A. Medalinskas. Milijardai iš prekybos su Rusija ar laisvės siekianti Ukraina: Trampo pasirinkimas?

Po gegužės 19 d. įvykusio telefono pokalbio tarp D. Trampo ir V. Putino bei po komentarų iš Kremliaus ir Baltųjų rūmų tenka dar kartą pripažinti, kad Trampas yra problema. Ne Putino ir Rusijos. O Ukrainos, Europos saugumo, Vakarų ir demokratinių šalių Rytų Azijoje bei kituose pasaulio regionuose. Gal ir JAV.

Nebuvo dar iki šiol kito tokio JAV prezidento, kuris taip intensyviai daužytų skyles Vakarų ir partnerių bendrame laive ir dar reikalautų pripažinti, kaip protingai jis viską daro, koks jis gudrus ir sumanus.

Nežinau, ar Trampas žino ką nors iš istorijos pamokų apie Miuncheno sandėrį ir po to sekusį Hitlerio- Stalino paktą, apie Stalino ultimatumą Suomijai ir Baltijos valstybėms, apie tai, kaip bendrai Europos bei pasaulio saugumui atsiliepė tai, kad tada dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vašingtonas pasirinko politiką, jog biznio darymas su diktatoriais (tiek su Hitleriu, tiek su Stalinu) buvo svarbiau už geopolitiką.

Bet negali atsikratyti minties, jog istorija ir vėl, deja, stipriai kartojasi.

Tada JAV pasirinko taip vadinamą neutralumo politiką. Palaikė D. Britanijos ir Prancūzijos sprendimą, atiduodant Hitleriui dalį Čekoslovakijos, pasiekti taiką Europoje, tada Vašingtonas galvojo, kad Europos saugumas yra tik Europos reikalas.

Šiandien NATO ir Europos saugumas kartu su JAV dar laikosi, tame tarpe ir dėl stiprios Valstybės sekretoriaus Marko Rubio (Marco Rubio) pozicijos, bet negali būti jau taip stipriai užtikrintas Europos saugumu, kaip anksčiau, kada supranti, kad JAV vadovauja asmuo, kuriam pinigai svarbiau už bet kokią geopolitiką ir tas asmuo bėgs glėbesčiuotis su arabų, rusų kitų kraštų diktatoriais, jei prieš akis sušmėžuos milijardai. Ir užmirš ankstesnius, demokratinių šalių partnerius, jeigu šie neturės tų daugybės milijardų.

Tai suprato Putinas. Todėl su Trampo komanda pasiuntė derėtis Dmitrijevą, o ne Lavrovą, o į Stambulą atsiuntė tokį pat pseudo istoriką Medinskį, kokius Putinas mėgsta, nes pats dažnai geopolitiką šiandien dėlioja pagal principą aplenkti pagal didybę Petrą Į, Jekateriną II ir Staliną.

Medinskis atvyko į Stambulą, kad pažemintų Ukrainą ir perskaitytų ultimatumą. Dmitrijevas tapo labai reikšminga figūra Kremliaus diplomatijoje, kad pasiūlyti Trampui per jo komandos žmones milijardus, pavyzdžiui, Arktikoje ar dar kur nors.

Greičiausiai Kremlius, rengdamas atsakymą ir pasiūlymus Trampui, dar turi būrį psichologų, ypač tų, kurie įsigilinę į tai, kaip elgtis su asmenimis, turinčiais stipriai progresuojantį narcizo sindromą.

Remiantis tais pareiškimais, kuriuos po šio telefono pokalbio padarė ir Putinas, ir Trampas, galima nesunkiai suprasti, jog tai galėjo būti tiesiog mokomoji medžiaga tokius psichologinius nukrypimus tiriantiems specialistams. Įdomi ne tik politologams ir politikams. Abu, matyt, turi ryškų narcizo sindromą.

Tik vienas iš jų dar yra labai gudrus ir klastingas, nes praėjęs KGB mokyklą ir kai ką pasisėmęs iš banditų laikotarpio Peterburge metodų, o kitas įsitikinęs, jog yra geriausias pasaulyje komercinių sandėrių meistras.

Todėl nekeista, kad tas gudrus ir klastingas iš pradžių padėkojo vakar Trampui už taikos pastangas, vėliau pažymėjo lyg tai, kad Trampas turi labai gražią žmoną, pasveikino su 11-ąja anūke. Tada iš karto pasiūlė tikrus ar tariamus milijardus, jeigu Trampas atnaujins prekybą su Rusija bei paprašė, matyt, palikti taikos klausimą su Ukraina pačiam tam gudriam ir klastingam išspręsti vienas ant vieno su tuo atseit sunkiu žmogumi Zelenskiu, kurį taip Trampas ir įvardina viešojoje erdvėje.

O Putinas yra, aišku, geras žmogus ir nori tik taikos.

Išgirdęs tokius malonius žodžius iš to gudraus ir klastingojo pusės bei pasiūlymą apie milijardus iš prekybos su Rusija tas kitas pokalbio dalyvis atrodo, kad užmiršo, ko skambino. Juk buvo skelbiama, kad bus griežtai pareikalauta iš Putino nutraukti ugnį kare prieš Ukrainą, aiškinant, kad, jeigu tai nebus padaryta, tai grės labai griežtos jungtinės Vakarų šalių, įskaitant JAV, sankcijas.

Bet Putinas įtikino, jog nutraukti ugnį neįmanoma, neaptarus prieš tai daugybės ugnies nutraukimo detalių ir Trampas liko patenkintas, matyt, regėdamas prieš akis daugiau Rusijos milijardus, nei baisias geopolitinės pasekmes Ukrainos ir bendrai Europos saugumui, jeigu Ukrainai bus įpiršta taika pagal Putiną ir rusų pasaulį.

Ar galima spėti, kad po šio telefono pokalbio Trampas paliks reikalus su Ukraina spręsti Putinui su Ukraina vienas ant vieno?..  Matyt, kad taip.

Ir visiškai suprantamas nerimas Ukrainoje bei kitose Europos šalyse, išskyrus Orbano Vengriją ir Fico Slovakiją.

Bet nemažiau svarbus klausimas yra kitas: jeigu Trampas karo eigą prieš Ukrainą palieka spręsti geram žmogui Putinui (kaip Trampas jį vadina), tai klausimas, ar pasitraukimas nuo Ukrainos reikalų reikštų ir JAV ekonominės, karinės pagalbos (tegu ir už pinigus, naudojant tam susjtarimą dėl retųjų mineralų Ukrainoje) bei žvalgybinės informacijos nutraukimą o gal Trampas, kaip verslininkas, būtų nieko prieš dar išnaudoti ir šį instrumentą, kaip vėzdą prieš Putiną, siekdamas patogesnių sąlygų išmušti iš Rusijos dar milijardų Ukrainos kovos už laisvę sąskaita.

O Europos šalims reikia labai rimtai galvoti apie stiprią lyderystę savo žemyne ir ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Juo labiau artėjant rudeniui ir Rusijos karinėms pratyboms Zapad 2025.

Kol kas, deja, panašu, kad nepaisant tam tikrų vilčių po susitikimų Vatikane ir telefono pokalbių su Trampu, demokratinių Europos šalių ir kitų Vakarų demokratinių šalių lyderiai stengiasi bėgti šį nelengvą kelią kartu su Ukraina, o Trampas akylai žvalgosi, ar nebėgti jam kitur, kur spindi milijardai.

Ir tokios bjaurios politikos šachmatų žaidimas, kai partnerystė keičiama pinigais, artėja prie Lietuvos…

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas