Siekiant atkurti svarbią teritoriją, griaunamas pastatas Vokiečių g.

1573 m., kai Varšuvos konfederacija užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statydinti bet kurios konfesijos šventyklas, Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti pirmąją medinę sinagogą. Per 1592 ir 1606 m. miestiečių įvykdytus pogromus sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta. 1633 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė privilegiją getui kurti. Getui paskirtas tankiai žydų apgyvendintas kvartalas tarp Žydų, Skerdyklos ir Šv. Mykolo gatvių, kuriame stovėjo sinagoga. Privilegija taip pat leista šioje vietoje pastatyti naują mūrinę sinagogą. Sinagogos išorė privalėjo skirtis nuo katalikų ir stačiatikių sakralinių pastatų, ji negalėjo būti aukštesnė už aplinkinius namus.
Tiksli Vilniaus Didžiosios sinagogos statybos data nežinoma, tačiau mūrinės sinagogos statybos laikas sietinas su Vladislovo Vazos privilegija. Taigi, naujoji sinagoga turėjo būti pastatyta po 1633 metų. Naujai pastatyta sinagoga buvo didžiausia to meto Abiejų Tautų respublikoje. Ji pastatyta kiek atokiau nuo Žydų gatvės, o į ją buvo galima patekti pro Žydų gatvėje buvusius vartus bei siaurą, vadinamąjį Sinagogų, kiemą. Siekiant padidinti sinagogos vidaus erdvę, vyrų salės grindys buvo nuleistos apie 2 m nuo žemės paviršiaus. 25 m ilgio, 22,3 m pločio, 12,1 m aukščio pagrindinę patalpą – vyrų salę iš trijų pusių supo siauri vienaaukščiai korpusai: iš šiaurės rytų ir šiaurės vakarų šonų – moterų galerijos, o iš pietvakarių, kiemo pusės, – prienavis. Nuo monumentalios ir paprastos išorės architektūros labai skyrėsi puošnus sinagogos interjeras. Erdvios vyrų salės viduryje stovėjo keturios kvadratu sustatytos kolonos, tarp kurių buvo svarbiausias ritualo apeigų centras – bima. Kolonos rėmė įspūdingus devynių travėjų skliautus, papuoštus ornamentiniais lipdiniais. Pietrytinės sienos viduryje buvo švenčiausioji sinagogos vieta – Aron ha kodešas. Sinagogoje buvo daug meniškai išpuoštų ritualo reikmenų, taikomosios dailės kūrinių. Vyrų salėje stovėjo ir kabojo gražios sidabro bei žalvario žvakidės, figūriniais ornamentais ir alegoriniais vaizdais puošti šviestuvai. Sidabro grotos, skyrusios Aron ha kodešo laiptus nuo salės, buvo išdabintos aukso raidėmis. Ant sienų kabojo sidabrinės ir metalinės lentelės su sidabro raidžių tekstais. Sinagogoje buvo 36 sidabrinės auksuotos, brangaakmeniais dabintos plokštės, daug auksuotų dubenų ir taurių, kitų vertybių. Toros ritiniai, susukti ant volelių, buvo papuošti brangaakmeniais nusagstytais apvalkalais ir karūnomis. Vilniaus sinagoga buvo viena gražiausių ir turtingiausių Abiejų Tautų respublikoje.
Sinagoga nukentėjo per 1635 m. pogromą bei per 1655-1661 m. karą su Rusija. Tačiau vėl buvo atstatyta.
1748 m. birželio 11 d. Vilniuje kilo gaisras, sunaikinęs didelę miesto dalį. Smarkiai apdegė ir Vilniaus Didžioji sinagoga bei ją supę pastatai. Didžiojoje sinagogoje gaisras labiausiai nusiaubė moterų galeriją. Po gaisro rabino Judah ben Eliezero – YeSoDas (mirė 1762 m.) lėšomis pastatyta nauja bima. Aron ha kodešo atstatymui XVIII a. vid. lėšas paaukojo Bedek Mabayit draugija (atsakinga už viešųjų darbų organizavimą), o naujai dviaukštei moterų galerijai pastatyti fundaciją suteikė kahalo vyresnysis Noak ben Feibuš Blochas.
Priešais sinagogą 1758 m. buvo pastatytas Gaono namas, kuris 1800 m. už bendruomenės lėšas buvo perstatytas į Gaono sinagogą. Prie Gaono sinagogos šiaurės vakarų šono glaudėsi triaukštė su rūsiais Laidotojų brolijos sinagoga, pastatyta 1747-1748 m. Po 20 metų prie jos buvo pristatytas moterims skirtas priestatas. Sinagogų kiemo šiaurės vakarinėje dalyje prie Didžiosios sinagogos kampu stovėjo seniausias kvartalo pastatas, vadintas „senuoju kloisu“. Manoma, kad jis buvo pastatytas 1440 m. Savo galutinę architektūrinę išraišką šis kloisas įgijo XVIII a. pab. ar XIX a. pr. Šiame pastate buvo studijuojama religinė literatūra, rinkdavosi tikintieji. 1755-1757 m. šalia senojo kloiso rabinas YeSoDas pastatė naująjį kloisą. Abiejų pastatų vidų jungė iškirstos angos.
Ilgainiui apstačius perimetru visą Sinagogų kiemą, už senojo ir naujojo kloisų susikūrė dar vienas kiemas, kurį taip pat apsupo mūriniai pastatai. Abu kiemus jungė dengtas praėjimas. Naujajame kieme stovėjo chasidų mokykla, amatininkų ir dailininkų kloisai bei kiti statiniai. Kiemo viduryje buvo įrengtas viešas šulinys. Abiejuose kiemuose iš viso buvo 14 sinagogų ir studijų namų.
Po 1794 m. sukilimo Vilniaus Didžioji sinagoga buvo rekonstruota klasicizmo stiliaus įtakoje: pietrytinėje stogo pusėje pastatytas originalus trikampis frontonas su dviejuose lygiuose įrengtomis medinėmis galerijomis. Viršutinėje galerijoje įkomponuotas keturių korintinių kolonų portikas, o apatinėje dorėninė kolonada. Abi galerijos buvo su dailiomis ažūrinėmis tvorelėmis.
Nors Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras laikas nuo laiko buvo keičiamas, tačiau vyrų salės architektūra pakito mažai. Minėtos salės viduryje, tarp keturių kolonų, stovėjo puošni, plastiškos rokokinės kompozicijos bima. Į kvadratinę bimos pakylą, iš dviejų pusių vedė laipteliai su kaltos geležies turėklais. Pietryčių sienoje, šiek tiek aukščiau grindų, buvo įrengtas Aron ha kodešas. Į jį iš abiejų pusių vedė lenkti laiptai su dailiais metaliniais turėklais. Patekimas į laiptakius buvo atskirtas grotomis.
Trūkstant tikintiesiems vietos, 1893 m. inžinierius Leonidas Vineris parengė Vilniaus Didžiosios sinagogos perstatymo projektą, kuriame buvo numatyta: šiaurės vakarų pusėje iškirsti tris plačias arkines angas į apatinę moterų galeriją ir taip padidinti vyrų salę, o moterims paskirti bibliotekos patalpą. Šiaurės rytų galerijos galą atitverti siena, šiek tiek pakeisti skliautą ir pakloti mozaikines grindis. Iš šiaurės vakarų pusės suprojektuotas naujas įėjimas į išplėstąją vyrų salės dalį, o pastato vakariniame kampe – laiptai į antrojo aukšto moterų galeriją. 1897 m. pertvarkymo darbai užbaigti.
Dar nespėjus užbaigti 1893 metais pradėtų sinagogos perstatymo darbų buvo įsitikinta, kad, sumažinus moterų ir padidinus vyrų skyrių, maldos namuose vis tiek bus per mažai vietos. Norėdama išspręsti šią problemą, sinagogos valdyba 1896 m. vėl kreipėsi į gubernijos ir miesto valdžią, prašydama naujo statybos leidimo. Sinagogos valdybos nariai prašyme teigė, kad tikintieji negali patekti į šventovę dėl vietos trūkumo. Taigi, valdyba siūlė praplėsti vyrų sinagogos pusę, užimant šalia esančią moterų dalį, o sinagogos bibliotekos patalpas paskirti moterų galerijai. Valdybos nariai tikino gubernijos valdžią, jog bibliotekai patalpinti reikia šalia sinagogos pastatyti naują gražų priestatą, kuris papuoštų Žydų gatvę. 1896 m. inžinierius N. K. Korojedovas siaurame plote, tarp Vilniaus Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės, vietoje ten buvusių nedidelių krautuvėlių, suprojektavo dviaukštę eklektinio stiliaus biblioteką. Ji baigta statyti apie 1903 m. Biblioteka, paveldėjusi didžiulį žydų mokslininko, mecenato ir bibliofilo Mato Strašūno (1817-1885) knygų lobį, buvo pavadinta jo vardu.
Vilniaus Didžioji sinagoga ir prie jos buvę pastatai Antrojo pasaulinio karo metu apgriauti. 1953 m. buvo patvirtintas Vilniaus generalinis planas (autorių kolektyvo vadovas V. Mikučianis). Remiantis jo bei 1954 m. parengto Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvės sutvarkymo projekto sprendiniais (architektė L. Anikina), 1955-1957 m. Vilniaus Didžiosios sinagogos ir aplinkinių pastatų liekanos buvo galutinai sulygintos su žeme.
kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search