Geležis – esminis mineralas, būtinas hemoglobino gamybai, kraujo ląstelių formavimuisi ir deguonies pernešimui kūne. Kai šios medžiagos trūksta, išsivysto mažakraujystė (anemija), pasireiškianti nuovargiu, silpnumu, koncentracijos stoka ir kitais požymiais. Vaistininkai pastebi, kad vis daugėja šiomis sveikatos problemomis besiskundžiančių ir klausinėjančių žmonių.
Net ir vartojant geležies turinčius gaminius ar papildus, kūnas ne visada sugeba šią medžiagą tinkamai pasisavinti. „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Kristinos Šnirpūnienės teigimu, geležies pasisavinimą lemia ne vien mityba – jį gali paveikti ir virškinimo sutrikimai, vaistų vartojimas bei, atrodytų, nekalti įpročiai, pavyzdžiui, kavos puodelis po valgio.
Įvardijo pirmuosius geležies trūkumo signalus
Vaistininkė paaiškina, kad mažakraujystė gali būti kelių tipų. Dažniausiai pasitaiko ferodeficitinė anemija, t. y. geležies stokos sąlygota mažakraujystė. Ją gali sukelti nepilnavertė mityba, rūkymas, nėštumas, o vaikams – augimo šuoliai.
Pasak jos, kiti anemijos tipai – lėtinių ligų sukelta anemija, kai organizmas neįsisavina geležies dėl virškinimo sistemos ar kitų ligų, bei megaloblastinė anemija, susijusi su vitamino B12 ar folio rūgšties trūkumu.
Ankstyvoje stadijoje mažakraujystę pastebėti sunku, ypač vaikams. Tačiau nuovargis ir silpnumas – vieni dažniausių simptomų, rodančių geležies trūkumą organizme. Be to, šiai būklei būdinga išblyškusi oda, pabalę nagai ir lūpos, sausa oda, trapūs nagai, galvos svaigimas, sumažėjęs apetitas ir pagreitėjęs širdies ritmas.
„Tikslinga bent kartą per metus atlikti profilaktinius kraujo tyrimus, kurie leidžia įvertinti bendrą kraujo būklę. Svarbu tirti ne tik hemoglobino ar hematokrito rodiklius, bet ir feritino bei transferino kiekį. Feritinas parodo, kiek organizmas turi geležies atsargų, o transferinas padeda nustatyti geležies apykaitos sutrikimus“, – teigia K. Šnirpūnienė.
Anot jos, tiksli diagnozė yra būtina, nes klaidingai pasirinktas gydymas gali būti neveiksmingas.
„Hematologai dažnai skiria ir kitus tyrimus – kepenų, inkstų, virškinamojo trakto ar ginekologinius – siekiant nustatyti anemijos priežastį. Jei diagnozė nėra tiksli, žmogus gali be reikalo vartoti geležies papildus, nors iš tiesų jam trūksta visai kito elemento, pavyzdžiui, vitamino B12,“ – priduria specialistė.
Veiksniai, trukdantys geležies įsisavinimui
Kartais geležies trūkumą lemia ne jos stoka maiste, o netinkami jo deriniai. Taninai iš kavos ar arbatos, kalcis iš pieno produktų, fitatai iš sojos ir fosvitinas, esantis kiaušiniuose, jungiasi su geležimi, todėl ši tampa sunkiau pasisavinama.
„Maistas gali sumažinti geležies įsisavinimą net iki 40 procentų, todėl kai kurie gamintojai rekomenduoja preparatus vartoti prieš valgį arba po jo“, – sako vaistininkė.
Tiesa, yra ir priešingai veikiančių medžiagų – vitaminai C, B12, folio rūgštis bei mikroelementai, tokie kaip varis ar cinkas, padeda organizmui geriau pasisavinti geležį. Tuo metu kalcis, magnis, vitaminas E ir rūgštingumą mažinantys vaistai, priešingai, mažina geležies pasisavinimą.
„Tarp geležies preparatų ir kitų vaistų – pavyzdžiui, antibiotikų ar tiroksino – vartojimo būtina daryti maždaug valandos ar dviejų pertrauką, nes jie gali slopinti vienas kito poveikį,“ – pataria specialistė.
Pasak jos, esant mažakraujystei geležies preparatai dažniausiai vartojami tris–šešis mėnesius.
„Hemoglobino lygis paprastai pradeda kilti jau po pirmojo mėnesio, tačiau organizmo geležies atsargoms atkurti reikia daugiau laiko. Jei po kelių mėnesių kraujo rodikliai vis dar prasti, būtina ieškoti kitų priežasčių – galbūt trūksta ne geležies, o vitamino B12,“ – pabrėžia K.Šnirpūnienė.
Kaip išsirinkti tinkamą papildą?
Ne visi geležies papildai veikia vienodai. Kadangi geležis rezorbuojasi žarnyne, purškiamų po liežuviu ar tirpinamų burnoje papildų vaistininkė rekomenduoja vengti – jų efektyvumas bus menkas.
„Hemoglobino sudėtyje yra dvivalentė geležis, todėl ir organizmas geriau pasisavina dvivalentės geležies druskas, pavyzdžiui, geležies (II) sulfatą ar gliukonatą, o ne trivalentės formos junginius, tokius kaip geležies (III) citratas“, – aiškina vaistininkė.
2019 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete atliktas tyrimas parodė, kad labiausiai virškinimo traktą dirgina geležies (II) sulfatas, kiek mažiau – fumaratas, dar silpniau – gliukonatas. Mažiausiai šalutinio poveikio turi geležies bisglicinatai, t. y. junginiai su amino rūgštimis.
„Šie junginiai ne tik nedirgina skrandžio, bet ir nesąveikauja su maistu, nes suyra tik žarnyne, todėl geležis pasisavinama efektyviau. Be to, šie preparatai neturi nemalonaus „metalo“ poskonio, kuris dažnai atbaido pacientus, ypač kai gydoma vaikų anemija“, – priduria K. Šnirpūnienė.
Panašiomis savybėmis pasižymi ir geležies (III) hidroksido bei polimaltozės junginiai – jie dėl savo struktūros panašūs į feritiną, todėl organizmas juos priima natūraliau. Dar viena naujesnė forma – geležies pirofosfatas liposominėse mikrokapsulėse. Tokie papildai suyra tik žarnyne, todėl nedirgina skrandžio ir neturi sąveikos su maistu.
„Gyvulinės kilmės geležis pasisavinama gerokai lengviau nei augalinės. Dėl to veganams ar vegetarams skirti augalinės kilmės papildai dažnai netinka anemijai gydyti, nors profilaktikai jie gali būti naudingi“, – pažymi „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė.
Tam tikrais atvejais gydytojai skiria geležies vaistą vienkartine infuzija į veną. Tokiu atveju geležies atsargos kaupiasi kepenyse, iš kurių ji po truputį panaudojama kraujo gamybai.
Toks gydymas taikomas tuomet, kai anemija yra pažengusi ir būtina greitai papildyti geležies atsargas, arba kai dėl lėtinių ligų ji neįsisavinama iš virškinamojo trakto. Jei kepenų veikla sutrikusi, toks būdas netinka, todėl sprendimą visais atvejais priima gydytojas.
Parengta pagal „Gintarinės vaistinės“ pranešimą
