Lietuvos vėliava, žydinčių pievų vaizdai ir užrašai „natūralus“, „kaimiškas“ ar „ūkininko medus“ vilioja pirkėjus. Tačiau graži etiketė dar negarantuoja, kad stiklainyje – lietuviškas, ekologiškas ar išskirtinės kokybės medus.
Norint žinoti, ką iš tiesų perkame, svarbu atkreipti dėmesį ne į puošnius užrašus, o į konkrečius duomenis: medaus kilmės šalį, gamintoją, kokybės ženklus ir sertifikavimo duomenis.
Lietuviška etiketė dar nereiškia lietuviško medaus
Vienas svarbiausių duomenų ant medaus stiklainio – jo kilmės šalis. Ji nurodo, kur bitės surinko medų, o ne kur jis buvo supakuotas ar kur registruota jį parduodanti įmonė.
Todėl Lietuvos vėliava, lietuviškas prekės ženklas ar mūsų šalyje registruoto pakuotojo adresas savaime neįrodo, kad medus yra lietuviškas.
Nuo 2026 m. birželio 14 d. Europos Sąjungoje taikomi nauji medaus kilmės ženklinimo reikalavimai. Jie įpareigoja ant medaus mišinių pakuočių aiškiau nurodyti, iš kokių šalių medus atkeliavo.
Jeigu stiklainyje sumaišytas kelių šalių medus, etiketėje turi būti išvardytos jo kilmės šalys mažėjančia tvarka pagal kiekį ir nurodytos jų procentinės dalys. Pavyzdžiui: „Lietuva – 70 proc., Ukraina – 30 proc.“
Anksčiau pakakdavo bendro užrašo „ES ir ne ES medaus mišinys“. Toks ženklinimas neatskleisdavo, iš kokių konkrečių valstybių medus atvežtas.
Vis dėlto parduotuvėse dar galima rasti ir anksčiau paženklinto medaus. Iki naujų reikalavimų įsigaliojimo teisėtai rinkai pateikti gaminiai gali būti parduodami, kol baigsis jų atsargos.
Kada kokybės ženklai iš tiesų ką nors patvirtina?
Užrašai „tikras“, „vietinis“, „tradicinis“ ar „aukščiausios kokybės“ skamba patraukliai, tačiau savaime nepatvirtina, kad medus buvo nepriklausomai patikrintas ar sertifikuotas.
Kur kas daugiau pasako oficialūs kokybės ženklai.
Sertifikuotą ekologišką medų galima atpažinti pagal Europos Sąjungos ekologinės gamybos ženklą – žaliąjį lapelį. Greta jo turi būti nurodytas kontrolės įstaigos kodas. Lietuvoje veikiančios viešosios įstaigos „Ekoagros“ kodas yra LT-EKO-001.
Toks ženklinimas rodo, kad medus pagamintas laikantis ekologinės gamybos reikalavimų, o jų laikymąsi prižiūri sertifikavimo įstaiga.
Kita sertifikavimo sistema – nacionalinė maisto kokybės sistema (NKP). Pagal ją sertifikuotas medus gali būti ženklinamas ženklais „Nacionalinė kokybė Lietuva“ arba „Kokybė“.
Šie ženklai patvirtina, kad gaminys atitinka nustatytus nacionalinius kokybės reikalavimus.
Svarbu nepainioti šių dviejų sistemų. Ekologinis ir nacionalinės kokybės sertifikavimas grindžiami skirtingais reikalavimais, todėl vienas ženklas nepakeičia kito.
Be to, sertifikavimo ženklas nėra pažadas, kad medus būtinai bus skanesnis ar turės ypatingų sveikatinamųjų savybių.
Ar medaus rūšį galima nustatyti pagal spalvą ir skonį?
Grikių, liepų, rapsų, pievų ar miško medus gali labai skirtis spalva, kvapu ir skoniu. Tačiau vien pažvelgus į stiklainį ar paragavus ne visada įmanoma patikimai nustatyti, iš kokių augalų jis surinktas.
Jeigu medus parduodamas kaip grikių, liepų ar kito konkretaus augalo medus, jo botaninė kilmė turi atitikti nustatytus reikalavimus.
Vertinamos ne tik medaus juslinės savybės – spalva, kvapas ir skonis, bet prireikus atliekami ir laboratoriniai tyrimai.
Todėl reikėtų skirti tikrą medaus rūšies pavadinimą nuo reklaminių apibūdinimų. Užrašai „vasaros skonis“ ar „pievų aromatas“ dar nepasako, iš kokių augalų bitės surinko nektarą.
Plačiau apie tai, kuo skiriasi medaus rūšys, „Alkas.lt“ jau rašė anksčiau.
Ką dar privalome rasti etiketėje?
Be kilmės šalies ir kokybės ženklų, medaus pakuotėje turi būti pateikta ir kita pirkėjui svarbi informacija.
Pirmiausia – gaminio pavadinimas, grynasis kiekis, už informaciją apie gaminį atsakingo ūkio subjekto pavadinimas ir adresas, minimalaus tinkamumo vartoti terminas bei partiją leidžiantys atsekti duomenys.
Užrašas „Geriausias iki“ nurodo laiką, iki kurio tinkamai laikomas medus turėtų išsaugoti jam būdingas savybes.
Partijos numeris leidžia nustatyti konkretų gaminį, jeigu vėliau kyla klausimų dėl jo kokybės ar saugos.
Svarbu žinoti, kad grynam medui atskiro sudedamųjų dalių sąrašo paprastai nereikia. Tačiau jeigu į jį pridėta uogų, prieskonių ar kitų sudedamųjų dalių, tai jau kitoks maisto gaminys, kurio sudėtis turi būti tinkamai nurodyta.
Sertifikatas – dar ne viskas
Net ir sertifikuoto bitininko ne visi parduodami gaminiai būtinai yra sertifikuoti.
Todėl norint įsitikinti, kad konkretus medus tikrai atitinka ekologinės gamybos ar nacionalinės kokybės reikalavimus, verta patikrinti, ar jis įtrauktas į galiojantį sertifikatą.
Tokius duomenis galima tikrinti sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“ skelbiamuose registruose. Ekologinės gamybos sertifikatai taip pat prieinami Europos Sąjungos elektroninėje sistemoje TRACES.
Ne mažiau svarbus ir medaus tikrumas. Kaip „Alkas.lt“ jau rašė straipsnyje apie bitininkų kovą su medaus klastotojais, rinkoje pasitaiko ir tokių gaminių, kuriuose aptinkama į medų pridėtų pašalinių cukrų.
Tokių priemaišų pirkėjas vien iš etiketės ar medaus išvaizdos dažniausiai negali nustatyti. Tam reikalingi laboratoriniai tyrimai.
Galiausiai verta prisiminti, kad net ir didesnė medaus kaina savaime negarantuoja geresnės jo kokybės.
Ką verta prisiminti renkantis medų?
Medaus etiketę reikėtų vertinti kaip visumą. Kilmės šalis pasako, kur jis surinktas, gamintojo duomenys leidžia nustatyti, kas atsakingas už gaminį, o oficialūs kokybės ženklai suteikia papildomų žinių apie jo gamybai taikomus reikalavimus.
Tačiau nei patraukli pakuotė, nei lietuviškas pavadinimas, nei skambūs pažadai negali pakeisti aiškių kilmės duomenų ir patikrinamų kokybės įrodymų.
Daugiau žinių apie medaus ženklinimą, sertifikavimą ir Lietuvos bitininkus skelbiama svetainėje medauskultura.lt.
Parengta pagal Medaus kultūros draugijos pranešimą
