Žiemos saulėgrįža – lietuviams, kaip ir kitoms Europos tautoms, ypatinga šventė nuo seniausių laikų. Šį gamtos virsmą žyminčiuose šventės laukimo, Kūčių vakaro, Kalėdų dienos ir tarpušvenčio papročiuose susipina pagoniški ir krikščioniški papročiai.
Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) kviečia pasigilinti į šios šventės ištakas ir pasvarstyti, kaip tą virsmą pasitinkame šiandien.
Esminis metų virsmas
Nuo Žiemos saulėgrįžos naktis nustoja ilgėti ir pradeda ilgėti diena. Nuo senų senovės ši akimirka laikytas esminiu metų virsmu. Tikėta, kad tai stebuklingas laikas – kas nutiks šiuo metu, turės įtakos visiems ateinantiems metams. Todėl žmonės stengėsi elgtis itin apgalvotai: vengė konfliktų, skolų, triukšmingų darbų, apsivalydavo.
LNM Istorijų namų švietėja Audronė Daraškevičienė pasakoja: „Iki šiol stengiamasi prieš Kalėdas išvalyti namus, sutvarkyti nebaigtus reikalus.
Kai kas dar išlaikęs pasninkavimo paprotį. Visi šie dalykai svarbūs kaip fizinio ir dvasinio apsivalymo praktikos, padedančios pasirengti didžiajai metų šventei ir naujam, šviesesniam metų laikui.
Kulminacinė šventės laukimo akimirka – Kūčių vakaras, kai svarbi kiekviena detalė – žmonių mintys ir elgesys, buvimas kartu, valgiai ir iš ko jie pagaminti.
Nuo seniausių laikų svarbu, kad ant Kūčių stalo būtų valgių iš grūdų, medaus, aguonų, riešutų, simbolizuojančių gyvybės tęstinumą ir įkūnijančių kitų metų derliaus viltį.“
Krašte paplitus krikščionybei, senieji papročiai neišnyko. Jie persipynė su naujais religiniais pasakojimais. Šviesos sugrįžimo šventė sutapatinta su kūdikėlio Jėzaus gimimo švente.
Dėl šio persipynimo lietuviškos Kalėdos įgavo savitą veidą: krikščioniški simboliai egzistuoja greta simbolių, kildinamų iš pagoniškosios kultūros. Kalėdos – lūžio taškas – atlieka tą pačią funkciją kaip ir prieš šimtmečius: padeda sustoti, įvertinti tai, kas yra, ir simboliškai pradėti iš naujo.
Nenutrūkstantis ryšys
Kūčių, Kalėdų metu Lietuvoje labai svarbi šeimos bendrystė, o taip pat gyvųjų artumas su mirusiais artimaisiais. Iki dabar paplitęs tikėjimas, kad ilgiausią metų naktį suartėja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai.
Nuo seno gyvuoja paprotys kviesti prie šventinio stalo mirusiųjų vėles, paliekant joms lėkštę, nenukraustant maisto per naktį.
„Protėvių vėlių kvietimas prie vaišių stalo išreiškė gyvųjų pagarbą protėviams, nenutrūkstantį ryšį su jais. Be to, kviečiant vėles į vaišes, stengtasi įgyti jų palankumą.
Tikėta, kad protėviai yra namų, šeimos, derliaus, gyvulių globėjai, nuo jų priklausanti šeimos sveikata, derlius, sėkmė,“ – pasakoja A. Daraškevičienė.
Šiuose papročiuose galima įžvelgti tikėjimą, kad vėlės nėra visiškai atitolusios nuo gyvųjų pasaulio, veikiau perėjusios į kitą savo būties ciklo laiką.
Taip pat galima pastebėti prosenovinį tikėjimą, kad viskas sukasi ratu arba spirale: ir žmogaus gyvenimas, ir metai neturi nei pradžios, nei pabaigos, o tik virsmo taškus, kuriuose būtina stabtelėti prieš žengiant į naują laiką.
Parengta pagal Nacionalinio muziejaus pranešimą
Namie visada kabo kas nors iš pateiktų pavyzdžių. Kaip ir pas Kašinską Kaune.
Koks vis tik galingas pagalbininkas gyventi buvo senasis tikėjimas, kur šiapusinis ir anapusinis pasauliai taip persipynę, artimųjų vėlės taip arti gyvųjų… tada mirtis neatrodo visa ko pabaiga, tiki, kad išlieka ryšys su artimaisiais, nėra tos baisios jų netekties ir vienatvės mirties akivaizdoje. Bet tuo reikia besąlygiškai tikėti. O tam labai trukdo racionalus protas… per daug jis reguliuoja gyvenimą, trukdo tikėti.
Gal “racionalus protas” reikalauja stipraus ryšio su rubliais ?
Koks vis tik tu d u r n a s …
>Naivus klausimas
Pojūčių ekstrasensai, išanalizavę dangų, nustatė, kad Aura viršum Lietuvos yra skaisčiai balta, viršum Vokietijos – mėlyna, o viršum Rusijos – purvina. Manoma, beje, jog, po mirties sieloms išėjus į Aurą, gyventi danguj nėra lengviau kaip žemėje, kadangi reikia kovoti su purvina pilka ir mėlyna vokiečių auromis. O, kurgi Lenkijos dar, gretutinės ir atvykstančių ištrečiųjų šalių bendruomenių auros? Ilsėtis ramybėje, taigi, nebus kada.
P. S. Nederėtų nustebti, kadangi 1.410 m. Žalgirio mūšio metu planetoje gyveno vos 425 mln žmonių (WORLD ATLAS, Kingfisher, London/2003). Apie tai ir kodėl mažai žmonių tada buvo Žemėje dokumentaliai galima paskaityti knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” puslapiuose (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis). Įsigyti šią 283 p. 2-jų dalių (ofsetas + e-formatas su atlenkiamu USB raktu) knygą, kartu su jos pristatymu į artimiausią jums paštomatą, galima už 25 Eu. Lietuvos istorija rusų kalba mokoma pagal jų knygą “Istorija Litvy”, kuri parduodama gal iš po skverno. Mat, oficialiai “Istorija Litvy” mūsų tinkluose nėra. Tas pats vyksta ir lenkakalbėse Lietųvos mokyklose, – jose mūsų istorija dėstoma pagal lenkiškus vadovėlius. Iš to ir aiškėja, kodėl Žemaitaičio žmonėms jokiu būdu negalima buvo duot Švietimo ministerijos ir t. t. Vo tep!
Siaubas, koks vištų be galvos vištininkas Lietuva patapo. Bet tuo sumaniai naudojasi kas tik nori. Kas per padarai yra lietuviai ?