Būsimasis rezistentas Zigmas Juozas Tamakauskas gimė 1936 m. balandžio 30 d. Kudirkos Naumiestyje (Šakių aps.) patriotiškoje Juozo ir Onos Tamakauskų šeimoje.
Mama buvo aktyvi katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ narė, tėvas – Šaulių sąjungos narys. Augo kartu su broliu Jonu. 1947 m. Zigmas baigė Kauno 7-ąją pradinę mokyklą.
Tais pačiais metais pradėjo mokslus Kauno „Aušros“ vidurinėje. Būdamas devintoje klasėje atsisakė mokytis rusų kalbos. Dėl to jo neperkėlė į 10-ąją, jis buvo priverstas vienerius metus kartoti kursą. 1955 m. rugsėjo 1 d. įstojo į Vilniaus universitetą (toliau – VU), lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Jau nuo mokyklos laikų Zigmas aktyviai dalyvavo neginkluotame pasipriešinime ir pilietinio nesolidarumo sovietų valdžiai akcijose.
Mokykliniais metais jis patarnaudavo Šv. Mišioms šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune, ją uždarius – Kauno katedroje. Būdamas devintokas, Zigmas slapta platino antisovietinio turinio lapelius, skirtus Vasario 16-osios šventei paminėti. Kauno „Aušros“ mokykloje Zigmas surengė slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“.
Įstojęs į Vilniaus universitetą, šios organizacijos padalinį iš studentų surengė ir ten. Nors organizacija ir nebuvo itin vieninga ir struktūruota, bet turėjo du aiškius centrus – Kauną ir Vilnių, kur savo veiklą vystė toliau. Ji turėjo savą priesaiką, o susirinkimai vykdavo įvairių švenčių priedangoje.
Su Kauno grupe 1955 m. Z. J. Tamakauskas rengė dabartiniame Vytauto prospekte esančiose kapinėse (dabar – Ramybės parkas) talkos akciją. Buvo tvarkomi pirmosios Lietuvos Respublikos karo lakūnų, kiti tautine bei pilietine prasme svarbūs kapai.
Jis dažnai dalyvaudavo Vėlinių vakaro susibūrimuose, kurių metu uždegdavo žvakutę ant 1941 m. sukilėlių, Lietuvos karių kapaviečių, sovietinių partizanų nužudytų Stasės Žukaitės ir Elenos Spirgevičiūtės kapų, Dariaus ir Girėno mauzoliejaus. Kapinėse Zigmas palikdavo ir savo tėvo siūtą Trispalvę vėliavėlę.
Su kitu šio būrelio nariu – Adolfu Gurskiu 1956 m., artėjant Vasario 16-ajai, parengė antisovietinio atsišaukimo tekstą, kuris vėliau buvo atspausdintas bei išplatintas.
1956 m. Z. J. Tamakauskas drauge su kitais studentais Vilniuje surengė Vengrijos revoliucijos įvykiams pažymėti studentišką vakaronę. Zigmas prisimena, kaip 1956 m. Visų Šventųjų dienos išvakarėse su bendraminčiais suorganizavo nelegalią talką – sutvarkė apleistus, neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse.
Tai buvo pirmoji nelegali kapinių tvarkymo talka pokario Vilniuje. Zigmas aktyviai dalyvavo ir garsiuosiuose 1956 m. lapkričio 2 d. įvykiuose – Rasų kapinėse vykusiame Vėlinių minėjime ir protesto akcijoje, išprovokuotoje Vengrijos revoliucijos pažadintų antisovietinių nuotaikų.
Z. J. Tamakauskas prisimena: „Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto.
Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai, Lietuvos laisvės šūkiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto.
Į kareivių ir milicininkų žiaurius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: „Laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai.“ Pralaužę atvykėlių užtvaras nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves.“
Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos „antitarybinės demonstracijos“ Rasų kapinėse.
VU Istorijos ir filologijos fakulteto sienlaikraštyje pasirodė J. Bielinio parašytas straipsnis, kad „tokiems kaip Tamakauskas tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta jiems būti universitete“.
Šį straipsnį lyg turėjo paryškinti nupieštos užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino studentišką dvasinę vienybę ir dar glaudesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais.
Žiauriems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis Universiteto rektorius Juozas Bulavas, rektoratas stojo į dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijas. Šitaip Z. Tamakauskui tada pavyko išvengti pašalinimo iš Universiteto. Jam tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas.
J. Tamakauskas mini, kad „atgavus Lietuvai laisvę, vienoje KGB byloje rado savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos kursioko Leonardo Gogelio jį ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui, apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę“.
Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip, pavyzdžiui, II kurso istorikas Mykolas Aleliūnas ir kiti.
Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai…“. Leonardas Gogelis už išsakytas antisovietines mintis, čekistams įskųstas jo kambario „draugo“ Mykolo Aleliūno, 1957 m. liepos 10 d. buvo nuteistas 5-eriams metams lagerio.
Apie tai 2005 m. rašė žurnalas „Ekstra“, ši medžiaga 2005-05-09 buvo paskelbta svetainėje DELFI. čia.
Netrukus 1957 m., Vasario 16-osios naktį, Z. J. Tamakausko bendrabutyje Čiurlionio gatvėje buvo padaryta krata. Rastas rožinis bei tremtinių eilėraščių sąsiuvinis. KGB eilėraščius interpretavo kaip antisovietinius.
Zigmas buvo suimtas, tardomas 3 paras, KGB tardymo izoliatoriuje vienoje kameroje kalėjo kartu su Dailės instituto studentu Arūnu Tarabilda. Apklausų metu prisimintos ir Vėlinės.
Netrukus buvo parašytas raštas Universiteto rektoriui, kuriame, nurodant kurse veikiančią „antitarybinę“ veiklos kryptį, „fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto…“.
Šį raštą 1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis, partinio biuro sekretorius Irmija Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius Jonas Bielinis.
Rektoratas šį kartą jau turėjo reaguoti
Išleistame rektoriaus įsakyme Nr. 161-st. rašoma: „Dėl nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą, s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“ Zigmas tuojau pat buvo išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną, netoli Zlatousto miesto.
Dėl sveikatos problemų iš kariuomenės po pusės metų buvo paleistas. 1958 m. pristačius teigiamą charakteristiką iš darbovietės (valstybinės V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvės) vėl priimamas į neakivaizdinio skyriaus II kursą.
1957 m. pab.–1958 m. pr. Z. J. Tamakauskas drauge su Kaziu Kalibata, Vanda Kalibataite ir kitais jaunuoliais rengė dar vieną jaunimo antisovietinę, religinę pogrindinę organizaciją. Organizaciją sudarė aukštųjų mokyklų, daugiausia – Kauno politechnikos instituto studentai ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviai, iš viso 27 žmonės.
Įstodami į šią organizaciją jie prisiekė: „Aš įsipareigoju Marijai ir Dievui, ir tėvynei Lietuvai būti ištikimas sūnus (duktė), mylėti ją (…), neišduoti Dievo…“. Priesaiką davė Zapyškio (Kauno r.) neveikiančioje bažnyčioje. Jos palėpėje ant sienos pritvirtino iš Kauno atvežtus kryžių, Lietuvos herbą ir vėliavą; čia susirinko visi tie, kurie turėjo prisiekti.
Kiekvienas perskaitęs priesaiką bučiavo vėliavą ir kryžių. Z. Tamakauskas Kauno Ąžuolyne 1959 m. vasarą priėmė naujų narių priesaiką. Perskaitę priesaiką visi pasibučiavo, kiekvienam prie krūtinės buvo prisegta rūtos šakelė kaip Lietuvos simbolis[1].
Taip dalis šios pogrindžio organizacijos narių prisiekė Kauno katedros zakristijos koplyčioje, palaimino kun. Vincentas Sladkevičius. Organizacija veikė 1957–1961 m., turėjo uždavinį auklėti jaunimą tautine ir religine dvasia. Buvo ketinama leisti laikraštį ar žurnalą.
Susirinkimuose skaitytos Bernardo Brazdžionio ir kitų poetų eilės, savi kūriniai, referatai istorinėmis bei religinėmis temomis. Šią grupę Kaune KGB atskleidė 1960 m. gruodį.
Už tai lietuvių kalbos ir literatūros IV kurso studentas Z. J. Tamakauskas 1961 m. kovo 25 d. VU rektoriaus įsakymu išbraukiamas iš studentų sąrašų už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, nurodant priežastį „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“.
1959 m. Z. Tamakauskas su žmona Genovaite sukūrė šeimą, 1960 m. gimė sūnus Gediminas. Sūnus užaugo patriotinėje dvasioje, buvo aktyvus kraštotyrininkas, Vilniaus universitete studijavo puslaidininkių fiziką. 1982 m. būdamas paskutinio kurso studentas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo kraštotyros ekspedicijos metu.
J. Tamakauskas, nepaisydamas jam grėsusių represijų, nuolatinių šalinimų iš universitetų, KGB bandymo jį užverbuoti ir sužlugdyti finansiškai, visuomet buvo aktyvus ir visuomeninėje veikloje.
Dirbdamas Vytauto poilsio parke ir Ariogalos kultūros namuose, jis užsiėmė kultūrine, kraštotyrine, šviečiamąja veikla, kuri taip pat buvo nukreipta prieš Lietuvos sovietizavimą ir valdžiai nepatiko.
Dirbdamas „Kauno gelžbetonio“ įmonėje, jis įkūrė „Blaivybės draugiją“, rengė ekskursijas po Lietuvos istorijai bei literatūrai reikšmingas vietas. Zigmas palaikydavo ryšius su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu.
Ne kartą nelegaliuose susibūrimuose drauge su bendraminčiais šventė tautos, krikščioniškas šventes, studentams rengė temines vakarones.
Siekdamas įgyti išsilavinimą Z. J. Tamakauskas 1971 m. baigė dvimetį Ekonomikos technikumą. Žinodamas, kad į humanitarinių sričių studijas durys jam bus užvertos, įstojo į tuometinį Vilniaus universiteto Kauno vakarinį fakultetą, ekonomiką. 1976 m. sėkmingai baigė mokslus, šalia pagrindinio darbo dar dėstė tame pačiame universitete.
Nepriklausomybės aušroje Z. J. Tamakauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Savo darbovietėje rengė budėjimus ir pats budėjo per 1991 m. Sausio 13-osios įvykius.
Jis tapo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus vicepirmininku, buvo miesto tarybos narys. Taip pat Z. J. Tamakauskas buvo vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio Kauno skyriaus valdyboje, Kauno miesto tarybos narys, Pilietybės komisijos pirmininkas.
Yra parašęs ne vieną straipsnį į Lietuvos spaudą svarbiais tautiškumo, visuomeninės solidarumo, kitais patriotinio bei socialinio pobūdžio klausimais, ne kartą organizavo įvairius renginius moksleiviams.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Z. J. Tamakauskui buvo suteikta istorijos vyr. mokytojo kvalifikacija, jis ėmė dėstyti tautos kultūros istorijos kursą Kauno „Nemuno“ vidurinėje mokykloje: iš pradžių buvo antraeilis, nuo 1996-09-01 – pagrindinis mokytojas.
Z. Tamakauskas nuolat rūpinasi, kad mokyklose mokiniai būtų ugdomi patriotine pilietine dvasia, kad geriau pažintų savo šaknis, kultūrą, mokėtų Lietuvos istoriją, žinotų, kokia didelė auka buvo sudėta Lietuvos laisvės labui.
2002 m. spalio 2 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, 2007 m. gegužės 9 d. – apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Taip pat jubiliatas yra apdovanotas Vengrijos ir Švedijos medaliais, Lietuvos Sąjūdžio dešimtmečio medaliu, Kauno miesto savivaldybės Santakos garbės ženklu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio I laipsnio Partizanų Žvaigžde, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.
2021 m. kovo mėn. VU Didžiajame iškilmių kieme buvo įteikti Atminties diplomai trims buvusiems Universiteto studentams, negalėjusiems tęsti pasirinktų studijų šioje aukštojoje mokykloje – Šv. Kotrynos vienuolijos vienuolei Laimutei Antaninai Vanagaitei (ses. Linai-Marijai), Alfonsui Bujokui ir Zigmui Tamakauskui – už neištikimybę sovietinių okupantų primestam režimui.
Autorius yra LGGRTC istorikas
[1] Juozapas Romualdas Bagušauskas, Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, Vilnius, 1999, p. 103–104, 121, 122.
