M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (VIII)

9. „Tvarka ir teisingumas“

Šios partijos šaknys – dviejose skirtingose politinėse organizacijose: Tėvynės sąjungoje ir Liberalų sąjungoje. „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Rolandas Paksas 1999 m. buvo Tėvynės sąjungos valdybos pirmininkas, tų pačių metų gruodį jis su grupe šalininkų perėjo į Liberalų sąjungą ir tapo jos pirmininku. Atnaujinta liberalų programa, įtraukta konservatyvių akcentų – bendruomeniškumas, tradicija, tautinis tapatumas. Ištempęs liberalus iš politikos paribio į pirmaujančių partijų gretas Rolandas Paksas 2001 m. priverstas atsistatydinti iš sąjungos pirmininko pareigų, o 2002 m. su bendražygiais įkūrė Liberalų demokratų partiją.

Dalis šios partijos kūrėjų – Juozas Imbrasas, Jonas Lionginas, Henrikas Žukauskas – atėjo dar iš Tėvynės sąjungos, dalis – Remigijus Ačas, Dailis Barakauskas, Valentinas Mazuronis – jau iš Liberalų sąjungos. Reikia pabrėžti, jog ligtolinė Liberalų sąjunga ideologiškai buvo gana mišri – čia būta ir konservatyvių liberalų, ir klasikinio liberalizmo atstovų, ir ekstremistų. Atsikračiusi R. Pakso komandos Liberalų sąjunga vis aiškiau žengė į kraštutinį liberalizmą – šiandien šią liniją tęsia Liberalų sąjūdis.

2006 m. Liberalų demokratų partija priėmė vardą „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai), o 2008 m. – tiesiog „Tvarka ir teisingumas“. Partijos lyderiu liko R. Paksas – išskyrus jo trumpą prezidentavimo laikotarpį, kai partijos pirmininku dirbo V. Mazuronis. Dabartinis partijos pavadinimas priimtas po žlugusio bandymo susijungti su Lietuvių tautininkų sąjunga ir atspindi jos šūkį: Teisingumas-Tvarka-Tautiškumas. Šiuo vardu partija įsiliejo į pasaulinę „tvarkos ir teisingumo“ partijų šeimą, sudarančią atskirą politinį pogrupį, kuriame rikiuojasi įvairios jėgos – nuo radikaliųjų konservatorių iki konservatyviųjų radikalų.

„Tvarka ir teisingumas“ remiasi dar 2002 m. priimta programa. Joje partija ligšiol įsivardija liberalia – akcentuojamos laisvo žmogaus, atviros visuomenės, atviro liberalizmo idėjos. Antra vertus – gausu konservatyvių akcentų. Ypač pabrėžta dora, šeima, tradicijos ir papročiai, tautinė savimonė, tautos savitumas ir tęstinumas, kultūros tęstinumas, etninių regionų savastis. Užsienio politikoje apeliuojama į Europos Sąjungą, bet pabrėžiant, jog šios politikos matas – nacionaliniai interesai, akcentuojamas tautiškumo išlaikymas, atspara globalizacijai.

Žmogaus teisių absoliutumas, rinkos ekonomika, liberali socialinė politika – aiškiai liberalūs akcentai. Strateginis valstybės planavimas – lyg konservatyvus, lyg socialistinis. Šalies valdymo decentralizavimą galima priskirti tiek konservatizmui, tiek liberalizmui. Visuotinis pajamų ir turto deklaravimas, apeliuojant į kovą su korupcija, dvelkia socializmu. Socialinės politikos pagrindas – darbas: universalus principas, tinkantis ir kairei, ir dešinei. Socialinės išmokos vietoje lengvatų – socialistinis, kairuoliškas akcentas.

Žiniasklaidoje ir mokslo bendruomenėje „Tvarkos ir teisingumo“ partija priskiriama centro dešinei, grynajai dešinei ir net – kraštutinei dešinei. Pati partija prisistato centro kaire. Vis dėlto programoje kairumo – ne itin daug, jis apima antraeilius, ne itin konceptualius klausimus. Iš programos galima spręsti, jog tai – konservatyviai liberali partija, kurioje abu šie sandai sudaro daugmaž lygiavertę pusiausvyrą, su tam tikrais smulkiais socialistiniais elementais. Deklaruojamą centro kairės poziciją galima laikyti duokle pasirinktam socialiai orientuotam elektoratui ir potencialiems (dabar – jau esamiems) partneriams: socialdemokratams.

Interneto apklausoje www.manobalsas.lt „Tvarka ir teisingumas“ moralinėje-kultūrinėje dimensijoje užima konservatyvią poziciją ir daugmaž sutampa su Tėvynės sąjunga, o socialinėje-ekonominėje dimensijoje žengia šiek tiek arčiau socializmo, per vidurį tarp Tėvynės sąjungos ir Socialdemokratų partijos. Žinoma, ši lokalizacija – teorinė, apimanti partijų atstovų pasisakymus, o ne veiksmus.

2012 m. R. Paksas vienintelis iš Europos Parlamente atstovaujamų Lietuvos partijų lyderių pasisakė prieš Europos Federaciją, pabrėždamas, jog Lietuva stojo į suverenių valstybių sandraugą ir ji tokia turėtų likti. Pasisakymas už nacionalinio suvereniteto tęstinumą ir prieš revoliucingus politinius konstruktus – aiškiai konservatyvus ir beveik tautininkiškas žingsnis.

2007 m. Vilniaus meras J. Imbrasas uždraudė homoseksualistų paradą. 2010 m. Tėvynės sąjungai atstovaujantis meras V. Navickas jų paradą įteisino. Akivaizdu, jog „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas užėmė konservatyvią poziciją, Tėvynės sąjungos atstovas – liberalią.

2009-12-17 Seimui balsuojant dėl Nepilnamečių apsaugos įstatymo redakcijos, draudžiančios lytinių iškrypimų propagandą, visi dalyvavę „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai balsavo už – iš Tėvynės sąjungos absoliuti dauguma susilaikė. 2010-11-04 svarstant liberalų, kosmopolitinį Pilietybės įstatymą už pasisakė absoliuti dauguma abiejų partijų atstovų. 2012-06-19 balsuojant dėl konstitucinės pataisos, šeimą apibrėžiančios vyro ir moters santuoka bei tėvų ir vaikų ryšiais, už balsavo visi Tėvynės sąjungos atstovai ir dauguma „Tvarkos ir teisingumo“ atstovų, viena balsavo prieš, keletas balsavime nedalyvavo.

Žvelgiant į šiuos balsavimus iš pažiūros galima skelbti lygiąsias: Tėvynės sąjunga geriau pasirodė balsuojant už šeimos apibrėžimą, „Tvarka ir teisingumas“ – už lytinių iškrypimų prevenciją, o pilietybės klausimu abi partijos balsavo daugmaž vienodai. Vis dėlto pripažįstant, jog lytinių iškrypimų prevencija – fundamentalesnis klausimas, nei klausimas – ar šeima laikyti tik susituokusius vyrą ir moterį, ar apskritai bendrai gyvenančius, „Tvarka ir teisingumas“ konservatyvumo skalėje bent vienu punktu lenkia Tėvynės sąjungą. Jeigu prie jo pridursime R. Pakso poziciją nacionalinio suverenumo klausimu ir sulyginsime anksčiau minėtus abiejų partijų merų veiksmus, pirmenybė šioje skalėje vienareikšmiai atiteks „Tvarkai ir teisingumui“.

Žvelgiant į bendruomenių stiprinimo klausimus – seniūnų rinkimus, prisiekusiųjų ir tarėjų institucijų įvedimą į teismų sistemą – abi partijos kol kas labiau pasižymėjo kalbomis, nei darbais. A. Kubiliaus vyriausybė kadencijos pabaigoje šiaip ne taip išstenėjo oficialų vyriausybinį pareiškimą už tarėjų institucijos įvedimą, bet Seime per ketvertą metų šiuo klausimu praktiškai nepajudėta. Dabartinėje Seimo ir vyriausybės kadencijoje svertai pereina „Tvarkai ir teisingumui“ – valdančiosios koalicijos partijai, juo labiau kad vienu arba kitu klausimu iš šio sąrašo teigiamai pasisako ir kai kurie koalicijos partneriai. Ar bus pajudėta nuo kalbų prie darbų – parodys artimiausia ateitis.

Moralinį „Tvarkos ir teisingumo“ veidą gerokai juodina korupcijos ir apskritai kriminalo šešėliai. Partijos šulai R. Ačas ir Kęstas Komskis siejami su kontrabanda, o pirmasis jų – dar ir su abejotino skaidrumo „Alitos“ privatizavimo byla. Pats R. Paksas, dirbdamas valstybės prezidentu, susikompromitavo skirdamas pilietybę ir patarėjo postą savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui. Iš šių trijų partijos lyderių tik R. Paksas viešai pripažino savo klaidas ir už jas atgailavo. Galima tik prisiminti, jog Tėvynės sąjungos veidas šiuo požiūriu – ne ką šviesesnis, jos politikus taip pat lydi panašūs skandalai, į kuriuos vadovybė nereaguoja.

Nei vienos šių partijų nepuošia ir konjunktūrinės, pragmatinės koalicijos: Tėvynės sąjungos – su kraštutiniais liberalais, „Tvarkos ir teisingumo“ – su oligarchine Darbo partija ir antivalstybiškai veikiančiais lenkų šovinistais. Jei dabartinė valdančioji koalicija tenkins antivalstybinių elementų užgaidas, tai reikš, jog „Tvarkos ir teisingumo“ deklaruojamas patriotizmas – tik populizmas vilioti rinkėjams.

Sumuojant ligšiolinius „Tvarkos ir teisingumo“ pasisakymus ir veiksmus, susidaro paradoksali situacija. Liberalizmą deklaruojanti partija – konservatyvesnė už deklaruojančias konservatizmą. Jei reiktų liberaliąsias ir konservatyviąsias partijas dėlioti liberalizmo ir konservatizmo skalėje, vaizdas būtų maždaug toks: Liberalų sąjūdis – Liberalų ir centro sąjunga – Sąjunga „TAIP“ – Tėvynės sąjunga – Krikščionių partija – „Tvarka ir teisingumas“. Vis gi trijų pastarųjų konservatizmas – fragmentiškas, nei vienos jų neišeina laikyti nuosekliai konservatyvia jėga. Galima kalbėti tik apie didesnes ar mažesnes konservatizmo dozes.

Ypač rimtai susimąstyti skatina rengiamas „Tvarkos ir teisingumo“ jungimasis su Darbo partija į vieną politinę organizaciją. Nors šis jungimasis dar nėra įvykęs faktas – jam pritars arba jį atmes kiekvienos partijos suvažiavimai – abiejų pusių lyderiai savo žodžius jau tarė. Gimusi iš liberalų ir konservatorių sintezės, ilgokai flirtavusi su tautiškumu partija jungiama su ideologiškai beveide, merkantiline, oligarchine grupuote.

Jei tai įvyks – praloš abi pusės. Darbo partijos rinkėjas siekia ne griežtos rankos, juo labiau – ne tautinių ar konservatyvių vertybių, o ūkiško valdymo. „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjas siekia ne merkantilizmo, o šios partijos pavadinime ir programoje įvardytų vertybių. Išskyrus abiejų partijų lyderius lydintį Rusijos šleifą ir valdžios troškimą, jų niekas nejungia – dar labiau abejotina, jog susijungs rinkėjai. „Ūkiškuosius“ priglaus socialdemokratai ir liberalai – šiaip ar taip, Darbo partija jungia abiejų šių srovių akcentus. Tautiškumo ir konservatizmo erdvėje liks laisva vieta, kurią užims nuosekliau šioms vertybėms atstovaujančios jėgos.