu. Jiems pavyko užgrobti svarbias Lietuvos teritorijas: Seinų ir Suvalkų kraštą, Rytų Lietuvą su Vilniumi ir Gardinu, tačiau visos Lietuvos praryti neįstengė. Žinoma, J. Pilsudskio legendinės pergalės prieš Raudonąją armiją lėmė ir Lietuvos bei kitų Baltijos kraštų likimą. Stalinas šito lenkams niekada nedovanojo, bet atsikeršyti progą jis gavo tik daug vėliau. Lenkų ir lietuvių tautų likimai labiausiai ir išsiskyrė po Pirmojo pasaulinio karo. Atsirado nesantaika. Apie lenkų žiaurumus lietuvių ir kitų tautų atžvilgiu tekdavo skaityt tarpukario žurnale „Mūsų Vilnius“.
2012 metais pasirodžiusi Armijos Krajovos kario knyga „Egzekutorius. Armijos krajovos žudiko išpažintis“ taip pat sukėlė nemažai diskusijų. Nes Armija Krajova iš tikrųjų labai skyrėsi nuo lietuvių partizanų. Bendradarbiavo ir su naciais, ir su NKVD. Beje, savo draugų buvo labai lengvai ir sudoroti. Armija Krajova planavo savo jėgomis net Vilnių iš vokiečių atsiimti, bet šiuos planus sužlugdė NKVD. Napoleono laikais lenkai buvo susiskaldę, dalis kovėsi Napoleono pusėje, kiti Rusijos pusėje, o Antrojo pasaulinio karo metu stojo sovietų pusėn. Deja, jų viltys nepasiteisino. Stalinas sumaniai pasinaudojo lenkais, bet laukto savarankiškumo jie negavo.
Niekas neužmiršta. Ačiū autoriui. Ne – lenkų okupantams!
Knygą dovanoja LS Tauta ir Tėvynė. Jei kam reikia.