Gražų pilietinio aktyvumo pavyzdį, minint Žalgirio mūšio 615-ąsias metines parodė TS-LKD Kauno skyrius (pirmininkas Paulius Lukševičius), surengdamas mieste vieno iš didžiausių viduramžių Europoje mūšio – LDK pergalės minėjimą.
Žalgirio mūšio minėjimas
Šis minėjimas tarsi gyvu žiedu įsipynė į pinamą pradinį – Žalgirio mūšį laimėjusios lietuvių ir lenkų jungtinės kariuomenės vado – Vytauto Didžiojo metų minėjimo vainiką.
Savo laiku ginčytasi – kas vadovavo mūšiui – lenkai (karalius Jogaila) ar lietuviai (kunigaikštis Vytautas). Tokius ginčus vienoje buvusioje televizijos laidoje taikliai nutraukė istorikas, prof. hab. dr. Edvardas Gudavičius savo klausiamuoju atsakymu: kas pagal giminystę buvo Jogaila ir Vytautas? Jie buvo pusbroliai – abu lietuviai.
Minėjime kalbėjęs LR Seimo narys Kazys Starkevičius papasakojo kaip buvo ieškota geriausios vietos pastatyti naujai atlietą skulptoriaus V. Grybo sukurtą Vytauto Didžiojo paminklą, vežiojant po keletą miesto vietų padarytą maketą. Dauguma nutarė, kad geriausia vieta – prie savivaldybės, kurioje ir buvo pastatytas paminklas.
Buvęs savivaldybės meras ir vėliau buvęs LR Seimo narys Andrius Kupčinskas kalbėjo apie kilusius sunkumus statant išrinktoje vietoje paminklą. Gediminas Žukauskas prisiminė istoriko E. Gudavičiaus aiškintą bajorystės sąvoką ir jos vaidmenį tuometinėje visuomenėje.
Antano Vivulskio paminklas Žalgirio mūšiui atminti
Zigmas Tamakauskas papasakojo apie skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio Žalgirio mūšiui atminti paminklo, esančio Krokuvoje, kūrybos istoriją, priminė švedų mokslininko Sveno Ekdalio surastą Ordino archyvuose raštą, demaskavusį lenkų istoriko Dlugošo klaidingu teiginius apie lietuvių kariuomenės vadinamą „pabėgimą“.
Surastame dokumente atskleistas tikrasis mūšio eigoje įvykęs Vytauto sumanytas taktinis „atsitraukimo“ manevras, suklaidinęs kryžiuočių kariuomenę ir didžia dalimi nulėmęs Žalgirio mūšio pergalę. Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ centrinėje dalyje ir matome tikrojo mūšio vado – Vytauto Didžiojo, iškėlusio į viršų rankas su kalaviju pergalės triumfą.
Pasidžiaugėme, kad Lenkijoje esančiame Griunvalde kasmetiniame inscenizuotame mūšyje dalyvauja ir lietuviai. LDK karius veda sėdėdamas balne buvęs Lietuvos karininkų ramovės Kaune viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius, pasidabinęs Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ ginklakalių nukaltais Vytauto Didžiojo vaidmeniui šarvais.
D. Mazurkevičius Vytautą – kaip karo vadą, vadina tikrai „neeiline asmenybe, gimusia kartą per tūkstantį metų“, apgailestauja, kad mūsų sostinėje nėra jam skirto paminklo.
Vytauto Didžiojo metai
Tikimės, kad Vytauto vardu paskelbtais metais Vilniuje bus pastatytas toks paminklas, keliantis mūsų istorinį pasididžiavimą bei tautinę garbę. Tikimės, kad bus surasti ir Vytauto Didžiojo palaikai.
Prie Kaune esančio Vytauto Didžiojo paminklo padėjome papuoštą tautinių spalvų kaspinu gėlių puokštę, pagiedojome Lietuvos himną.
Autorius yra TS-LKD Kauno skyrių sueigos tarybos narys, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys.
Na, kaip matyti, “Kauno” partybė jau vis labiau lenkybėn, net su tų laikų vėliava traukia… Beje, labiau atrodio, kad tame Mateikos paveiksle ne Vytautas, o gali būti, kad kažkoks mistinis lenkelis džiūgauja. Na. kryžiuočiai Lenkijos valia liko nepribaigti, taigi Vytautui laimėjus vien tik mūšį, o nepolus ir neužėmus Marienburgo, nebuvo dėl ko džiūgauti.
Žodžiu, visi kvaili, tik mes protingi.
Kvaili dėl to, kad savos istorijos nekurta, dvi kartos jos nemokytos. Neturint lietuviškos savo istorijos, tuo pasinaudojusi Maskva Lietuvai jos istoriją parašė. O per Sąjūdį atrodė – taip alkani savo istorijos esame. Kur tai matyta, toks valstybinis aplaidumas.
Dėl to pritariu.
“O per Sąjūdį atrodė – taip alkani savo istorijos esame” – o gal taip tik atrodė? Gal dauguma buvo alkani dešros, šmutkių?
Jeigu pačiam – “gal”…, tai pavartyk atsradusią laisvą spaudą.
Kuo rimtesnis dalykas, tuo mažesnė dalis tautos juo domisi. Visų tautų dauguma labiausia domisi medžiaginiais dalykais. Bet Sąjūdžio metais dauguma aktyvių žmonių (nors patys jie, tie aktyvieji, sudarė tautos mažumą) susidomėjo istorija ir kitais politiniais reikalais. Užuot tauta piktinęsi, turim ją (save) ugdyti. Tai nuolatinis kantrybės reikalaujantis darbas.
Tai jei buvome tokie alkani istorijos, tautos, kalbos, kaip taip atsitiko, kad per tuos jau laisvus 35 metus baigiame išsitautinti? Kalta valdžia? Ar tik ji? Todėl ir klausiu – kiek buvo to tikro tautiškumo alkio, o kiek po ta priedanga įsivaizdavimo, kad dabar tai tiesiog gerai užgyvensime materialia prasme.
Be abejo, buvo ir tebėra tikrų patriotų. Nors dalis jų ir siaurapročiai, pikti ir daugiau ne už lietuvybę, kiek prieš kitas tautas.
Tautos visuma neišvengiamai susitelkia daugiau į buitį, nei būtį. Jei sąmoningoji tautos dalis nevykdo savo pareigos šviesti ir telkti, tautos sąminingumas ir įkarštis silpsta savaime. Todėl dėl tautos vangumo atsakinga šviesuomenė.
Manau, kad laisvam lietuviškumui istorijoje, švietime didžia dalimi “lopą” yra uždėjusi 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartis, kurios vienašalio pabaigimo teise (galimybe), beje, valstybės Valdžios (Prezidentai, Seimai – partijos ) nepasinaudoja jau nuo 2009 m, nors sutartis akivaizdžiai trukdo Lietuvai subręsti kaip suverenei valstybei.
Jei visa valdžia beviltiškai išdavikiška, atsakomybę dėl išlikimo turi prisiimti sąmoningoji tautos dalis.