Turbūt gerai, kad niekas nepradeda diskusijos apie tai, ar mūsų tauta didelė, ar maža. Turbūt užtenka, ką pasakė atkaklus tautos savitumo gynėjas filosofas Romualdas Ozolas: mūsų tauta yra nei didelė, nei maža, ji – normali tauta. Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Romualdas Ozolas, aktyviai dalyvavęs diskusijoje, ar galima užsieniečiams parduoti žemę, įtikinamai paaiškino, kad mūsų žemę užsieniečiai… išsiveš. Parduota žemė „išeis“ todėl, kad iš mūsų bus atimti santykiai, juk mūsų žemė yra mūsų gyvybės ir kaimyniškų santykių vieta. O juk taip ir atsitiko.
Galim čia prisiminti dar vieną priklausomybę: nebėra daiktų, nebėra ir žodžių… LRT radijo „Klasikos“ laidoje „Vakaras su knyga“ neseniai skaitė Romualdo Ozolo romano „Pradžių knyga“ ištraukas. Vidurio Lietuvoje, kur nedaug tėra gynybinių bei signalinių piliakalnių, atsiranda aktyvus pasipriešinimas sovietinei ideologijai. Gyvi kaimo žmonių charakteriai, siužetas greitai kintantis, o laikas irgi labai neramus: romano herojai, vis pareguliuodami radijo bangas, klausosi žinių apie tūkstantinę Rusijos tankų koloną Vengrijos sostinėje Budapešte, taigi 1956 – ieji….
Kai pamatai, kokie stori yra Romualdo Ozolo dienoraščiai apie Atgimimo ištakas ir Išsivadavimą, negali suprasti, kaip ir kada buvo parašytas romanas „Pradžių knyga“.
O nuo kraupių įvykių Budapešte jau praėjo 70 metų? Kas atsitiko mūsų krašte per tuos dešimtmečius? Lemtingų įvykių labai daug. Bet yra ir mažų detalių svarbiame mūsų kraštovaizdyje, kurį mes beveik kasdien vis iš naujo atrandame. Biržų krašto poetas Alis Balbierius, 2020 – ųjų metų Poezijos pavasario laureatas, eilėraštyje „Vilkas“ rašo apie „laisvą ir išdidžią gentį, (…) kurios galybė giriose rusena lyg žarija ant tako praeities“.
Juk nesunku atspėti, kad išdidumas ir laisvė nepasiekiama be atkaklumo. Eilėraštis išspausdintas knygoje „Sapno pėdsakai“ ir skiriamas Jonui Tauginui, nepaprastai atkakliam miško žmogui, kuriam likimas nebuvo palankus. Palaidotas jis 1999 – ųjų vasarą savo tėviškėje, Ožaičių kaime, Radviliškio rajone. Galima įsivaizduoti, kad skubantys į garsiuosius Žemaitijos miestus ir į Pajūrį, pralekia šį lygumų rajoną nepajusdami jo išskirtinumo.
O juk čia susitinka Žemaičių aukštuma su Mūšos – Nemunėlio žemuma. Ir ne tiktai šie geomorfologiniai savitumai Radviliškio rajone yra svarbūs: keliaujant per šį kraštą į šiaurės vakarus kairėje pasilieka Tytuvėnų miškai bei ežerai, kur žmonės kalba žemaitiškai, gi dešinėje pusėje, link Pakruojo – aiški aukštaitiška tarmė, netgi ta patarmė, kurią geriausiai jaučia poetas Vladas Braziūnas.
Keisčiausia šiame atradime yra tai, kad visa tai sužinojau ir pajutau… dzūkiškoje Merkinėje. Ir neišduosiu paslapties, nors tas verdeniškas, šokantis ir baltų senąsias dainas dainuojantis šaltinis labai gyvas. Kaip sakė mitologas Norbertas Vėlius: jeigu yra šaltinis, visada gali iš jo atsigerti. Kiekvienas gali.
Šią garbaus žemaičio iš Šilalės krašto ištarmę turbūt jau reikia suprasti kaip mūsų turtingos kalbos frazeologizmą… Radviliškio krašto unikalumas – ir kalbinis, ir geomorfologinis, yra ne vienintelis. Prienuose, pavyzdžiui, dvi skirtingas tarmes lyg ir griežtai atskiria Nemunas, bet kartu ir sujungia, kai Joninių naktį dešiniajame krante šoka dzūkai, o kairiajame – sūduviai.
xxx
Seniai žinoma, kas yra dienoraščių knyga, o kas – memuarai. Skirtumas gali būti didelis. Bet pasitaiko, kad šie žanrai vienas kitą papildo. Kaip gera sekti autoriaus mintį, kai vieno memuarinio sakinio paaiškinimui paskiriama daugiau nei du šimtai puslapių dienoraštinio teksto.
Gal šitaip atsitinka ir autobiografiniuose tekstuose, kuriuos Viktorija Daujotytė pavadino „Kai rašai, nebijai“ (Knyga pasirodė 2024 metais, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). O ta labai svarbi mintis, galinti pažadinti kokį vis dar miegantį žemaitį, yra tokia: „… gyvenimo visumos jausmas, tas žemaičių gyvenimo atsitikimas: gyvenam ne vieni, gyvenam su medžiais, gyvuliais, gyvūnais, gyvenimas ir tėra gyvenimas ant žemės, o ne kur nors pakabintas kaži kelintami aukšti“.
Jeigu esi žemaitis ir skaitai šį gyvenimo elementorių, turi pajusti, kad būtina susikaupti. (Prisiminkime Viktorijos Daujotytės knygą „ Žemaitė: gyvenimo gramatika“, kuri parodo, kad gyventi reikia išmokti). O susikaupęs ir pajunti, kaip didelis knygos „Kai rašai, nebijai“ skyrius „Ieškau Alkupio“ ir yra to kategoriško apibūdinimo, kas yra gyvenimas, išaiškinimas. Taip man atrodo. Nors sustojęs prie kai kurių epizodų, ilgai galvoju, kodėl mano žemaitiškoje tėviškėje šitaip nebūdavo.
Skaitau apie visą naktį giedamų „Kalnų“ ritualą, bandau atsiminti kai kurių man negirdėtų žodžių rupumą bei tikrumą ir galvoju, kiek gi iš tikrųjų yra Žemaitijų. Ar Tauragės krašte užrašytas žodis ykeboklis ir Šaukėnuose girdėtas žodis rekybalas reiškia tą patį? Tiesa, Tauragė yra netoli nuo Raseinių, o tas senovinis akmeninis žemaitis stovi Raseinių aikštėje. Kadaise čia ir buvo Žemaitijos sostinė. Taigi tas paslaptingas įnagis ykeboklis gal yra senesnis…
Skaitau pamažu naujausią Viktorijos Daujotytės knygą ir jau tikrai neįsivaizduoju, kaip gali tiek piliakalnių, kalnų, piliaviečių ir mažų kalnelių sutilpti gretimose Varnių, Pavandenės, Nevardėnų apylinkėse, juk žinau, kad mano tėviškėje prie Ventos, tiktai dvylika kilometrų žemiau Užvenčio, šitaip tikrai nėra. Ir nejučia prisimenu Armėnijos rašytojos Narine Abgaryan knygas, kuriose gretimų kaimų skirtumai labai dideli. Ten ne kalvos, o tikri kalnai, ir tikras čiabuvis, perkopęs vieną kalnagūbrį, jau gali nebesusikalbėti.
Ir vis tiek nesunku pastebėti, kad armėnai labai brangina savo tautinį išskirtinumą. Gal panašiai kaip islandai. Išleisdami savo vaikus į žemyninę Europą, jie šitaip moko: tik neimkit į rankas svetimo pinigo, niekada nelieskite dolerio. Tai labiausiai ryšku garsiajame Haldoro Laksneso romane „Nepriklausomi žmonės“.
Bet ir šiomis skaitmeninio raštingumo dienomis parašyta Andri Snaer Magnason knyga „Apie laiką ir vandenį“ parodo, kokia susitelkusi yra ši tauta. Jau vien dedikacija pasako daug: „Ši knyga skiriama mano vaikams, anūkams ir proanūkiams“. Todėl ir neturime stebėtis, kodėl ši maža šalis buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos Nepriklausomybę, tai atsitiko 1991 m., tuoj po sausio 13-osios.
Žemaitijoje nesunku pastebėti tą atkaklumą. Tą konservatyvų pastovumą. Ypač tada, kai šeimos didelės, kai giminė plati. Kai skaitau Viktorijos Daujotytės aprašytus „Kalnų“ giedojimus, pirmiausia suprantu, kad tai yra didelės šeimos susitikimas. Daug giedotojų atvažiuoja iš toli, kartu su šeimininkais rūpinasi, kad arkliams būtų gerai, nes giedama visą naktį. Jaudina tas ramus bruzdėjimas, tas tikėjimas, kad visiems užteks ir vietos, ir kantrybės. Rytą išsiskirsto ir žino: po metų vėl bus viskas taip pat…
Šitokių tikrų vaizdų knygoje „Kai rašai, nebijai“ labai daug. Jie padeda daug ką prisiminti, nukeliauti mintimis į savo tėviškę. Kai kuriuos atminty išsaugotus vaizdus dabar gali paliudyti ir nuotraukos. Štai mėgėjiškas susibūrusių vyrų, moterų ir vaikų atvaizdas, kuriame pats ryškiausias yra senelis Petras Lukauskas, mažu arkliuku atvažiavęs iš Viekšnelių kartu su savo dukra Kaze, mano mamos seserimi, į Kalniškius. Ryškiausias gal todėl, kad žilagalvis, o ir marškiniai labai balti. Visi toje nuotraukoje lyg ir džiugūs, bet kiekvienas tarsi atskirai, tarsi būtų ko išsigandęs.
O juk taip ir yra, juk buvo tos nelemtos kolektyvizacijos pradžia, ėjo tie metai, kai „dar vežė“, kai iki Stalino mirties dar turėjo praeiti dveji metai, ir kolūkių pirmininkai rusiškomis pavardėmis dar galėjo pagąsdinti: „…neklausysi – išvešim kur baltos meškos“. Vaikams labai persidavė tėvų nerimas. Reikėjo mokytis tylėti… Tas baltagalvis senelis mums, vaikams, buvo kaip iš pasakos, pirmą kartą matomas, atvažiavęs iš tokios tolybės – pro Šatriją, Luokę, Vidsodį, Beinoravą.
Paslaptingas jis buvo ir todėl, kad Amerikoje kasė anglis požemio šachtose, kad laimingai parplaukė į savo kraštą ir tuoj pat pirko daug krūmais apaugusios akmenuotos žemės Dumblynės kaime netoli Viekšnelių. Kaimynai stebėjosi, o ir iki mūsų buvo atėjęs gandas apie keistą „amerikono” pirkimą, juk pinigų jis tada tikrai turėjo daug, galėjo pirmarūšės žemės nusipirkti. Jis pats aiškinosi taip: darbščiam ūkininkui netrukdo krūmai, šaltiniai ar akmenys. Rovė krūmus, vertė akmenis, didesnius užkasdamas gilyn, dirbo naktimis, džiaugėsi ir kalbėjo: atsivežtus pinigus gali pavogti, namai gali sudegti, o žemė amžinai tavo.
Po Antrojo pasaulinio karo, antrą kartą užėję rusai žemę iš ūkininkų atėmė pirmiausia. Nacionalizavo ir arklius, daržines, didesnius namus. Kentėjo ūkininkai, o reikėjo dar ir baimintis, kad tavo pavardė nepatektų į tremiamųjų sąrašą… Dabar man atrodo, kad šitaip visi tiktai vieną kartą ir sustojome prie jauno žagarvyšnių sodelio. Ir nežinau, ar buvo dar koks menkas buvusių ūkininkų tikėjimas, kad jie yra teisūs, nors iš jų jau beveik viskas atimta…
Mano tėvas tarpukariu žemės irgi nepaveldėjo. Senelis Antanas iš tėvo pusės buvo nedidelių dvarelių ūkvedys, keliavo iš vieno ūkio į kitą, tikėjo, kad susitaupys pinigų žemei, bet mirė staiga, sulaukęs vos 40 metų. Žemės mano tėvas gavo, kai buvo parceliuojamas labai apleistas Spakainasties dvaras.
Atrodo, kad Žemės ūkio ministro Mykolo Krupavičiaus žemės reformą, prasidėjusią 1923 metais, visi bežemiai sutiko palankiai. Tėvas ne kartą pasakojo, kaip džiugiai pirmaisiais metais apeidavo šventadieniais savo laukus, nors jie ir nebuvo derlingi. Vieta kalvota, tarp dviejų miškų – Cedroniškio ir Skaisgirio. Ant kalvelių dykas žvyrynas, slėniuose pelkutės ir šaltiniai. Pirmiausia sodino vaismedžius, sodą iš vakarų ir šiaurės apsaugojo gluosniais, klevais ir beržais.
Ir visas pusės hektaro derantis sodas kolektyvizacijos metais pateko į 60 arų sklypą – tiktai tiek žemės tada priklausė kiekvienam kolūkiečiui. Bet nebuvo iškirsta nė viena obelis. Daug reikėjo kantrybės, atkaklumo ir sumanumo daržoves auginant sode, šalia vaismedžių šaknų, o karvei pašarą paslapčia šienaujant miške.
xxx
Studijų metais vienos praktikos metu teko pabūti šalia profesoriaus Petro Vasinausko, kuris jau tada garsėjo atkaklumu, gindamas senovinį ūkininkavimą. Tai buvo 1962 – ųjų vasara, kai visoje Lietuvoje aiškėjo, kad iš tikrųjų yra blogi kolūkiai, kur žmonės lyg tai gyvena blogiau, nes nėra tvarkos, ir tvarkingesni ūkiai, kuriems vadovauja sumanesni vadovai ir dėl to visiems yra geriau.
Profesorius Petras Vasinauskas sugalvojo, kaip tą hipotezę patikrinti. Pakvietė mus, keturis antrakursius, ilgai aiškino savo sumanymą ir išdalijo mums krūvą anketų su klausimais. Tai buvo lyg ir sociologinis tyrimas: kiekvienoje aplankytoje sodyboje reikėjo užrašyti atsakymus net į 40 anketos klausimų.
Pirmasis tos anketos punktas (ir šiandien jį atsimenu) – apie gyvenamojo namo stogo būklę. Visi klausimai buvo lyg ir smulkmeniški, bet labai konkretūs. Dirbome neskubėdami, buvo įdomu. O atrodėme kaip desantininkai, nežinia iš kur atsiradę, bet kaimo žmonės mus sutiko palankiai, nes buvo išplatinta žinia, kad vaikščios tokie jauni „mokslininkai“ ir jiems reikia padėti. Kruopščiai užpildytas anketas iš Panevėžio krašto parvežėme į Dotnuvą, į Žemdirbystės institutą.
Po to ilgai laukėme to darbo rezultatų, lyg ir išvadų, kad geresniame kolūkyje gyventi yra geriau. O jų nebuvo. Ir mums, ir to darbo vadovams paaiškėjo štai kas: kolūkyje, kur stinga tvarkos ir už darbadienius mokama pelais, žmonės gali vogti ne tiktai naktį, bet ir dieną. Ir tas vogimas nesuprantamas kaip nuodėmė, visi juk žinojo, kad kolūkio derlius, užaugintas nusavintose ūkininkų žemėse, iškeliauja į Leningradą ir į Murmanską. Ir daržoves, ir grūdus vežė ne į sandėlius, ne į elevatorius, o į geležinkelio stotis ir krovė į didelius vagonus, kuriuos vadino pulmanais. O vežė ir krovė taigi tie patys kolūkiečiai….
Tą laikotarpį (1956 m. – 1964 m. ), kai Sovietų sąjungos komunistų partijai vadovavo Nikita Chruščiovas, istorikai vadina mažu atšilimu, todėl netrūko paradoksalių bei linksmų atsitikimų. Tada atsirado ir anekdotai apie kukurūzų sėją „kvadratiniu – lizdiniu būdu“.
Atrodo, kad tą vasarą ir pradėjau sekti visas Petro Vasinausko publikacijas. Bet priartėjo ir tie metai, kai visų periodinių leidinių cenzoriai žinojo: šio profesoriaus tekstų apie kurortinę žemdirbystę ir apie mažo lietuviško kolūkio modelį spausdinti nebegalima. Tada prasidėjo naktiniai Petro Vasinausko pasekėjų susitikimai.
Kalbėti profesoriui dar nedraudė, jis ir vadovavo tiems pokalbiams, visus iš toliausiai atvažiavusius buvusius savo studentus vadindamas vardais. Teko dalyvauti tokiame naktiniame susitikime, tą kartą tai buvo Kėdainių rajone, Krakių kolūkyje, kur dar laikėsi kompleksinės ūkiskaitinės brigados, dar gerai atrodė sunkiųjų Lietuvos arklių ferma, o žmonės tiesiog džiaugėsi, kad gali dirbti ten kur gyvena ir nevaro jų į jokią virvelinės architektūros gyvenvietę.
Įdomiausia, kad po bemiegės nakties jaučiausi labai pailsėjęs nuo darbo redakcijoje, galėjau daug ką prisiminti ir užsirašyti sau ką naktį kalbėjo agronomai, atvykę iš tolimiausių rajonų. Galvoju dabar, kad tie draugiški naktiniai susitikimai labai palaikė profesoriaus atkaklumą. Juk ir savo „Dienoraščiuose“ jis apie tai rašė: „Istorija kūrė mūsų charakterį. Svarbiausia, atkaklumą. Atkaklus buvau ir aš. Mano charakterį kūrė sunkus Pasvalio molis. Nesudaužysi kietai įdžiūvusio grumsto“. („Dienoraščio“ ištraukos spausdinamos knygoje „Profesorius Petras Vasinauskas. Sudarytojas Algirdas Motuzas. 1998 m., p. 143). ..
Labai įspūdinga buvo Petro Vasinausko kelionė po Aukštaitiją. Dienoraštinė šios kelionės knyga taip ir vadinasi: „Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais“ (Išleido LOGOS leidykla. Tiražas 400 egz.) Knyga pasirodė jau po autoriaus mirties. Bet Pratarmėje paaiškinta, kad „…rankraštis ilgai įstrigo cenzūros gniaužtuose“.
Autoriaus pageidavimas buvo griežtas – nieko negalima keisti. Taip ir atsitiko, palikti visi tarmiški žodžiai. Todėl knygos vertė dar padidėja, dabar ji svarbi ir etnografams, ir kalbininkams. Aišku, kad ši knyga jau yra antikvarinė… Praėjo daug laiko, ir dabar mes matome, kokią įtaką šie dienoraštiniai užrašai padarė visiems, kam rūpėjo mūsų kaimas.
Po tos kelionės profesorius pradėjo kurti Arklio muziejų, ir tuoj pat susibūrė bendraminčiai. Suaktyvėjo sportas su žirgais, labiau susirūpinta žemaitukų veislės išsaugojimu, nors Žemaitukų veisimo draugiją didikai Oginskiai įkūrė dar devynioliktajame amžiuje. Profesorius nesiryžo važiuoti vienas, bet bendrakeleivių ieškojo ilgai. Rašė laiškus, skambino telefonu. Atsisakė kartu keliauti Algimantas Čekuolis, Juozas Požėra, Vytautas Rimkevičius, Romas Sadauskas. (Čia neišduodamos jokios paslaptys, tos pavardės yra paminėtos knygos pradžioje).
Sutiko važiuoti žurnalistas Vladas Vaicekauskas. Kelionė tęsėsi 43 dienas, Nuvažiuota 1501 kilometras. Tokį skaičių užrašė keliauninkai išpildami avižų likučius, belaukdami centrinėje aikštėje prieš Lietuvos žemės ūkio akademiją. Profesorius buvo pranešęs Akademijos vadovybei, kada ir kur bus tos kelionės pabaiga.
Niekas neatėjo, niekas nepasveikino su laiminga atkaklios kelionės pabaiga. Tik didelė Vasinauskų šeima Akademijos dėstytojų gyvenvietėje buvo pasiruošusi susitikimui… Kelionės tikslas aiškinamas ir knygos pradžioje, ir vos ne kiekviename puslapyje. Reikėjo ieškoti arkliui vietos besikeičiančiame kaimo kraštovaizdyje. Arklys juk dar gali dirbti kai kuriuos ūkio darbus, arklys galėtų rūpėti turistams, kraštotyrininkams, etninės kultūros tyrinėtojams, gamtininkams. Arklys nusipelno visokeriopo mūsų rūpesčio.
xxx
Negalima dabar pamiršti dar vieno atkaklaus žmogaus – Juozo Baltušio. Jis neslėpė savo atkaklumo ir džiugesio, kai „Sakmė apie Juzą“ buvo išspausdinta ne tiktai čekų, bet ir prancūzų kalba. Ir susitikimuose su skaitytojais kartojo tą pačią savo nuostatą: norėjau parodyti žmogaus atkaklumą. Visada Juzos istoriją išskirdavo iš kitų savo herojų. Koks nepaprastas šioje Sakmėje yra valstiečio pasiryžimas: ilgai žiūrėjo bemiegę naktį į daržinės šelmenį ir nutarė atsiskirti nuo brolio, išsikelti į Kairabalę. Taip ir padarė, vienas pats sukūrė sau savo gyvenimą. Tuščioje vietoje…
Apie atkaklumą, kuriant svarbiausią savo raštų herojų, Juozas Baltušis rašo trečiojoje prisiminimų knygoje „Vietoj dienoraščio. 1984 – 1990 ” , 126p. Prisimena, kaip dramaturgas Juozas Grušas stengėsi, kad „Sakmė apie Juzą“ būtų pristatyta Nobelio premijai. Nurodyta ir svarbiausia kliūtis, kodėl tos pastangos buvo bevaisės: „Respublikos valdžia nesiryžo nieko daryti. Šitai suprantama: lietuvių rašytojui, kokio talento jis bebūtų, niekuomet nebus leista iškilti aukščiau rusų“.
Prisimena Juozas Baltušis ir iš Prancūzijos leidyklos gautą prašymą, ar nebūtų galima sutrumpinti keletą gamtos aprašymų, neslepia ir piktoko atsakymo tai leidyklai: neleidžiu jokių trumpinimų. O juk ir šitaip matomas autoriaus atkaklumas. Prisimenu dabar, kad žurnalas „Mūsų gamta“, išspausdinęs netrumpą ištrauką iš „Sakmės apie Juzą“, Kairabalės augalų aprašyme nesurado nė vienos klaidelės. Pasisakė apie tai mokslininkai, ne tiktai žurnalistai.
Dabar galėtume dar kartą atidžiai perskaityti Ernesto Hemingvėjaus apysaką „Senis ir jūra“. Plaukia šitas nepaprastas Senis savo laiveliu vienas toli į atvirą jūrą, ruošiasi sugauti savo Didžiąją žuvį, o pakeliui vardais pašaukia visus jį lydinčius paukščius, išvardina visas pamatytas jūržoles ir mažas žuvis. Tas atkaklusis žvejys viską žino, viskam pasiruošęs.
Pabandykim įsivaizduoti, ar galėtų kokio nors krašto leidykla, išvertusi šį kūrinį į savo kalbą, suabejoti tų Gamtos aprašymų reikalingumu? O juk tas Juza iš Juozo Baltušio sakmės taip pat yra toks viską žinantis ir viskam pasiruošęs. Jis net atvykusio savo brolio užsikurtą suktinę meta šalin – pelkės gailių, vaivorų ir net viksvų kvapas jam yra svarbesnis. Ir tegu nebando prancūzai patobulinti būtent tokio jutimo ir tokio žinojimo…
Labai tolima paralelė. Bet štai patikėjau, ką rašo akademikas Jonas Grigas didžiulėje studijoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“: sulaukę senatvės, skaitykite tas knygas, kurios kadaise jums buvo labai svarbios, o jei vis dar seksite paskui tuos naujuosius rašytojus juk vis tiek nebesuspėsit. Patikėjau, susiradau ir Žemaitę, ir Selmą Lagerlef, ir Rokvelą Kentą, ir Ernestą Hemingvėjų, pirmiausia, žinoma, nestorą jo apysaką „Senis ir jūra“.
Pakartojau mintimis dar kartą svarbiausią Senio nuostatą: „ …žmogų galima sunaikinti, bet nugalėti jo neįmanoma “. O juk jau 1957 metais tai išvertė mums, nemokantiems angliškai, Romualdas Lankauskas. Tokias knygas būtinai reikia skaityti du kartus. Dabar be to svarbiausiojo Senio ir jo milžiniškos kardžuvės, su kuria atviroje jūroje žūtbūtinai reikėjo grumtis tris paras, be visų tų egzotiškų jūržolių ir paukščių pamatome berniuką, nepaprastai jautrų ir geranorišką.
Antrą kartą skaitant šis nuoširdus vaiko rūpestis savo mokytoju Seniu, jaudina daug labiau. Taip atrodo turbūt todėl, kad gyvename ne tiktai elektroninės skaitmenizacijos, bet ir brutalios jėgos amžiuje.
Autorius yra Lietuvos gamtininkas, kraštotyrinkas, rašytojas, žurnalistas
