R. Misiūnas. Kruvina grinorių kronika (III)

I dalis ČIA II dalis ČIA

JAV lietuviai į Pirmą pasaulinį karą išėjo dukart: vieną – 1914-siais, kai karas įsiliepsnojo Europoje ir atėjo į jų artimųjų namus tėvynėje, antrą – 1917 m., kai JAV stojo į karą. Tačiau veik neišlikus senosios išeivijos archyvų, apie grinorių gyvenimą JAV virtus karo stovyklai, daugiausia, deja, galima patirti tik iš to meto išeivių spaudos ir ja remiantis mėginti jį atkurti. Šįkart – apie grinorių pažintį su sabotažininkas.

Dar iki JAV stojimo į karą 1917 m. balandžio 6 d. išeiviai savo laikraščiuose skaitė apie grėsmę keliančius vokiečių šnipus (skelbta, kad JAV jų tūkstančiai). Vėliau, jau peržengus lemtingą ribą, išeivių spauda ėmė skelbti iš amerikiečių laikraščių paimtas žinias apie vokiečių sabotažininkus, kaltintus sprogimais gamyklose. Beje, pirmieji nugriaudėjo dar taikos metu. Taip 1916 m. birželio 30 d. išlėkė į orą amunicijos sandėlis Blek Toune, žuvo keturi darbininkai, sužeista – šimtai, nuostoliai siekė 40 mln.

Nauji fiksuoti jau 1917 m. balandį, kai į orą išlėkė amunicijos gamykla Česteryje, žuvo 112 darbuotojų, daugiausia moterys ir merginos, 121 buvo sužeisti, kai kurie sunkiai, tad spėta, kad žuvusių bus 150 [11]. Griaudėjo sprogimai ir 1918 m., ir metų pradžioje Čikagoje armija ėmė saugoti skerdyklas bei karines gamyklas [6], tik nežinia, ar dar budėjo, ar ne, kai gegužės pradžioje karo reikmėms paimtoje Čikagos ,,Cokt Storame“ gamykloje nugriaudėjo sprogimas, buvo daug sužeistų, tarp jų ir keli lietuviai [4].

Kur kas siaubingesnė septynių sprogimų serija gegužę nušlavė parako gamyklą prie Pitsburgo, žuvo apie 200 darbininkų, apie 350 sužeista, anot liudininkų, dangus maišėsi su žeme, kai kurie lavonai rasti už pusmylio [2]. Spalio 8 d., maždaug 20 val. trys galingi sprogimai sunaikino ,,T.A. Cillespie and Co“ sprogmenų įmonę Morgane, žuvo 50 darbininkų ir apie 150 sužeista. Baiminantis detonacijos sandėliuose, per 10 mylių iškeldinti žmonės; suimti keli įtariamieji, Niujorke paskelbtas karo stovis, sustabdytas judėjimas, uždaryti jį su Bruklinu jungę tiltai ir laukta naujo sprogimo [10].

Nenuostabu, kad spaudoje vis mirgėjo pranešimai apie sulaikytus įtariamuosius. Buvo ir lietuviškas pėdsakas: ir išeivių, ir amerikiečių spauda plyšojo, kad 1917 m. lapkričio 3 d. Brukline suimtas galingą bombą į laivą ,,Matawaska“ (tai buvo JAV konfiskuotas vienas didžiausių Vokietijos keleivinių laivų, tuo metu tvarkytas į krovinį [5]) bandęs įnešti nedidukas, maždaug 35-rių dailidė Mikas Vaitiekūnas, anot lietuviškos spaudos, priklausęs muzikantų partijai ir socialistų įtakoje buvusiai Bruklino Mindaugo draugijai [3].

Spaudos liudijimu, M. Vaitiekūnas dirbo kariniame doke, juo pasitikėta kaip Rusijos piliečiu, bet neturėjo teisės patekti į laivą. Vienu liudijimu, maždaug 16 val. pastebėtas einantis į jį ir sulaikytas; paklaustas, ko, atsakė, jog turi reikalą, o išgirdęs, kad jį kratys, labai priešinosi ir norėjo pasišalinti, bet vis vien iškrėstas [8]; kitu – sargyba prie doko vartų atkreipė į jį dėmesį atsisakius parodyti leidimą, pasakė, jog dirba laive, bet pasipriešino ketinant iškratyti [5] (tačiau vėliau spauda citavo dailidės žodžius, jog suėmimo rytą ėjo į darbą ir penki kareiviai iškratė jį praleisdami į dokus, bet kai norėjo leistis žemyn, kur dirbo, jį iškrėtė dar vienas kareivis ir rado bombą).

Pradžioj spauda bombą apibūdino kaip plieno dūdelę, 12½ colio ilgio ir trijų storio, padarytą sulyg naujausiu būdu ir labai pavojingą. Teigta, viduje buvo vašku aplietas parakas, sprogstanti medvilnė, potašas bei sulfatas, prie dugno iš kieto popieriaus prijungtas elektrinis prietaisas sprogimo laiko nustatymui ir dar toks, kad galėjai sureguliuoti iki sekundės. Ekspertų iš Bruklino laivyno įstaigos nuomone, tą labai keistą ir galingą bombą iš kuo brangiausios medžiagos [8] galėjai išsprogdinti būdamas už kelių šimtų pėdų nuo jos su laido bei guzikėlio pagalba [5].

Tardomas M. Vaitiekūnas parodė, jog gimė Lietuvoje, JAV gyveno nuo 1913 m., doke dirbo maždaug tris mėnesius ir iš pradžių tvirtino nieko nežinojęs apie bombą, po to – kad rado, dar vėliau – kažkas įkišo į kišenę [5]. Teigta, jog pagrasinus mirties bausme, M. Vaitiekūnas pareiškė bombą radęs doke, bet tardytojams nepatikėjus, persigalvojo – kažkas davė, o vėliau išsigandęs visai nutilo ir buvo uždarytas federaliniame kalėjime. Anot spaudos, jam teturėjo vieną kelią išsaugoti gyvastį – pasakyti, kas davė bombą, nes manyta, kad naudotas kaip įrankis [8].

Anot M. Vaitiekūno, jis dirbo pasiuntiniu pas elektrikus ir kartais atnešdavo jiems iš sandėlio sena elektrine viela surištų gelžgalių. Kai iškratė, manė, kad užsilikęs vielos gabalas ir, paklaustas, kur gavo, atsakė, jog pasiėmė iš apačios, bet kai kareivis parodė karininkui vielą, prie kurio buvo kažkoks bresinis daiktas, suprato, kad tokios neturėjo ir neišmanė kaip atsirado kišenėje [9]. Savo versiją jis išdėstė laiške giminėms, šie perdavė spaudai ir ,,Laisvė“ įsidėjo jo pabaigą: O Dieve brangus, kas apsakys mano nekaltos širdies skausmus. O dabar prašau vietinių laikraščių patalpinti mano laišką, kad neturėtų mūsų broliai lietuviai klaidinai nuomonių apie mane. O aš su krauju aplieta širdžia lauksiu Suvienytų Valstijų teismo, kuris nei vieno nekalto žmogaus nenuteisia.

Be to, M. Vaitiekūnas teigė nesikėsinęs prieš JAV, pritariąs karui ir pasisakąs už Lietuvos laisvę. Be to, ,,Laisvė“ įsidėjo Prano Butkaus straipsnį, kur teigta, kad M. Vaitiekūnui bombą pakišo, o išeivių visuomenė bei spauda kaltinti nesirūpinantys ištirt to viso dalyko, kai M. Vaitiekūnas, labai ramus žmogus, nemoką angliškai ir negalintis pats to padaryti, girdi, prigulėjo prie muzikantų beno ir kriaučių unijos, tad šie turėtų ištirt tą viską ir duoti progos gauti gerą vertėją lietuvį [13].

Pradžioj M. Vaitiekūnui nustatytas 25 000 dol. užstatas, bet vėliau sumažintas iki 10 000 dol. ir jam pavyko ištrūkti į laisvę, kur laukė 1918 m. sausį paskirto teismo, tikėdamasis geros pabaigos, nes laikė save nekaltu bei manė, kad kas nors turėjo ypatišką piktumą ir įkišo jam į kišenių tą dratą [9]. Tiesa, teismas nusikėlė į balandį, bet galop M. Vaitiekūnas galėjo ramiau atsidūsti – jį išteisino, matyt, kažkiek pagelbėjo ir tarp liudininkų buvusių kelių lietuvių parodymai, kad jis tykus ir darbštus žmogus, niekam blogo nepadaręs[12].

Gal buvo ir daugiau taip įkliuvusių lietuvių, bet težinoma, kad 1918 m. rugpjūty suimtas Povilas Sodeika, dirbęs American Car and Foundry korporacijos dirbtuvėj, apkaltinus praktikavimu sabotažo, t. y. gadinimu išdirbinių, bet paleistas už 5 000 dol. užstatą [1], o kas nutiko toliau – nežinia.

Kaip ten bebūtų, bet P. Sodeikai buvo pritaikytas kovai su diversijomis 1918 m. balandžio 4 d. JAV priimtas vadinamasis ,,sabotažo bilius“, numatęs 30 metų kalėjimo ir 10 000 dol. baudą už mėginimą pagadinti ar sunaikinti karės medegą ar reikmenis. Prie pastarųjų priskaitoma ginklai ,amunicija, galvijai, drapanos, maisto reikmenis, geležinkeliai, elektrinės linijos, kanalai, garvežiai, mašinos, vežimai, laivai, dambos, rezervuarai, vandens įvados, vandens ir gazo dūdos, budinkai, elektros, bevielio, telegrafo ir telefono stotis ir visi kiti dalykai, skiriami vartojimui Suv. Valstijų ar kitų bendrininkių šalių sąryšyj su vedimu karės, numatytos ir bausmės už sąmoningą kenkimą karo pramonėje [7].

Iš rašomos knygos „Grinoriai eina į karą“

Šaltiniai: