Vilniaus Didžiųjų žydų maldos namų liekanos įrašytos į Kultūros vertybių sąrašą

Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė teisinę apsaugą Vilniaus Didžiųjų žydų maldos namų liekanoms, esančioms Vokiečių g. 13A, Vilniuje. Vilniaus Didieji maldos namai buvo viena iš didžiausių žydų religinių įstaigų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Vilniui Šiaurės Jeruzalės vardą.

Kaip vertingųjų žydų maldos namų savybės Kultūros vertybių registre yra įvardintos Vilniaus Didžiųjų maldos namų dalys (PV prienavio XVIII a. II p. – XIX a. pab. mūrinės sienos dalis su įėjimo į maldos namų vieta; XVII a. I p. PR mūrinės sienos dalis su Aron ha kodešo niša bei maldos namų R kampo mūro dalis); patalpų architektūrinės detalės; buvusių pastato dalių (statinių) liekanos ar jų vietos – XIX a. I p.-XX a. I p. pirties su baseinais (mikvomis) liekanos; Žydų g. trasos vieta bei kultūrinis sluoksnis.

1573 m., kai Varšuvos sąjunga užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statyti bet kurio tikėjimo šventyklas, Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti pirmuosius medinius maldos namus. Per miestiečių įvykdytus pogromus maldos namai buvo apgriauti, po to vėl atstatyti. 1633 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė leidimą getui kurti. Getui paskirtas tankiai žydų apgyvendintas kvartalas tarp Žydų, Skerdyklos ir Šv. Mykolo gatvių, kuriame stovėjo maldos namai. Leidimas taip pat suteikė teisę šioje vietoje pastatyti naujus mūrinius maldos namus. Maldos namų išorė privalėjo skirtis nuo katalikų ir stačiatikių sakralinių pastatų, ji negalėjo būti aukštesnė už aplinkinius namus.

Tiksli Vilniaus Didžiųjų maldos namų statybos data nežinoma, tačiau mūrinių maldos namų statybos laikas sietinas su Vladislovo Vazos leidimu. Naujai pastatyti maldos namai buvo ne tik didžiausi, bet ir vieni iš gražiausių ir turtingiausių to meto Abiejų Tautų respublikoje. Nuo paprastos išorės architektūros labai skyrėsi puošnus maldos namų apstatymas ir puošyba. Erdvios vyrų salės viduryje stovėjo keturios kvadratu sustatytos kolonos, tarp kurių buvo svarbiausias apeigų centras – bima. Kolonos rėmė įspūdingus devynių travėjų skliautus, papuoštus religiniais lipdiniais. Pietrytinės sienos viduryje buvo švenčiausioji maldos namų vieta – Aron ha kodešas.

Maldos namuose buvo daug meniškai išpuoštų reikmenų, taikomosios dailės kūrinių. Vyrų salėje stovėjo ir kabojo gražios sidabro bei žalvario žvakidės, figūriniais piešiniais ir kitos tikrovės vaizdais puošti šviestuvai. Sidabro grotos, skyrusios Aron ha kodešo laiptus nuo salės, buvo išdabintos aukso raidėmis. Ant sienų kabojo sidabrinės ir metalinės lentelės su sidabro raidžių tekstais. Maldos namuose buvo 36 sidabrinės auksuotos, brangakmeniais dabintos plokštės, daug auksuotų dubenų ir taurių, kitų vertybių. Toros ritiniai, susukti ant volelių, buvo papuošti brangakmeniais nusagstytais apvalkalais ir karūnomis.

Priešais maldos namus XVIII a. buvo pastatytas Gaono namas, kuris vėliau už bendruomenės lėšas buvo perstatytas į Gaono žydų maldos namus. Prie Gaono namų ŠV šono glaudėsi triaukštė su rūsiais Laidotojų brolijos maldos namai. Namų kiemo šiaurės vakarinėje dalyje prie Didžiųjų maldos namų, kampu stovėjo seniausias kvartalo pastatas, vadintas „senuoju kloisu“. Manoma, kad jis buvo pastatytas 1440 m. Savo galutinę pastato išraišką šis kloisas įgijo XVIII a. pab. ar XIX a. pr. Šiame pastate buvo studijuojama religinė literatūra, rinkdavosi tikintieji. XVIII a. viduryje šalia senojo kloiso žydų dvasininkas YeSoDas pastatė naująjį kloisą.

Ilgainiui, apstačius visą Sinagogų kiemą, už senojo ir naujojo kloisų susikūrė dar vienas kiemas, kurį taip pat apsupo mūriniai pastatai. Abu kiemus jungė dengtas praėjimas. Naujajame kieme stovėjo chasidų mokykla, amatininkų ir dailininkų kloisai bei kiti statiniai. Kiemo viduryje buvo įrengtas viešas šulinys. Abiejuose kiemuose iš viso buvo 14 maldos namų pastatų ir studijų namų.

Po 1794 m. sukilimo, Vilniaus Didieji maldos namai buvo pertvarkyti klasicizmo stiliumi.  Nors Vilniaus Didžiųjų maldos namų apstatymas ir puošyba laikas nuo laiko buvo keičiami, tačiau vyrų salės architektūra pakito mažai. Trūkstant tikintiesiems vietos, 1893 m. inžinierius Leonidas Vineris parengė Vilniaus Didžiųjų maldos namų perstatymo planą. 1896 m. inžinierius N. K. Korojedovas siaurame plote tarp Vilniaus Didžiųjų maldos namų ir Žydų gatvės, vietoje ten buvusių nedidelių krautuvėlių, suprojektavo dviaukštę biblioteką. Ji baigta statyti apie 1903 m. Biblioteka, paveldėjusi didžiulį žydų mokslininko, menininko ir bibliofilo Mato Strašūno knygų lobį, buvo pavadinta jo vardu.

Vilniaus Didieji maldos namai ir prie jų buvę pastatai, Antrojo pasaulinio karo metu, buvo apgriauti. 1953 m. buvo patvirtintas Vilniaus generalinis planas. Remiantis juo bei 1954 m. parengto Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvės sutvarkymo projekto sprendiniais, 1955-1957 m. Vilniaus Didžiųjų maldos namų ir aplinkinių pastatų liekanos buvo galutinai sulygintos su žeme. Šių maldos namų vietoje 1964 m. baigtas statyti mūrinis vaikų lopšelis – darželis. Pastaruoju metu (iki šių metų rugsėjo 1 d.) pastate buvo įsikūrusi Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.

Save

Save