Lapkričio 30 d., Kazio Varnelio namuose-muziejuje, buvo atidaryta paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“, kuri skiriama Kazio Varnelio mamai – audėjai Teofilei Domarkaitei-Varnelienei (1877–1969).
Vienų audinių raštų ritminis judesys vos juntamas, kitų – toks stiprus, kad sunku ilgiau išlaikyti žvilgsnį;
langelių srovė gali tekėti išilginėmis ar skersinėmis linijomis, srūti zigzagais, virstančiais į rombus ar iš jų sudarytas žvaigždes, sluoksniuotis vienas virš kito, sūkuriuoti.
Apskritimai akyse virsta elipsėmis, žvaigždėmis, ima raibuliuoti persidengiančiais ratais – tarsi vandens paviršius įmetus akmenį.
Pats Kazys Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams nenutrūkstamoje meno evoliucijoje.
Kuratorių dėka ryšį tarp vakar ir šiandien, dialogą tarp papročio ir naujoviškumo pajus ir lankytojas.
„Nuolatinė muziejaus paroda ir naujoji paroda susilieja į vientisą spalvų ir ornamentų sąskambį, o Kazio Varnelio optinių kompozicijų ir tautodailės ryšys bene pirmą kartą taip vaizdiškai akivaizdus, kviečiantis įžvelgti prigimtinius kultūrinius archetipus, siejančius skirtingas menininkų kartas“, – sako Kazio Varnelio namų-muziejaus vadovė Daiva Vaišnienė.
Parodos koncepcija – tikrai nėra tradicinė:
kuratorės Živilė Paipulaitė ir Indrė Urbelytė kviečia atsisakyti įprasto meno skirstymo į liaudišką ar profesionalų, tradicinį ar naujovišką.
Veikiau siekiama tapybą ir tekstilę įvertinti kaip kūrybiško žmogaus pastangą transformuoti natūralų gamtos pasaulį, kartu atskleidžiant tautodailės įtaką dailininko Kazio Varnelio darbams.
Viena kuratorių Živilė Paipulaitė retoriškai klausia:
„Kokie vaizdai iškyla girdint žodžius etnografija, etninė kultūra, liaudies menas? Kelia sąsajas su mokykla, kažkuo atgyvenusiu, tinkamu tik muziejų saugyklų lentynoms?
O jeigu pasižiūrėtumėte į visa tai kitaip – ne kaip į liaudies, o kaip į meną? Šiuolaikinį meną, tarkim, opartą?“
„Dėl šios parodos iš naujo atradau etnografiją – ne apdulkėjusį, blankų įkyrėjusių senienų sandėlį, o gyvą, ryškią ir šiuolaikišką visatą, leidžiančią permąstyti nusistovėjusias profesionalaus ir liaudies meno ribas.
Matyt, kaip ir optiniame mene – norint išvysti kažką naujo, tereikėjo pasisukti kitu kampu“, – svarsto kita parodos kuratorė Indrė Urbelytė.
Tikrai, parodoje rodomos ne tik XIX–XX a. „tradicinės“ etnografinės lovatiesės – jų gyvybingumą sustiprins ir eksperimentinės lietuvių liaudies tekstilės interpretacijos.
Lankytojui skirtas įspūdingas jaunosios kartos kūrėjų bendras darbas – kompozitoriaus Mato Samulionio muzikinis takelis, įkvėptas audimo staklių garsų, ir Paryžiuje gyvenančio amerikiečių eksperimentinių filmų kūrėjo Kolino Klučmano (Collin Kluchman) vaizdo kūrinys.
Paroda Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje lankytojams duris atvėrė gruodžio 1 d. ir veiks iki kitų metų balandžio 30 d.
