A. Navys, M. Sėjūnas. Karo prognozės ir informacinių balionų atakos

Būsime atviri – jei ne jūsų klausimai, už kurių nemigo naktimis švyti nerimo baubas, džiaugtumės pavasario saule ir smagiai gaivinančio, jau šilto vėjo glamone. Bet mes įpratę dirbti be poilsio dienų, todėl kuo paprasčiau sudėliosime, kaip vertiname karą Irane, kas dėl jo šiuo metu vyksta Rasiejoje, ko tikėtis iš Kremliaus, o svarbiausia – kas ir kada mus užpuls. Jau užpuolė.

Ir ne kas kitas, kaip ta nosį savo smarve riečianti košė, kuri tiesiog užplūdo Lietuvos informacinę erdvę, politikų ir ekspertų galvas. Panašu, jog šiam informaciniam puolimui didžiulės įtakos turi rosijaniškieji informaciniai kanalai, kurie veikia tiek iš Rasiejos, tiek ir iš Vakarų bei paties Vašingtono.

Tai, ką matome ir skaitome čia, skamba tarsi aidas to, ką paleidžia Kremliaus dezinformacijos mašina, vis didinanti apsukas sulig papildomu gautu nurodymu.

Rosijanai dirba štai kaip: SVR (FSB) per savo politinius kanalus paleidžia žinutes, kurios kaip signalas visoms agentūrinėms terpėms, konsulatams užsienyje, atvirai ir po priedanga veikiančioms rezidentūroms nurodo toliau skleisti panikos nuodus, tęsti Liubiankoje sumanytą informacinę operaciją.

Būtent taip atsiranda pranešimai, kad karas Irane esą naudingas Rasiejai, nes Ukraina yra nustumta į antrą planą, kad Maskva uždirbs milijardus iš naftos, kad Putinas kviečiamas būti JAV–Irano derybų tarpininku, kas įrodo jo didžiulį tarptautinį svorį.

Taip pat skleidžiamas gretutinis naratyvas apie pasaulinę ekonominę krizę, trečiąjį pasaulinį karą, planuojamą Rasiejos puolimą prieš Suomiją, Suvalkų koridoriaus užgrobimą, Narvos okupaciją ir, žinoma, branduolinę bombą.

Šiandien su pagreičiu platinama dar viena „labai svarbi“ žinutė, pateisinanti Putino neutralumą ir „paaiškinanti“, kodėl diktatorius nepriekaištauja Trampui dėl Irano vyriausiojo ajatolos nužudymo. Putinas esą labiau vertina stipresnį draugą Trampą, su juo susitapatina, kas reiškia, jog yra toks pat stiprus ir kietas.

Ši nesąmonė, be abejo, skirta kvailių auditorijai, kad kaip nors pateisintų Kremliaus impotenciją, bet ją choru atkartoja ir feisbuko rednekai, ir politikos guru – etatiniai komentuotojai be portfelio.

Greta Kremliuje paruoštų įmetimų („vbrosų“), norime manyti, netyčia, plūsta ir šalių terorisčių atstovų oficialūs pareiškimai, kurie taip pat yra platesnio informacinio karo elementai.

Mūsų žiniasklaidos kanalai atvirai naudoja Rasiejos FSB, Irano spec. tarnybų dezinformaciją, ją pateikia kaip faktinę informaciją, matomai manydami, kad tai neva yra „kita pusė“, kurią taip pat reikia atstovauti ir apie jos poziciją informuoti.

Ne, mielieji. Karo metu tai visai ne „kita pusė“ ir ne kitos pusės informacija, o priešo parengti šūviai į mus ir į mūsų sąjungininkus. Tai tas pats, kas į diskusiją apie Žemės rutulį pakviesti kitą „nuomonę“ atstovaujančius plokščiažemininkus, tik su nepalyginamai mažesne jų sapaliojimų daroma žala.

Žurnalistinis objektyvumas gal ir būtinas sprendžiant veganiškos dietos patiekalų pasirinkimo klausimus, bet yra visiškai nesuprantamas, kai plyšus aneurizmai vietoje chirurgo į operacinę pasikonsultuoti skubiai kviečiamas chiromantas.

Kita problema – iš visų kampų jums pumpuojama skirtinga, viena kitai ir pati sau prieštaraujanti informacija, kurios prisiskaitę jūs tikriausiai norite visus aifonus tėkšti į sieną ir eiti prisigerti arbatos. Jūsų nuotaikas ir būseną puikiai suprantame.

Sėjamas nerimas, nežinia, politikai ir ekZpertai kasdien keverzoja įvairias kliauzas, savo įžvalgų svarumui prikabinę tokio paties keverzotojo straipsnelį, persmelktą panikos tryda. Mielieji, taip analizės nedaromos. Taip medžiojami sekėjai. Rėmėjai. Rinkėjai.

Analizė – tai ne spėjimas ir ne būrimas iš kavos tirščių. Mes kasdien renkame informaciją iš 60–80 pirminių šaltinių, daugiausia ne rosijanų ir tikrai ne lietuvių kalba, tikriname jos patikimumą ir tik tada dėliojame bendrą vaizdą.

Mes atliekame analizes dar iki įvykių ir prognozuojame juos remdamiesi duomenimis. Informacinis srautas dažniausiai plūsteli po to – po „pasaulį sudrebinusio įvykio“.

Ir dar vienas dalykas. Kai jūs klausiate, ką mes manome apie vieno ar kito instariterio nuomonę, atsakome labai aiškiai dar kartą – ir, labai tikimės, paskutinį: mes nemanome nieko. Mes tikrai neskaitome, nežiūrime, neklausome „nuomoniuotojų“, kurie kažką jiems patiems labai svarbaus mano apie tą ar aną arba apie tai, kaip ir ką kažkas apie kažką „sakėpasakė“. Net jei kažką pasakė Trampas ar Putinas – tai yra dalis jų politinio marketingo.

Kitaip tariant, „war show“. Tai fasadas portalams, pigių blizgučių, kalambūrų, antraščių ieškotojams ir valgytojams.

Taigi, jeigu jau ko ir reikėtų ieškoti, tai struktūruotos, skaičiais ir faktais paremtos analizės, o ne emocinio viduriavimo. Nes tik rami situacijos analizė, veiksmų ant žemės ir skaičių suvestinė rodo tikrąją padėtį.

Tačiau šioje apžvalgoje mes skaičių neskelbsime, nes jie keičiasi net ne kasdien, o kas valandą. O į visus viską detaliai „žinančius“ skaičiuotojus geriausiu atveju siūlome žiūrėti kaip į pramogą.

Pasakysime tik tiek: jei pirmą karo dieną Iranas paleido šimtus balistinių raketų, tai vakar – jau tik kelias. Sunaikinta iki keturių penktadalių, o gal ir visos raketų paleidimo sistemos. Paleistų dronų skaičius krito tris kartus. JAV ir Izraelio naikintuvai karaliauja Irano oro erdvėje.

Ajatolų pilotai ir oro gynyba buvo sunaikinti jiems taip ir nenumušus nė vieno JAV ar Izraelio lėktuvo. Paskandintas Irano laivyno branduolys, galėjęs daryti kiek reikšmingesnę įtaką karo veiksmams. Likviduota apie pusšimtį Irano generolų, įvairių tarnybų ir politinių vadovų. Iš esmės Irano karinis potencialas yra suardytas.

Bet, bet, o va čia sakė, kad dega… Taip, baisu. Baisu, kai vyksta karas. Ukrainoje, beje, jau dvyliktus metus. Baisu, kai šachedas / geran2 rėžiasi į Dubajaus paplūdimį ar Kijevo dangoraižį, tai siaubingas košmaras, kai atakuojamas oro uostas Katare arba geležinkelio stotis Kramatorske. Taip, kiekviena gyvybė svarbi ir ją reikia saugoti – tiek perso, tiek ukrainiečio, tiek ir arabo ar žydo.

Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie Irano karinį ir ekonominį pajėgumą, ne apie baimę ir karo siaubą. Irano pasiūlymai derėtis atmetami, JAV karo departamentas ir Baltieji rūmai pasiruošę vieninteliam scenarijui – visiškai jo kapituliacijai.

Dėl minėtų aplinkybių atmestinos bet kokios – „visų prieš visus įsisiūbuojančio“ konflikto, „pasaulio išlikimui grėsmę keliančio Visuotinio karo“, ar dar kaip nors kitaip skambiai patrėkštos – antraštės. Tai kliedesiai. Situacija virš Irano valdoma, anksčiau ar vėliau bus suvaldyta ir Hormuzo sąsiauryje, o naftos kainos grįš į normalų ar dar gerokai žemesnį lygį.

Tai laiko klausimas. Tokia teroristinės šalies sutramdymo kaina. Ar buvo alternatyva? Žinoma, buvo. Nieko nejudinti, leisti toliau Iranui remti teroristinę Rasieją, leisti remti teroristus „Hamas“, „Hezbollah“, ISIS-K ir hučius. Vašingtonas ir Tel Avivas nutarė šią votį išoperuoti.

Operacija tęsiasi. JAV dar kartą, po karinės operacijos Venesueloje, pademonstravo, kaip veikia galingiausia karo mašina. Ir nieko nuostabaus, kai tokio masto veiksmuose atsiranda klaidų, kai kare žūsta kariai ar sunaikinama technika, tame tarpe ir, tikėtina, 300 mln. dolerių kainuojantis JAV radaras Jordane. JAV preciziniai smūgiai kirto į išskirtinai karinius taikinius.

Baltieji rūmai aiškiai deklaravo, jog nebus jokios sausumos operacijos, vadinasi, Iranas bus daužomas tol, kol kapituliuos arba bus sunaikinta laikinoji Teherano valdžia. Vašingtono scenarijus Iranui – Venesuelos kopija.

Nesvarbu, kas prie valdžios vairo – Maduro sesuo ar jo katinas, svarbu, kad paklus Vašingtono valiai. Taip, kaip pakluso laikinoji prezidentė Delcy Rodriguez. Kol kas Vašingtonas ir Karakasas Venesueloje išpumpuoja milijoną barelių naftos per dieną, tačiau tikslas yra kompensuoti prekybos Hormuzo kanalu praradimus.

Vašingtono strateginis uždavinys – Amerikos vietininkas Irane, o tai reiškia nuimtas tarptautines sankcijas ir atvirus dujų bei naftos srautus į bendras rinkas. Būtent todėl B-2 „Spirit“ daužo ir daužys Iraną tol, kol perlauš priešo stuburą, arba jį perlauš patys Irano žmonės. Sėkme neabejojame. Tiesa, egzistuoja vienintelė ir pakankamai didelė grėsmė – tarptautinis terorizmas.

Šis faktorius gali sukelti amerikiečiams ir europiečiams daugybę problemų artimiausiu metu. Tam turi būti pasiruošusi ir Lietuva.

O ką Kinija, ką Rosieja? Pekinas pareiškė pretenzijas dėl naftos tiekimo pertrūkių ir paragino Iraną atnaujinti jį Hormuzo sąsiauriu. Kinijos komunistų partija pro Hormuzą atsiplukdo apie 50% visos importuojamos naftos.

Todėl ši karinė naftos krizė –taip pat smūgis Kinijai. Rasiejos tanklaiviai maskatuojasi Arabų jūroje siūlydami pigesnę naftą, tačiau tai lavono nebereanimuos. Maskva suprato, jog jos galimybės pakibo ties puse šešių.

Nusiminę Kremliaus propagandistai ir pats Solovjovas vakar verkšleno, jog Rasieja šiandien neturi jėgų padėti savo pagrindiniams sąjungininkams. Ir – šiuo atveju – tai yra beveik tiesa.

Maskva negali atsiųsti jokios fizinės karinės pagalbos Iranui, nes pati jos stokoja. Rosijanai šiuo metu teikia tik žvalgybinę informaciją apie amerikiečių objektus Artimųjų Rytų šalyse.

Rasieja šiandien išspirta iš geopolitinių grumtynių arenos. Užribyje. Patvoryje. Be perspektyvų. Kodėl? Todėl, kad JAV vykdydamos stipresniojo galios politiką ir „drill, baby, drill“ strategiją jau ima kontroliuoti pagrindinius pasaulio energetinius resursus, neskaitant jog pati Amerika – viena pagrindinių dujų ir naftos išgavėjų.

Po Irano bus „sutvarkyta“ Kuba, po Kubos arba paraleliai – Nigerija. JAV de facto yra pasaulio galia numeris vienas, o gal ir visas polius. Patinka tai mums, ar ne, yra visiškai kitas klausimas.

Įsivaizduokit, kaip beviltiškai šiandien jaučiasi Putinas, negebėdamas užimti Pokrovsko griuvėsių, kurie jam jau kainavo šimtus milijonų dolerių ir dešimtis tūkstančių gyvybių. Ramiai pagalvokit, ką laimės Putinas, kad ir pagaliau užėmęs tuos griuvėsius su supuvusiais lavonais, ir ką gaus Amerika, sutvarkiusi Irano ir Artimųjų rytų naftos srautų reikalus?

Ar dabar jau aiškiau, kodėl prieš tris savaites rašėme apie strateginį Rasiejos pralaimėjimą? Rosijanai, siekdami demilitarizuoti Ukrainą, ją neįveikiamai militarizavo, o amerikiečiai per 4 dienas sunaikino 75-80 % Irano karinės galios.

Todėl ir sakome, labai raiškiai, labai suprantamai, spausdintomis raidėmis: Amerikos hegemonija ir Putino Rasiejos saulėlydis – štai kas mūsų laukia artimiausiu metu.

O tiems, kas neperskaitė iki galo ir jau komentuoja, arba perskaitė, bet nesuprato, pasikartosime: nedieviname Amerikos. Nepritariame karams. Mums labai gaila, kad žmonija per visus tuos tūkstantmečius, kai tik pasigamino kuoką, ėmė švaistytis ja į dešinę ir kairę, griaudama ir niokodama viską aplinkui ir pačią save.

Bet kadangi kito pasirinkimo neturime, renkamės tą pusę, kuri kad ir pavėluotai, tačiau mus gelbėjo ir mums padėjo, o ne tą, kuri žudė, trėmė, šaudė, kankino ir skandino kraujyje.