L. Kojala. Nėra kitos išeities, tik veikti

C. Europos didybės skatinimas Amerikos pareigūnai įprato galvoti apie Europos problemas kaip nepakankamas karines išlaidas ir ekonominę stagnaciją. Tame yra tiesos, tačiau tikrosios Europos problemos yra dar gilesnės. Kontinentinė Europa praranda dalį pasaulinio BVP – nuo 25 procentų 1990 m. iki 14 procentų šiandien – iš dalies dėl nacionalinių ir tarptautinių reglamentų, kurie kenkia kūrybiškumui ir darbštumui. Tačiau šį ekonominį nuosmukį užgožia reali ir dar aiškesnė civilizacijos išnykimo perspektyva. Didesnės bėdos, su kuriomis susiduria Europa, tai Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių organizacijų veikla, kenkianti politinei laisvei ir suverenitetui, migracijos politika, keičianti žemyną ir kurstanti nesantaiką, žodžio laisvės cenzūra ir politinės opozicijos slopinimas, gimstamumo mažėjimas, nacionalinės tapatybės ir pasitikėjimo savimi praradimas. Jei dabartinės tendencijos išliks, žemynas po 20 metų ar greičiau bus neatpažįstamas. Todėl neaišku, kai kurios Europos šalys turės pakankamai stiprų ūkį ir kariuomenę, kad išliktų patikimomis sąjungininkėmis. Daugelis šių tautų šiuo metu dvigubai stiprina savo dabartinį kelią. Norime, kad Europa liktų europietiška, atgautų savo civilizacinį pasitikėjimą savimi ir atsisakytų dusinančio reguliavimo. Šis nepasitikėjimas savimi akivaizdus Europos santykiuose su Rusija. Europos sąjungininkai beveik visais atžvilgiais, išskyrus branduolinius ginklus, turi didelį kietosios galios pranašumą prieš Rusiją. Dėl Rusijos karo Ukrainoje Europos santykiai su Rusija dabar yra labai susilpnėję, ir daugelis europiečių Rusiją laiko egzistencine grėsme. Europos santykių su Rusija valdymui reikės didelio JAV diplomatinio įsitraukimo, siekiant atkurti strateginio stabilumo sąlygas visoje Eurazijos sausumoje ir sumažinti konflikto tarp Rusijos ir Europos valstybių riziką. Jungtinių Valstijų pagrindinis interesas yra derėtis dėl greito karo veiksmų Ukrainoje nutraukimo, siekiant stabilizuoti Europos ekonomiką, užkirsti kelią netyčiniam karo eskalavimui ar išplėtimui ir atkurti strateginį stabilumą su Rusija, taip pat sudaryti sąlygas Ukrainos atstatymui po karo veiksmų, kad ji išliktų kaip gyvybinga valstybė. Ukrainos karas turėjo neigiamą poveikį – padidino Europos, ypač Vokietijos, priklausomybę nuo išorės. Šiandien Vokietijos chemijos kompanijos Kinijoje stato vienus didžiausių pasaulyje perdirbimo gamyklų, naudodamos rusiškas dujas, kurių negali gauti savo šalyje. Trumpo administracija susiduria su Europos pareigūnais, kurie puoselėja nerealius lūkesčius dėl karo, įsitvirtinusių nestabiliose mažumos vyriausybėse, iš kurių daugelis trypia pagrindinius demokratijos principus, siekdamos nuslopinti opoziciją. Didžioji dauguma europiečių nori taikos, tačiau šis noras neperkeliamas į politiką, daugiausia dėl to, kad šios vyriausybės kenkia demokratiniams procesams. Tai strategiškai svarbu Jungtinėms Valstijoms būtent todėl, kad Europos valstybės negali reformuotis, jei yra įstrigusios politinėje krizėje. Vis dėlto Europa išlieka strategiškai ir kultūriškai gyvybiškai svarbi Jungtinėms Valstijoms.
Transatlantinė prekyba išlieka vienu iš pasaulinės ekonomikos ir Amerikos klestėjimo ramsčių. Europos sektoriai – nuo gamybos iki technologijų ir energetikos – išlieka vieni stipriausių pasaulyje. Europoje atliekami pažangiausi moksliniai tyrimai ir yra pirmaujančios pasaulyje kultūros institucijos. Mes ne tik negalime sau leisti nurašyti Europos – tai darydami žlugdytume tai, ko siekia ši strategija. Amerikos diplomatija turėtų toliau ginti tikrą demokratiją, saviraiškos laisvę ir be atsiprašymo švęsti Europos tautų individualų charakterį ir istoriją. Amerika skatina savo politinius sąjungininkus Europoje skatinti šį dvasios atgimimą, o auganti patriotinių Europos partijų įtaka iš tiesų suteikia daug optimizmo. Mūsų tikslas turėtų būti padėti Europai ištaisyti dabartinę jos trajektoriją. Mums reikės stiprios Europos, kuri padėtų mums sėkmingai konkuruoti ir bendradarbiautų su mumis, kad bet koks priešininkas negalėtų dominuoti Europoje. Amerika, suprantama, yra sentimentaliai prisirišusi prie Europos žemyno – ir, žinoma, prie Didžiosios Britanijos ir Airijos. Šių šalių charakteris taip pat yra strategiškai svarbus, nes mes pasikliaujame kūrybingais, pajėgiais, pasitikinčiais savimi, demokratiniais sąjungininkais, kad sukurtume stabilumo ir saugumo sąlygas. Norime dirbti su susivienijusiomis šalimis, kurios nori atkurti savo buvusią didybę.
Ilguoju laikotarpiu daugiau nei tikėtina, kad vėliausiai per kelis dešimtmečius kai kurių NATO narių gyventojų daugumą sudarys neeuropiečiai. Todėl lieka atviras klausimas, ar jos vertins savo vietą pasaulyje ir savo sąjungą su Jungtinėmis Valstijomis taip pat, kaip pasirašant NATO chartiją.