Stovintys prie palapinės, brendantys vandeniu, besiprausiantys prie upės. Žvelgiant į nuotraukose įamžintus jaunus veidus ir nežinant konteksto, sunku būtų nuspėti, koks negailestingas likimas jų laukė. Mažai matytuose istoriniuose kadruose įamžinti Vyčio apygardos partizanai.
Išskirtinis liudijimas
Fotografijos, kurios prieš kelerius metus pateko į Kauno IX forto muziejaus rinkinius, – išties ypatingos. Dalis jų iki šiol nematytos viešumoje, galbūt netgi vienintelės tokios išlikusios.
„Šiose nuotraukose užfiksuota Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanų kasdienybė ir partizaninė veikla 1948–1949 m. Jose matome kovotojus, ginkluotus įvairių tipų šautuvais, kulkosvaidžiais ir granatomis.
Įamžintos įvairios padėtys – nuo ginklų valymo, prausimosi, bendravimo su vietos gyventojais iki spaudos leidybos, stovyklavimo ir žygių per upes“, – pasakoja Kauno IX forto muziejaus darbuotojas Vytautas Jurkus, besidomintis Lietuvos partizanų istorija.
Anot jo, nuotraukose atpažįstami būrio vadas Mykolas Šemežys-Aras (Šermukšnis), jo brolis Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis, Albinas Burbulis-Žilvinas, Kazys Kirdonis-Žilvitis, Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas ir kiti kovotojai.
Muziejaus žinovas pabrėžia, kad nors fotografijos yra itin mažo formato, jos pasižymi gera kokybe ir raiška, todėl leidžia aiškiai matyti veidus, ginkluotę, aprangą ir net detales, tokias kaip Šaulių sąjungos ženkliukas.
„Tai išskirtinis vaizdinis liudijimas, atskleidžiantis ne tik kovą, bet ir žmogiškas kasdienybės akimirkas partizaninio karo sąlygomis“, – pažymi V. Jurkus.
Saugotos ir slėptos visą gyvenimą
Fotografijas Kauno IX forto muziejui perdavė partizanų ryšininkės Jadvygos Kundratavičiūtės-Sakavičienės sūnus Kęstutis Sakavičius. Moteris visą gyvenimą jas slėpė po čiužiniu – čia fotografijas jau po Jadvygos mirties rado jos sūnūs.
„Jadvyga Kundratavičiūtė-Sakavičienė jaunystėje aktyviai rėmė Lietuvos partizanus – būdama vos šešiolikos–septyniolikos metų, ji slapta nešė taisyti ginklus į Ramygalą, gabeno maistą miško kovotojams, bendravo su Užuraiščių ir Pauslajo miškų partizanais.
Jai buvo patikėtos saugoti partizanų fotografijos – vienas vadų jai sakė: „Jadzyte, pasaugok šias nuotraukas, nes mes nei vienas iki tų laikų neišgyvensime“, – pasakoja V. Jurkus.
Fotografijas moteris saugojo iki gyvenimo pabaigos. Net tada, kai visa jos šeima buvo ištremta į Sibirą, o jai pavyko stebuklingai pabėgti.
„Nors nuo tremties jauna mergina sėkmingai išsislapstė, pokario metais ją ne kartą buvo sulaikę ir kankinę Ramygalos stribai. Jadvygos sūnui Kęstučiui mamos draugės pasakojo, kaip po tardymų ji grįždavo kruvinomis, sukapotomis rankomis.
Todėl net ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji niekada neatsikratė baimės, kad blogi laikai gali sugrįžti ir okupantai vėl ateis“, – atskleidžia V. Jurkus.
Galima svarstyti, kad dėl šio nerimo ir noro apsaugoti šeimos narius net ir laisvos Lietuvos laikais apie turimas fotografijas Jadvyga artimiesiems prasitardavo tik retkarčiais, bet niekada nerodydavo.
„Tik po jos mirties, tvarkant kambarį, už čiužinio tarp lentučių netikėtai iškrito šios mažosios nuotraukos – tylus, bet labai brangus liudijimas apie šeimos ryšį su Lietuvos partizanų kova už laisvę“, – sako muziejaus žinovas.
Šemežiai: sesuo nesiliovė ieškoti
Nuo 1949 m. balandžio galo Briedžio rinktinei, o nuo 1950 m. liepos pradžios – ir visai Vyčio apygardai, vadovavo iš ūkininkų šeimos kilęs Mykolas Šemežys-Aras (Šermukšnis). Kartu rinktinėje kovėsi ir vyriausias Mykolo brolis Juozas Šemežys-Tikras Brolis.
Sovietmečiu represijas patyrė visa Šemežių šeima: kol du broliai kovojo, kiti šeimos nariai buvo arba ištremti, arba išvežti į lagerius. Mykolo ir Juozo jauniausia sesuo Stasė devynis mėnesius buvo tardoma, o po to nuteista 10 metų sunkiųjų darbų lageryje.
„Kol buvom mažos ir mama kai grįžo iš Sibiro, kažkaip tylėdavo, nelabai ką kalbėdavo. Kažkur išvažiuodavo ieškoti kažko, nieko mums nesakydavo“, – pasakoja Stasės Šemežytės-Stragauskienės dukra Danutė Krastinienė.
Jai taip ir neteko pažinti savo dėdžių: beveik septynerius metus partizanu išbuvęs Mykolas 1951-aisias žuvo išduotas, tais pačiais metais kovoje už laisvę krito ir J. Šemežys.
Iki šiol nežinoma, kur užkasti jų kūnai. S. Šemežytė-Stragauskienė, grįžusi iš lagerio, bandė ieškoti brolių palaikų užkasimo vietos, deja, nesėkmingai.
„Pas ją [S. Šemežytę-Stragauskienę] atvažiuodavo kažkoks vyrukas, užsidarydavo kambaryje, mums sakydavo išeiti į lauką: „Pabūkit, pažaiskit, mergaitės.“ Ir ji ten kalbėdavo.
Ten, pasirodo, buvo partizanas Dargužis likęs. Jis atvažiuodavo pas mamą ir ji klausinėdavo, kur palaidoti [broliai], kaip ten miške buvo, kaip ten nušovė, kur konkrečiai, kokiam miške. […] Ji visą laiką ieškojo jų palaikų, ieškojo kažkokių prisiminimų, bet tais laikais niekas nieko nesakė“, – dalijasi D. Krastinienė.
Būti stipriems ir nepamiršti
Partizanų Mykolo ir Juozo Šemežių giminės aktyviai domisi šeimos istorija. Tai daryti skatina noras, kad istorija nebepasikartotų.
„Mes turim būti stiprūs, mes turime nepamiršti, kad taip gali atsitikti. Tam, kad daugiau niekas nebepasikartotų“, – sako Rasa Zabelavičienė, kurios senelis buvo Mykolo ir Juozo dėdė.
Zabelavičienė kartu su D. Krastiniene ir kitais giminaičiais lankėsi Kauno IX forto muziejuje eksponuojamoje parodoje „Lietuvos partizanų batuose…“. Čia įsiamžino prie vienos iš fotoinstaliacijų su broliais Šemežiais. Mykolo ir Juozo kapo nėra, tad šiandien juos mena tik nuotraukos ir prisiminimai.
Šemežių istorija – viena iš daugelio, panašios patirtys sovietinės okupacijos metais ištiko ne vieną Lietuvos gyventojų šeimą.
Fotokūrinius su Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanais galima pamatyti parodoje „Lietuvos partizanų batuose…“, kuri rodoma Kauno IX forto muziejuje. Paroda čia veiks iki 2026 m. vasario 1 d.
