Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta Pacų giminės istorijai ir paveldui.
Muziejus kviečia atrasti šios svarbios šeimos kilmės istoriją ir jos per šimtmečius suformuotus giminės papročius, palikimą šiandienos ir ateities Lietuvai.
Tai viena seniausių, įtakingiausių ir turtingiausių didikų giminių, turėjusių grafų vardą.
Išsilavinę, pasižymėję puikiu meniniu skoniu bei Lietuvai palikę vertingiausią Baroko epochos paveldą Pacai vienu metu buvo tapę netgi faktiškais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais, tęsusiais Lietuvos valstybingumo sergėjimo ir stiprinimo paprotį.
Dėl išskirtinio vaidmens Lietuvos istorijoje ši giminė gretintina su kunigaikščiais Radvilomis ar Sapiegomis.
Pasak vieno iš atidarytos parodos kuratorių, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „nuveikėme didžiulį darbą.
Pacų istorijai ir paveldui skirtą parodą rengėme trejus metus.
Šiuo projektu tęsiamas paprotys pristatyti ryškiausias, vertingiausią paveldą palikusias istorines Lietuvos didikų gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, prieš penkerius metus – kunigaikščiai Radvilos.
Grafams Pacams surengta paroda išsiskiria tuo, kad joje pristatoma XIX a. išmirusi didikų giminė. Taigi nebebuvo kam pasirūpinti protėvių paveldu, toliau kaupti rinkinių, formuoti giminės įvaizdžio.
Todėl Pacams skirta paroda įprasmina kadaise didžios, bet išnykusios didikų giminės nuopelnus, išskirtinį jų paveldą“.
Parodai eksponatus skolino rekordinis skaičius savininkų – daugiau nei penkiasdešimt institucijų ir privačių rinkėjų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, o vaizdinę medžiagą pateikė dar daugiau nei dešimt institucijų iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Turkijos.
Grafai Pacai – įtakingi Lietuvos valstybės sergėtojai
Parodoje galima susipažinti su naujai sukurtu Pacų genealoginiu medžiu. Siekį įtvirtinti Lietuvoje savo galią bei šlovę liudija jų legenda, kad Pacai yra kilę iš senovės romėnų.
Parodoje galima susipažinti su pačių Pacų XVII–XVIII a. kurtomis rankraštinėmis genealogijos schemomis, herbynais, Pacų giminaite laikytos Florencijos karmelitės šv. Marijos Magdalenos de Paci portretu.
Lietuvos valstybės istorijoje Pacai dažnai išsiskyrė kaip įžvalgūs politikai ir diplomatai, talentingi karvedžiai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai, dosnūs meno mecenatai, sumanūs žemvaldžiai.
Politiniame elite Pacų protėviai pasirodė jau XV a. pirmoje pusėje, o savo giminės įtakos ir šlovės Lietuvoje viršūnę pasiekė XVII amžiuje.
Net aštuoniolika kartų Pacai buvo tapę Lietuvos ir Lenkijos senatoriais, vienuolika kartų užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ministrų postus, dvidešimt vieną kartą buvo skiriami aukštais Lietuvos valstybės dignitoriais ir net penki giminės atstovai buvo vyskupais, vienuolika giminės moterų bei vyrų pasuko pašvęstojo gyvenimo keliu!
Iškiliausią Pacų giminės asmenybę – Lietuvos didįjį kanclerį Kristupą Zigmantą Pacą, vadintą „Lietuvos ponų mokytoju“, – parodoje primins išskirtinis spaudas, kurį būtų galima palyginti su valdovų insignijomis.
Šis didikas, siekdamas Lietuvos valstybės savarankiškumo, 1673 m. įtikino seimą, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos seimas turėtų vykti Lietuvoje.
Kito didžio valstybininko – Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco – riterystę ir karinius žygius parodoje liudija su juo siejamas buzdyganas, kariuomenės iždo skrynia, po karo su turkais parsivežtas trofėjinis kariuomenės būgnas litauras, husaro pusšarviai su puošniomis plunksnomis, suteiktos privilegijos.
Surinkti beveik visi žinomi Pacų giminės iškiliausių atstovų portretai – tą padaryti buvo itin sunku, nes jų išlikę palyginti nedaug.
Garsėjusi išsilavinimu ir puikiu meniniu skoniu giminė
Pasak parodos pagrindinės kuratorės, lenkų dailės istorikės prof. habil. dr. Anos Sylvijos Čyzės (Annos Sylwios Czyż), „Pacai buvo viena labiausiai išsilavinusių giminių, samdžiusių tokius menininkus kaip italų dailininkas Mikelandželas Palonis (Michelangelo Palloni), ir tai juos išskyrė tarp kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių.
Apie Pacų išsilavinimą ir meninį skonį liudija iki mūsų dienų išlikęs architektūros paveldas, prabangūs, meistriškai atlikti tikėjimo ir pamaldumo simboliai, sakralinės dailės lobiai, dovanoti bažnyčioms“.
XVII a. antros pusės Pacų „auksinė karta“ finansavo tokius pastatus kaip Pažaislio kamaldulių vienuolynas su bažnyčia, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, siuntė dovanas Vilniaus katedrai, Šv. Kazimiero bažnyčiai.
Parodoje rodomi Pacų herbais puošti prabangūs liturginiai rūbai, garsių auksakalių sukurti indai, religiniai paveikslai.
Greta rodomi svarbiausių Pacų bažnytinių fundacijų vaizdai, su ispaniškuoju Eskorialiu lygintino Pažaislio ansamblio maketas.
Pasak A. S. Čyzos, ypatingos istorinės ir meninės vertės kūriniai leidžia kalbėti apie savitą „Pacų Baroko epochą“ Lietuvoje.
Pirmą kartą per bene du šimtus metų į vieną vietą surinkti ir rodomi net penki herbiniai gobelenai, kurių užsakovas buvo Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas.
O skaudų Rusijos išgrobstytų, suniokotų ir pavogtų Pacų rūmų rinkinių likimą primena tušti paveikslų rėmai ir nedideli Smolenske slepiamų Pacų portretų atvaizdai.
Čia rodomi ir paskutiniojo Pacų giminės vyriškos lyties atstovo – generolo grafo Liudviko Mykolo Paco – sukauptos dailės rinkinio fragmentai: antikiniai reliktai, žymių dailininkų paveikslai, skulptūros.
Jis paveldėjo giminės turtus, garsėjo kaip mecenatas bei kolekcininkas, įrengė prabangias rezidencijas Dauspudoje ir Varšuvoje, tačiau dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime prieš Rusiją buvo priverstas emigruoti, o grafo turtai – konfiskuoti…
Iš viso parodoje rodoma bemaž 300 eksponatų
tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir kitų taikomosios dailės kūrinių, piešinių ir projektų, senųjų fotografijų, autentiškų dokumentų ir senųjų spaudinių, ginklų ir šarvų, kitų istorinių relikvijų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių rinkinių.
Kaip teigia parodos bendrarengėjo Adomo Mickevičiaus instituto Lenkijoje atstovas Gžegožas Niemčykas (Grzegorzas Niemczykas), „nėra lengva kalbėti apie mūsų bendrą istoriją, turime ir sunkių temų – apie jas verta šnekėtis, keistis idėjomis, tačiau Lenkijos ir Lietuvos istorija pirmiausia yra istorija apie bandymus kurti tautų bendriją.
Tokių giminių kaip Pacų šeima atminties puoselėjimas suteikia galimybę suprasti visų Vidurio bei Rytų Europos tautų likimus.
Istorijos puslapių, kuriuos verta atrasti ir pasakoti, gausu, todėl džiaugiamės galėdami prisijungti prie Valdovų rūmų muziejaus sumanymų“.
Tarptautinės parodos „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ globėjai – Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
Parodos koncepcijos autoriai ir kuratoriai – prof. habil. dr. A S Čyza, dr. Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka. Nuo spalio 30 d. lankytojams atverta paroda veiks iki paskutinio kitų metų sausio sekmadienio – tris mėnesius.
