R. Armaitis. Simuliacija, kuri kelia nerimą: kaip greitai Lietuva galėtų tapti karo zona

Europoje buvo imituojamas Rusijos invazijos į Lietuvą scenarijus, kurio rezultatai kelia rimtų klausimų dėl Europos ir NATO pasirengimo atremti riboto masto agresiją. Kaip praneša The Wall Street Journal, karo žaidimo metu Rusija per kelias dienas pasiekė karinę pergalę, pasinaudodama politiniu neapibrėžtumu, sąjungininkų neryžtingumu ir greito reagavimo stoka.

Pratybų metu buvo modeliuojamas scenarijus, kuriame Rusija veiksmus prieš Lietuvą pradeda ne atvira karine invazija, o prisidengdama tariama humanitarine krize Kaliningrado srityje.

Šis pretekstas panaudojamas kaip dingstis ribotai karinei operacijai, kurios pradinis tikslas – Marijampolės miesto, vieno svarbiausių transporto ir logistikos mazgų pietų Lietuvoje, užėmimas. Simuliacijoje tai leidžia Rusijai greitai sutrikdyti susisiekimą tarp Lietuvos, Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkių.

Karo žaidimas parodė, kad esminis lūžis įvyksta ne mūšio lauke, o politiniame lygmenyje. Jungtinės Valstijos atsisako inicijuoti NATO penktojo straipsnio taikymą, nes situacija interpretuojama ne kaip aiškus ginkluotas išpuolis, o kaip ribota „humanitarinė operacija“. Toks teisinis ir politinis neapibrėžtumas sukelia grandininę reakciją visoje Aljanso sprendimų priėmimo sistemoje.

Vokietija, karo žaidimo metu atlikusi vienos pagrindinių Europos valstybių vaidmenį, demonstruoja neryžtingumą ir delsia priimti sprendimus dėl aktyvaus karinio įsitraukimo. Lenkija mobilizuoja savo pajėgas, tačiau jų nedislokuoja Lietuvos teritorijoje, laukdama aiškesnio NATO politinio signalo.

Tuo pat metu Lietuvoje jau dislokuota vokiečių brigada lieka faktiškai izoliuota, nes Rusija bepiločiais orlaiviais nuotoliniu būdu užminuoja kelius, vedančius iš brigados bazės, taip apribodama jos manevro laisvę ir galimybes įsitraukti į kovinius veiksmus.

Šių veiksnių visuma lemia tai, kad, Jungtinėms Valstijoms neperėmus lyderystės, Rusijai per kelias dienas pavyksta pasiekti karinę sėkmę, pakirsti pasitikėjimą NATO kolektyvine gynyba ir perimti kontrolę Lietuvoje. Visa tai, pagal simuliacijos scenarijų, įvykdoma pasitelkus palyginti nedidelį – maždaug 15 tūkstančių karių – kontingentą, kas dar labiau pabrėžia ne jėgų skaičiaus, o sprendimų greičio ir politinės valios svarbą.

Analitikai pabrėžia, kad šis karo žaidimas nėra prognozė ar neišvengiamo karo scenarijus, tačiau jis atskleidžia sistemines silpnąsias vietas. Pagrindinė jų – Vakarų šalių priklausomybė nuo ilgų politinių diskusijų ir teisinio aiškinimosi tuo metu, kai agresorius veikia greitai ir ryžtingai. Rusija, pasak pratybų dalyvių, laimi laiką, o kiekviena delsimo diena silpnina Aljanso atgrasymo patikimumą.

Lietuvai šio scenarijaus pamokos yra itin svarbios. Pirma, jis patvirtina, kad hibridiniai ir riboto masto veiksmai gali tapti realia grėsme dar prieš oficialiai pripažįstant karo pradžią. Tai reiškia, kad Lietuvos gynybos planavimas turi būti orientuotas ne tik į klasikinę invaziją, bet ir į pilkąją zoną – situacijas, kuriose agresija maskuojama humanitariniais ar politiniais motyvais.

Antra, tampa akivaizdu, jog nacionalinis atsparumas yra kritinis veiksnys. Kuo ilgiau valstybė sugeba išlikti funkcionuojanti, organizuota ir pajėgi priešintis pirmosiomis krizės dienomis, tuo daugiau laiko suteikiama sąjungininkams priimti sprendimus ir reaguoti. Tai apima ne tik kariuomenės pasirengimą, bet ir civilinę gynybą, infrastruktūros apsaugą, visuomenės informavimą bei atsparumą dezinformacijai.

Trečia, Lietuvai būtina ir toliau aktyviai siekti, kad NATO viduje būtų aiškiai apibrėžta, kokiais atvejais ir kaip reaguojama į „neklasikinius“ išpuolius. Karo žaidimas parodė, kad be iš anksto suderintų mechanizmų net stipriausias aljansas gali tapti pažeidžiamas.

Galiausiai, šis scenarijus yra perspėjimas, kad saugumas nėra duotybė. Jis reikalauja nuolatinio politinio dėmesio, investicijų ir strateginio mąstymo. Lietuvai tai signalas, jog jos saugumas prasideda ne tik Briuselyje ar Vašingtone, bet ir pačioje Lietuvoje – nuo pasirengimo priimti pirmąjį smūgį iki gebėjimo išlikti ir priešintis tol, kol įsijungs visa sąjungininkų galia.