Z. Kumetaitis. Abiejų tautų respublikos parceliavimo tąsa XXI amžiuje

KIJEVO RUSIA

Vietoje įžangos

Nuo amžių ūkuose skendinčio pirmojo įrašo, kuriame buvo paminėtas Lietuvos vardas, jos kontūrus per visą tūkstantmetį braižė istorijos įnoriai, dėsningumai ir atsitiktinumai, genčių, tautų ir valstybių likimai, politikos, karybos ir diplomatijos pergalės bei nesėkmės. Ištisi Lietuvos regionai buvo perkami ir paduodami, mainomi ar nušluojami. Be karų, maro, bado ir tremčių nepraėjo nė vienas šimtmetis.

Po beveik 200 metų okupacijos, istorinės atminties naikinimo ir tautos menkavertiškumo skiepijimo, buvom bepradedą įtikėti, kad buvome miškinių pagonių gentimi, viduramžiais išlindusia iš pelkių, pašiurpinusia aplinkines „civilizuotas“ valstybes, užkariavusia pusę Rytų Europos, o paskui vėl dingusia miškuose…

Tenka tik apgailestauti, kad dalis Lietuvos istorikų, gerai išmokusių sovietinių vadovėlių tezes, bando aiškinti, kad „dabartinė Lietuva beveik atitinka etnografines ribas, o kitas teritorijas ji buvo užkariavusi“.

Bet carinės ir sovietinės propagandos mašina per šimtmečius nesugebėjo įtikinti mūsų gentainių Kijevo Rusios rusėnų, kad lietuviai buvo okupantai. Niekas neatsimena, kada Lietuva ją buvo užkariavusi? Jei taip ir buvo, tai gal buvo „aksominė okupacija, mąsto rusėnai.

Ypač daug vilčių ir praradimų teikiantis buvo XX amžius, per kurį sugriuvo Rusijos imperija, Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga. Buvo pastatyta ir nugriauta Berlyno siena, dalijusi pasaulį į dvi priešiškas stovyklas.

Per Lietuvos teritoriją keturis kartus viską griaudamas ir naikindamas persirito karo volas. Nuo žemės paviršiaus ir iš politinio žemėlapio buvo ištrinta Rytų Prūsija, ne kartą perbraižytas Europos politinis žemėlapis, Lietuva dukart atgavo nepriklausomybę.

VALSTYBIŲ KŪRIMASIS CENTRINĖJE IR RYTŲ EUROPOJE      

Pirmoji valstybė šioje erdvėje buvo Kijevo Rusia, susikūrusi IX  amžiuje. Iš čia pradėjo plisti krikščionybė Bizantijos stačiatikybės forma, nors pagonių gentys tam dar ilgai priešinosi.

Tik po kelių šimtmečių tryliktame amžiuje susikūrė Maskovijos kunigaikštystė ir Lietuvos Didžioji  Kunigaikštystė, su kuria Maskovija negalėjo lygintis nei dydžiu, nei politiniu svoriu. Kiek vėliau nuo prasidėjusios Aukso Ordos ekspansijos krito Maskovija, o vėliau ir Kijevo Rusia. Tik LDK valdovui  Mindaugui pavyko pristabdyti ordų veržimąsi.

Apie 1325-uosius metus Lietuvos kunigaikščiui Gediminui pavyko sustiprinti savo pozicijas Kijevo Rusioje, bet galutinai įveikti Aukso Ordos nepavyko. Bendras LDK su Aukso Orda Kijevo ir dalies kitų rusėnų žemių valdymas baigėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui 1362 m. įveikus totorius mūšyje prie Mėlynųjų vandenų, o Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas galutinai užbaigė ilgai trūkusius karus su Orda ir prisijungė Juodosios jūros pajūrį, priversdamas totorių vadus būti sąjungininkais, o kai kuriais atvejais net skirdamas chanus.

Dažnam iš mūsų kyla klausimas, kodėl Lietuva dažniausiai kariavo Rytuose?

Rusijos šaltiniai tvirtina, kad lietuviai norėjo užgrobti ir užgrobė didžiąją dalį slavų žemių norėdami prisiplėšti jų turtų. Tai nesunkiai paneigiama versija:

1. Tuo metu tai buvo baltų žemės, lengvai praskiestos atsikrausčiusių slavų substratu. Tai įrodo pasaulinio garso mokslininkė archeologė M. Gimbutienė, pirmoji panaudojusi terminą „Senoji Europa“, kuriuo ji įvardijo Europos žemyną, apgyvendintą indoeuropiečių, o rytinę jos dalį – sarmatų genčių. Dar konkrečiau baltų apgyvendintą teritoriją pagal baltiškųjų vietovardžių paplitimą detalizuoja pasaulinio lygmens mokslininkai baltistai V. Toporov, kuris kartu su O. Trubačiovu monografijoje Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinė analizė (Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprov′ja, Akad. nauk SSSR, 1962) patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, rytiniam baltų gyvenamajam arealui priskirdami Volgos ir Dniepro aukštupius. Akademikas V. Toporov monografijoje „Pamaskvės Baltica“ rytinę ribą su patikimai nustatytais baltiškais hidronimais nustatė šiauriau Maskvos maždaug palei geležinkelio liniją į Sankt-Peterburgą, „baltiškajai teritorijai“ priskirdamas Maskvą su šalia jos esančia artimesne rytine dalimi ir toliau į pietus pasroviui Maskvos upe iki jos susiliejimo su Oka. Analogiškas išvadas padarė ir Lietuvos profesorius baltistas Z. Zinkevičius.
2. Plėšikavimo versija dar būtų galima patikėti, jei tos teritorijos nebūtų buvę užimtos totorių-mongolų ordų, kurių visas turtas tilpdavo kibitkose.

LDK kunigaikščių karo su Aukso orda tikslas –  apsaugoti savo žemes nuo totorių-mongolų antpuolių ir išvaduoti savo gentainius iš nepakeliamo azijietiško jungo.

LDK tai Didžioji Lietuvos, Žemaitijos ir Rusėnų (lot: Ruthenia arba Rutenia)) kunigaikštystė (iš Lietuvos statuto). LDK XV–XVI a. valdė beveik visas buvusios Kijevo Rusios žemes, o dėl Rusios vienytojo vaidmens konkuravo su Maskvos kunigaikštyste, kuri iki 1480 m. buvo pavaldi Kazanės chanatui.

Kunigaikščio Algirdo žodžiais „Omnis Russia ad Litwinos deberet simpliciter pertinere“ (vertimas – visa Rusia turi priklausyti lietuviams).

Kaip matyti iš žemėlapio, LDK rytuose ribojosi Didžiojo Naugardo ir Maskovijos kunigaikštystėmis, Kazanės ir Krymo chanatais. Maskovijos kunigaikštystės carai, priklausomai nuo to, su kuria šalimi bendravo, naudojo skirtingus pavadinimus.

Susirašinėjant su vakarų valstybių vadovais, naudojo Baltosios Rusios pavadinimą (žemėlapis žemiau), su Kazanės ir Krymo chanais – Baltosios Ordos chanu. Baltosios Rusios pavadinimas carų tituluose nustotas naudoti tik Petro I valdymo laikotarpiu. 

Ir taip 1480 metais, išsilaisvinęs iš Kazanės chanato pavaldumo, Maskovijos caras su jau įgytu totorišku žiaurumu, karu ir apgaule pavergė turtingą ir galingą Didįjį Naugardą, prievarta pajungė beveik visas aplinkines kunigaikštystes. Dabar jau atėjo LDK eilė. Konkurencija dėl titulo ir teritorijų peraugo į atvirą karą, kuris nesėkmingai susiklostė Lietuvai.

Bandydamas gelbėti nepalankią situaciją, LDK karalius Aleksandras 1494 metų vasario 7 dieną pasirašė Amžinosios taikos sutartį su Maskva, kuri buvo itin nepalanki Lietuvai dėl prarastų didžiulių  teritorijų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vaikaitis ir Baltosios Rusios valdovas caras Ivanas III, dar save tituluojantis Baltosios Ordos chanu, sutartimi atidavė savo dukrą Eleną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovui Aleksandrui, už tai iš LDK valdovo  gaudamas teisę naudoti „visos Rusios valdovo“ titulą.

Tokiu būdu LDK tapo Rusios krikštamote, nors apie tai ji užsimena nenoriai. Kalbant diplomatiniais terminais, LDK atsisakė pretenzijų į Maskvos valdomas žemes ir pirmoji užmezgė diplomatinius santykius su Rusija naujai pakeistu pavadinimu, vietoje Maskovijos. Šeimyninė idilija tarp uošvio ir žento truko neilgai.

Neturėdamas formalaus preteksto pulti LDK, caras Ivanas ginklu ėmėsi auklėti žentą už blogą elgesį su dukra Elena, vis užgrobdamas naujas žemes. Nors ir šis pretekstas nebuvo pagrindinis, bet ekspansija į LDK teritoriją tęsėsi…. Dabar jau visos „vseja Rusi“ Rusios valdovas caras Ivanas III saldainiu ar ginklu į savo pusę „viliojo“ pasienio teritorijų kunigaikščius.

1569 sudaryta Liublino unija tarp LDK ir Lenkijos karalystės, oficialiai pavadinta Abiejų Tautų Respublika (ATR), kuriam laikui sustabdė Rusijos ekspansiją. ATR valstybė su pažangiu pagal tą metą demokratiniu valdymu, pirmąja Europoje konstitucija (Trečiasis Lietuvos Statutas, priimtas 1588 metais), kuriuo vadovavosi ir teismai, kėlė kaimyninių valstybių valdovų ir didikų nepasitenkinimą, o kitiems buvo pavyzdžiu kaip reikia valdyti valstybę.

Juo  buvo garantuota visų LDK bajorų teisinė lygybė nepriklausomai nuo turtinės padėties, žemės nuosavybės neliečiamybė, asmens laisvės, politinė teisė rinkti valdovą ir Seimą, liberum veto teisė, t.y.  Seimo nario teisė nutraukti posėdį ir panaikinti bet kokį jo nutarimą.

Aišku, dėl tokios demokratiškos tvarkos sukelto gretimų valstybių valdovų nepasitenkinimo, ypač kaimynės iš Rytų, Rusijos ir Prūsijos valstybės, motyvuodamos protestantų ir stačiatikių teisių gynimu, visokiais būdais kišosi į ATR vidaus reikalus, siekdamos sutrukdyti reformų vykdymą. Suintensyvėjo nepatenkintųjų valdžia gyventojų migracija į Abiejų Tautų Respubliką, panašiai  kaip dabar – į Londoną.

Aišku, kad toks demokratinis valdymas susilpnino Valdovo valdžią, stabdė ir svarbių valstybei sprendimų priėmimą. 1768 m. Varšuvos konfederacinis seimas kitatikiams suteikė  lygias politines teises, o ATR santvarkos garante buvo pripažinta Rusija. ATR pateko į valstybės suverenitetą ribojančią priklausomybę nuo Rusijos. Nepaklusus Rusijos kišimuisi į ATR vidaus reikalus, jos teritorijos dalis buvo perduota Austrijai, Prūsijai ir Rusijai.

Nepaisant dalies teritorijos netekimo, reformos buvo vykdomos ir toliau. 1793 m. Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį. Kilus bajorų ir miestelėnų nepasitenkinimui, 1794 metais prasidėjo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kurį Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės nuslopino.

1795 metais buvo galutinai sunaikinta Abiejų Tautų Respublika ir valstybė nustojo gyvavusi. Trys ereliai Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir Rusijos herbuose sudraskė Lietuvos vytį ir pasmerkė šalį totaliai Rusijos savivalei, naikinant jos institucijas, kalbą, raštą ir kitus valdžios bei nepriklausomybės atributus. Lenkija, kaip slavų valstybė, patyrė šiek tiek mažesnį naikinimą…

LDK išnyko, bet jos dvasia liko gyva, 1831 ir 1963 metais vyko sukilimai.

Lietuvą carinė Rusija laikė didžiausiu savo priešu ir stengėsi ištrinti net jos vardą. Iš pradžių dingo Lietuvos gubernija, paskui ir Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijos, visa teritorija pavadinta Šiaurės vakarų kraštu. Konfiskuota apie 2890 dvarų, kurie carinės valdžios nuožiūra perduoti valdyti kolonistams, įvesta privaloma rusų kalba, uždarytas Vilniaus universitetas, lietuviams uždrausta dirbti valdžios ir mokymo įstaigose, vietoje lotyniškų raidžių buvo įvesta kirilica… Vien tokių represinių priemonių sąrašui sudaryti reikėtų nemažo ir išsamaus straipsnio.  

Rusijos imperatorė  Jekaterina II 1794 10 30 vardiniame įsake Nikolajui Repninui, ypatingajam įgaliotiniui ir Rygos generalgubernatoriui, rengusiam ATR likvidavimą, deklaravo savo kilniaširdiškumą, kurį jis privalėjo paskelbti:

 „Mes ne kaip nugalėtoja, uždedanti jungą ginklu nugalėtoms tautoms, bet kaip tvirtai savo gailestingumą įgyvendinanti monarchija, dovanojame visiems tos žemės gyventojams malonę ir atlaidumą, ir teikiamės, kad jie pajustų paguodą po jiems tekusios priespaudos, ir kad įsiviešpatautų ten tvarka, ramybė ir saugumas“. (visas straipsnis čia).

 Ir taip jau 230 metų, o gal ir daugiau, Rusija vadovaujasi tuo pačiu patikinimu/ deklaracija, kurios vaisius puikiai žino gretimos valstybės.  „Ta pati mergelė, tik kita suknelė“.

Rusija, siekdama, kad neliktų Lietuvos vardo, ir prisiminusi savo seną „skolą“ Lietuvai, daliai Rytinių LDK žemių 1802 metais suteikė (perleido) savo valstybės pirmąjį pavadinimą „Baltoji Rusia su centru Vitebske.

Norėdama pažeminti LDK, Rusija Vitebsko gubernijos herbe Vytį „pakišo“ po Rusijos ereliu. Bet LDK dvasia tvyrojo ir šioje gubernijoje, todėl nepraėjus net penkeriems metams buvo panaikinta ir šį gubernija, tuo pačiu dingo ir Baltosios Rusios pavadinimas.

Kijevo Rusios dalis, buvusi LDK sudėtyje, buvo padalinta į gubernijas pagal jų centrų pavadinimus, o to meto dokumentuose neteko rasti Ukrainos pavadinimo. Slavai, gyvenę LDK teritorijoje save vadino rusėnais, o Rusijos slavus vadino maskovitais arba maskoliais. Maskovija save pavadino Didžiąja Rusia (Великая Русь), о Kijevo Rusią – Mažąja Rusia (Малороссия).

Skaitant senuosius istorijos traktatus, galima pastebėti, kad  jų autoriai labai aiškiai brėžė skiriamąją liniją tarp Rusios (kai kur Kijevo Rusios) ir Maskovijos, kas ypač erzina šiuolaikinius Rusijos istorikus.

Lenkų istorikas ir geografas, M. Mechovskij,  gyvenęs 1457-1523 metais labai konkrečiai nurodo ribas tarp Rusios ir Maskovijos. Rusios pietvakarinė siena prasideda nuo  Dono (Tanaisas)  ir Meotijos (Azovo) pelkių, o Maskovija – toliau į šiaurės rytus… (visas straipsnis čia.)

RUSIJOS IMPERIJOS GRIŪTIS IR POLITINIO EUROPOS ŽEMĖLAPIO PERBRAIŽYMAS

XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje po pasaulį pradėjo sklandyti nepriklausomybės idėjos. Su pirmuoju pasauliniu karu pradėjo klaidžioti ir komunizmo šmėkla. Rusijos imperija pradėjo griūti iš vidaus.

Labai taikliai imperijų griūties sąlygas apibūdino profesorius V. Djakin: – „Esant pakankamam tautos, esančios daugianacionalinėje imperijoje brandos lygiui, ją galima išlaikyti tik jėga, kurią praradus, ji subyra. Deklaravimas apie tautos vienybę imperijoje yra melas“. (visas straipsnis čia.)

Besibaigiant pirmajam pasauliniam karui, Rusijos imperija pradėjo byrėti nuo vakarinių pakraščių. Po spalio revoliucijos perversmo bolševikai bandė jėga išlaikyti nepriklausomybes skelbiančias valstybes. X suvažiavimo rezoliucijoje nacionaliniu klausimu buvo sakoma: „Reikia naikinti bet kokias tautų valstybingumo užuomazgas, darkyti jų kultūrą, riboti kalbos vartojimą… ir pagaliau jas rusifikuoti“.

Su tokiu nusiteikimu bolševikų valdžia bandė tęsti carinės imperijos politiką. Tiek caro, tiek bolševikų valdžia labiausiai prisibijojo Lietuvos ir Lenkijos dėl nuolat vykusių bruzdėjimų ir sukilimų. Kadangi nusilpusi Rusija karą su Lenkiją pralaimėjo, reikėjo imtis kardinalių žingsnių su Lietuva: – įjungti į bolševikinę Rusiją, arba „sukapoti“ LDK mažesniais administraciniais vienetais kad nekeltų pavojaus.

Per ilgalaikę LDK gyventojų rusifikaciją labiausiai nukentėjo jos rytinis ir pietinis pakraščiai, kurie jau nekėlė didesnio pavojaus. Dėl Lietuvos susikirto Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos interesai. Vokietija tikėjosi, kad Lietuva bus jos protektoratu, bolševikai planavo sukurti LitBelo sovietinę respubliką, o iš Ašmenos kilęs generolas L. Želigovskis planavo įkurti Vidurio Lietuvą, kuri apjungtų slavų žemes, buvusias LDK, su sostine Vilniuje. 

Jo vizijoje Lietuva buvo: – „Lietuva ne tik geografiškai, bet ir morališkai buvo slavų širdimi. Ji vienintelė tarp visų slaviškų tautų galėjo bendrauti su jomis, kaip su Lenkija, taip su Rusija ir su Ukraina. Lietuviai tarsi sutverti visus sutaikyti. Juose niekada nebuvo priešiškumo nei nacionaliniu, nei religiniu, nei kultūriniu pagrindu“. (visas straipsnis čia.)

Šios idėjos nepalaikė nei viena iš pusių, Lietuva priešinosi ginklu, Lenkija nepritarė politiškai. Vilniaus krašto užėmimas sudarė prielaidas Vokietijai ir Rusijai manipuliuoti Vilniaus „korta“. Tai ženkliai susilpnino Lietuvos pozicijas ir privertė priimti SSSR kapituliacinį pasiūlymą.

Lietuva, stovint raudonajai armijai prie sienos, buvo priversta pasirašyti sutartį dėl sovietinių karinių dalinių dislokavimo Lietuvoje, po kurio sekė pseudo rinkimai ir Lietuva, taip ir neatgavusi net viso Vilniaus krašto, atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje. Taip Rusijos „apskaptuota“ iki vienos srities ploto  Lietuva jau nebegalėjo kelti karinės grėsmės Rusijai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reliktinis pėdsakas XXI amžiuje

Pasitvarkius Su Lietuva, Sovietų Sąjungai kilo klausimas ką daryti su jos likusiomis žemėmis? Po jų priverstinio rusifikavimo ir Maskvos patriarchato administruojamos  teritorijos išplėtimo, reikėjo juridiškai sutvarkyti ir likusias LDK teritorijas. Centrinė LDK dalis buvo pavadinta Baltarusija su sienomis vakaruose, aprobuotomis Potsdamo konferencijos, ir jos teritorija praktiškai nekito per visą SSSR valdymo laikotarpį.

 Pietinėje  LDK teritorijoje administracinė reforma buvo sprendžiama kitokiu būdu. Iš pradžių kiekvienoje apskrityje buvo steigiamos sovietinės socialistinės respublikos. Vokietijai pralaimėjus karą, Rusija, norėdama pažeminti rusėnus,

1919 metais šią teritoriją pavadino Ukrainos sovietine respublika, kurioje buvo 6 gubernijos, nors šalyje vyko karas tarp baltagvardiečių, bolševikų, ukrainiečių, lenkų ir kitokių karinių grupuočių, kuris nesibaigė net 1920 metais. Išvertus žodį „Ukraina“, tai reikštų pakraštys ar užkampis, suprask Rusijos, nors tai buvo istorinė Rusia.

Tokiu pavadinimu miestelių ir kaimų yra  visose slavų valstybėse. Ukrainos sostine iki 1934 metų buvo Charkovas, vėliau sostinė buvo perkelta į Kijevą. Prasidėjo Ukrainos teritorijos formavimas: – Taganrogas kelis kartus buvo perduodamas Rusijai ir vėl gražinamas, 1946 metais Užkarpatės „pravoslavų prašymu“ Čekoslovakija „perdavė“ šią teritoriją SSSR, kuri atiteko Ukrainai, o 1954 metais Krymo sritis iš Rusijos buvo perduota Ukrainai. Tuo metu kelios sovietinės respublikos įgavo žemesnį autonominių respublikų statusą.

 Ir taip galutinai buvo suformuotos trys slaviškos respublikos ir viena pusiau slaviška – Kazachstano respublika. Sovietų Sąjunga, tikėdamasi šių respublikų besąlygiško palaikymo  ir norėdama įgauti didesnį politinį svorį Jungtinėse Tautose, pareikalavo šias respublikas įteisinti pilnateisėmis šios tarptautinės organizacijos narėmis.

Šiuo klausimu Jungtinės Valstijos pareiškė, kad turi 50 valstijų, kurios taip pat gali pretenduoti tapti JT narėmis. Po apsikeitimo nuomonėmis klausimas buvo išsemtas.

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo visos buvusios respublikos deklaravo nepriklausomybę. Rusija, siekdama išsaugoti savo dominuojantį vaidmenį, kartu su Baltarusija ir Ukraina įkūrė Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS). Jos narėmis taip pat tapo Vidurinės Azijos, Užkaukazės ir Moldovos respublikos. Ukraina, nors ir būdama šios organizacijos steigėja, šios sutarties neratifikavo, o Gruzija ir Turkmėnija po kurio laiko išstojo iš šios sutarties.

Idilija šioje organizacijoje baigėsi, kai tarp jų atsirado valstybės, reiškusios pretenzijas didesniam savarankiškumui gauti. Pirmoji Rusijos kumštį pajuto Gruzija…

UKRAINOS, KAIP BUVUSIOS ATR PIETINĖS DALIES, KETVIRTASIS PADALINIMAS PO 200 METŲ

Rusijos imperijos gyventojai rusai visada iš aukšto žiūrėjo į kitataučius valstybės gyventojus ir kiekvienai ne rusų tautai buvo suteikiamos jas žeminančios pravardės. Silpnesnių nervų ar kompleksuoti gyventojai bandė pasikeisti pavardes vardus ar net ištrinti savo kilmę. Didžiausia diskriminacija propaguojama sostinėje Maskvoje. Ten gėda būti ne tik kitataučiu, bet net ir ne maskviečiu, t.y. atvykėliu į Maskvą. Pasakyti Maskvoje sutiktam gyventojui, kad jis netikras maskvietis, yra baisiau negu Amerikos gyventoją pavadinti juodaodžiu ar panašiai…

Su panašia ir dar baisesne diskriminacija susidūrė ir rusėnai iš LDK buvusios teritorijos bei visi kiti, kurių pavardės baigiasi raide „o“, ar „ič“.

Kantrybė turi ribas. Matydami kaip gyvena jų buvę kaimynai Baltijos valstybėse, ukrainiečiai pasijuto esą ne prastesni už juos, o lietuvių genuose užprogramuotas „vyresniojo brolio“ kompleksas, t.y. palaikyti savo gentainius. Kaimynų Europos Sąjungoje paraginta Ukraina pradėjo ruoštis stojimui į ES. Buvo parengta stojimo sutartis, kurią, išsigandęs Rusijos grasinimų, prezidentas V. Janukovyčius atsisakė pasirašyti paskutiniu momentu. Ukraina pasijuto apgauta, prasidėjo masinės demonstracijos, kurių pasekmėje buvo nuverstas prezidentas.

Rusija, matydama, kad Ukraina pradeda slysti iš jos glėbio, pasiuntė kariuomenę į Ukrainą. Krymas buvo užimtas be pasipriešinimo, tikėtasi panašiai užimti ir visą šalį. Bet Donecko oro uostas tapo visos Ukrainos pasipriešinimo simboliu.

Siekiant sumažinti vakarų ir gretimų valstybių pasipiktinimą, Rusija planavo pasinaudoti III-oju ATR padalijimo modeliu (schema žemiau), t.y. Lenkijai, Slovakijai ir Vengrijai padovanoti po Ukrainos „gabaliuką“. Deja, šis modelis tiko prieš 230 metų. Po II–ojo pasaulinio karo Prūsija išnyko iš pasaulio žemėlapio, Austro-Vengrija ir kitos evoliucionavo į demokratines valstybes, tik Rusija savo imperiniu mąstymu liko viduramžių lygmenyje.

Nepavykus įgyvendinti šio plano, įsigaliojo laikinos paliaubos. Nepaisant visų vidinių peripetijų ir dalies teritorijos praradimo, Ukraina, išmokusi šias pamokas ir siekdama tapti pilnateise ES ir NATO nare, pradėjo vykdyti reformas, aktyviai dalyvauti įvairiose NATO misijose, įgydama šiuolaikinės karybos patirties. Valstybėje vyko demokratizacijos ir pilietinės visuomenės konsolidavimo procesai.

Rusijoje buvo labai skausmingai priimtas didžiosios dalies Ukrainos stačiatikių cerkvės atsiskyrimas nuo Maskvos Patriarchato ir perėjimas į Konstantinopolio Patriarcho pavaldumą. Tai labai baugino Rusijos valdantįjį elitą, kad demokratizacija iš Ukrainos nepersimestų į Rusiją. Prasidėjo kitaminčių, žurnalistų ir net su politika nieko bendro neturinčių organizacijų persekiojimas. Valstybės valdymo politika supanašėjo su diktatūra Stalino laikais.

Siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo negatyvių tendencijų valstybėje, reikėjo imtis kardinalių žingsnių. Karui prieš Ukrainą pradėti, net nedrįstant jo pavadinti karu, reikėjo tautai paaiškinti jo motyvus.

Pirmiausia valdovas, išklausęs Rusijos sutrumpintą po spalio revoliucijos istorijos kursą, pareiškė, kad tokios valstybės kaip Ukraina nebuvo ir ją sukūrė proletariato vadas Leninas, nors Kijevo Rusios valstybė jau buvo žinoma, kai apie Maskovijos kunigaikštystę nebuvo net užuominų. Kiti motyvai: – ginti engiamus rusakalbius nuo banderovcų, narkomanų, fašistų, NATO ir sugražinti „teisėtą valdžią“.

Karą buvo bandoma legitimizuoti pasinaudojant Donecko ir Lugansko „tautų balsu“, pasinaudota ir Gebelso propagandiniais metodais. Nors jau buvo sutelkta didžiulė armija prie sienos su Ukraina, Putinas su Lavrovu vakarų valstybių vadovams kategoriškai neigė užpuolimo versiją.

Buvo tikimasi pakartoti Hitlerio anšliuso Austrijoje patirtį rusiškoje interpretacijoje, kad vakarai nesuspėtų net sureaguoti į tai. Rusų kariuomenės vadai jau vežėsi į Ukrainą nukaldintus „pergalės“ medalius kariams apdovanoti.

Karo laimėjimo atveju buvo planuota pasinaudoti bolševikinės Rusijos patirtimi, kai LDK teritorija buvo padalinta  į Baltarusiją, Ukrainą ir nemažą dalį žemių „priglaudžiant“ sau. Jei Rusijos sapnai išsipildytų, piečiau Belorosijos atsirastų Malorosija, Novorosija, Karpatrosija o karo pateisinimui prieš pasaulį, kad Ukrainos nesunaikino, vakarinėje dalyje turėtų atsirasti panašaus į Lietuvą dydžio Ukraina, kuri jau neturėtų kelti baimių Rusijai. Imperinis principas gyvas : „Skaldyk ir valdyk“.

Prasidėjo karas. Rusija tikėjosi blickrygu užimti visą Ukrainos teritoriją ir  -gėlių „išvaduotojams“. Nepaisant religijos, kalbos ir kitų etninių skirtumų, visa Ukrainos tauta stojo į kovą prieš bendrą priešą.

Jei LDK ir prieškarinis Lietuvos pavergimas įvyko valstybei nesipriešinant, tai pietinė LDK rusėnų gentis bando savo krauju nuplauti mūsų gėdą !!!                           ŠLOVĖ UKRAINAI!

LDK laikais Lietuva gelbėjo ir vadavo rusėnus nuo totorių mongolų okupacijos, o dabar solidarizuojasi  su šia laisvę mylinčia tauta ir pagal savo išgales ją remia. Tik suvereni Ukraina gali garantuoti kitų gretimų valstybių savarankiškumą.

Vietoje epilogo

Jau ne vieną šimtmetį Rusijos pamatiniu tikslu nepriklausomai nuo valstybės pavadinimo ir santvarkos buvo teritorijos ekspansija prisidengiant gretimose šalyse gyvenančių pravoslavų, rusakalbių, „engiamų proletarų“ gynimu, „rusiškojo komunizmo“ eksportu“, gyvybiniu interesu „turėti išėjimą prie jūrų“ ir t.t.

Šie tikslai vėl oficialiai deklaruojami, kaip pagrindinis mesijiškas Rusijos užsienio politikos uždavinys, kurios karo prezidentas VLADY MIR, planuoja papildyti esamų vietovardžių Vladivostok, Vladikavkaz sąrašą naujais pavadinimais su raktine žodelio „VLADY“ šaknimi ir „naujų pseudo valstybių“, kaip Osetija, Abchazija, Padniestrė, Donecko ir Lugansko respublikos, Bielorusija, Malorosija, Novorosija ir kt., kūrimu.

Tik sutelktomis civilizuoto pasaulio pastangomis ir Ukrainos piliečių krauju gali pavykti sustabdyti ne vieną šimtmetį besitęsiančią Rusijos ekspansiją.

Rusijos carienės Jekaterinos II kilniaširdiškumo deklaracija po 1794 metų sukilimo nuslopinimo ir ATR sunaikinimo, rašyta prieš 230 metų, neprarado savo aktualumo ir dviveidiškumo šiuolaikinės Rusijos politikoje:

„Mes ne kaip nugalėtoja, uždedanti jungą ginklu nugalėtoms tautoms, bet kaip tvirtai savo gailestingumą įgyvendinanti monarchija, dovanojame visiems tos žemės gyventojams malonę ir atlaidumą, ir teikiamės, kad jie pajustų paguodą po jiems tekusios priespaudos, ir kad įsiviešpatautų ten tvarka, ramybė ir saugumas“.

Nepaisant civilizacijos progreso, Rusija savo valdymo stiliumi ir mąstymu sustingo viduramžių lygmenyje, o ši „dainelė“ šiandien jau neįtikino nei Ukrainos nei civilizuoto pasaulio.