Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA.
Prieš porą metų – 2023-iųjų liepą – tuometinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius Vingrių skvere paskelbė programinį šūkį:
„Paveldas yra ne tai, ką mes paveldėjome, o tai, ką paliksime!“
Vilniečiai mero šūkiui plojo. O spauda jį aidu atkartojo.
Ir ką šie skambūs žodžiai reiškia? Kokį mūsų santykį su paveldu jie brėžia? Kokį požiūrį į gyvenimą teigia?
Jei paveldas mums jau nebėra tai, ką iš tėvų ir protėvių paveldėjome, kodėl paveldu mūsų vaikams ir vaikaičiams turėtų tapti „tai, ką mes paliksime“? Juk mero pasiūlyta nuostata remdamiesi, mūsų vaikai taip pat nebelaikys paveldu to, ką mes jiems perduoti tikimės.
Taigi mero šūkis – radikalus, revoliucinis, raginantis „atsisakyti senojo svieto“, išsižadėti ne tik praeities prietarų, bet ir bendruomenės istorijos tęstinumo. Jis mus išbloškia iš tradicijos, uždaro dabartyje ir kviečia grožėtis savimi: likti paauglystės palaimoje.
Buvęs meras nėra vienintelis revoliucinės gyvenimo išminties mokytojas. Dabartiniams Vilniaus politikams sumanius lietuvių literatūros klasikų Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės butus muziejus „paversti rezidencijomis ir edukacijų erdvėmis“, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė žurnalistams „tikino, kad nieko negali pakomentuoti…, nes niekuomet juose nebuvo“.
Ir pridūrė: „Nors, kita vertus, tai galbūt irgi tam tikra indikacija, jei <…> per pusę šimtmečio taip ir nesusiviliojau ten nueiti“. Taigi, jei manęs nebūta, negali būti ir išsaugojimo, pagarbos verta.
Kokį agresyvų pobūdį valstybėje gali įgyti paaugliškas, narciziškas santykis su kultūra, parodė buvęs kultūros ministras Simonas Kairys, ne tik viešai palyginęs režisierių Rimą Tuminą su girtu rusų kareiviu, išgujęs jį iš Lietuvos, bet ir po šio veiksmo pats pasijutęs drakoną įveikusiu kultūriniu herojumi.
Įsidėmėtina: niekas iš S. Kairio partijos draugų, niekas iš koalicijos partnerių, net niekas iš „informacinės erdvės formuotojų“, tokiu jo poelgiu ir prisiimtu vaidmeniu viešai nesuabejojo. Tad vargu ar kultūros tradicija, XVII amžiuje Konstantino Sirvydo lietuviškai vadinta „padavimu“, Lietuvoje dar veikia kaip mūsų visuomenę civilizuojanti, nuo barbarybės sauganti galia.
Paaugliškos visagalybės jausmo, regis, jau esama ir akademinėje mūsų erdvėje. Vienas kitas praeities tyrinėtojas pasijunta esąs tokiu „istorijos interpretatoriumi“, kurio saviraiškos laisvės nebegali varžyti praeities tikrovė, kurio dialogui neįpareigoja mirusių žmonių egzistencinės tiesos.
„Pats savaime literatūros tekstas nėra nei vertingas, nei bevertis: vertę jam suteikia arba jos nesuteikia suvokėjas, pasiremdamas tam tikrais vertinimo kriterijais“, – deklaruoja savo tvirtą poziciją kolegės, tyrinėjančios XX amžiaus mokyklinį lietuvių literatūros kanoną (Viktorija Šeina, Aistė Kučinskienė, „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas. Šimtmečio raidos rekonstrukcija“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 13.).
Taigi negailestingas tyrėjų žvilgsnis šiuo atveju atima iš literatūros kūrinio, o ir bet kurio kito teksto, jo savarankišką turinį, jo subjektiškumą, jo būtiškumą. Praeities autoriaus kūrinys – vien mūsų, suvokėjų, valioje. O mūsų valia ir galia – beribės. Kas toks Martynas Mažvydas, kas Kristijonas Donelaitis mūsų visagalybės akivaizdoje?
Kadaise Michailas Bachtinas, vienas įžvalgiausių XX amžiaus literatūrologų, vadino tekstus „išraiškingomis ir kalbančiomis būtimis“. Ragino juos suvokti kaip savarankiškus subjektus. Tikras humanitaras, pasak Bachtino, turi gebėti užmegzti dialogą su tekstu, nes būtent dialoge ir atsiveria mums svarbi, mūsų gyvenimams prasmės teikianti teksto vertybinė ir ontologinė tiesa.
Tačiau šiandienos tyrėjų nubūtintas tekstas nėra dialogo vertas. Tad ir santykis su tokiu tekstu, sykiu ir su praeities asmenimis, tampa nebe dialoginis, o demaskuojantis. Dabar tyrėjų tikslas – demaskuoti ankstesnius „suvokėjus“, kurie, jų įsitikinimu, bus suteikę praeities tekstams netinkamas vertes.
Neatsitiktinai pati „demaskavimo“ sąvoka iš ankstyvojo sovietmečio pergalingai sugrįžta į pažangiąją Lietuvos humanitariką (žr.: Paulius Subačius, „Kada gi (bus) desovietizuota mokyklinė lituanistika?“, in: „Naujasis Židinys – Aidai“, 2025, nr. 2, p. 74–76.)
Demaskuojantis žvilgsnis paverčia praeitį mūsų ego tarnaite, mūsų įgeidžių ir įsakų vykdytoja. Kartu jis palieka mus beginklius ir nuogus – juk praeitis tokiam žvilgsniui tampa beveidė ir nebyli.
Kodėl šią egocentrišką akademinę nuostatą dera aptarti ne tik akademinėje erdvėje? Mat ją vis labiau perima politikai. Politikams pritarus, ja imtos grįsti naujos mokyklinės programos.
Tad ši nuostata vis stipriau veiks mūsų vaikų santykį su krašto bendruomene, jos kultūra, jos istorija, drauge – ir su pačiais savimi. Naujas programas įgyvendinti turintiems mokytojams vis dažniau teks svarstyti: kam – brandai ar nesibaigiančiai paauglystei – Lietuvos jaunimą augina?
Kol kas, net Rusijos karinės invazijos į Ukrainą akivaizdoje, mes nuosekliai nusiginkluojame.
2022-ųjų rudenį švietimo ministrės patvirtintoje ir Seimo svetainėje paskelbtoje Lietuvių kalbos ir literatūros programoje, literatūrai skirtoje jos dalyje, nebeliko Martyno Mažvydo ir pirmos lietuviškos knygos. Nebeliko lietuvių liaudies karo dainų. Nebeliko sukilimams prieš Rusijos imperiją skirtų kūrinių. Ir nebeliko jų net tarp gausybės pasirenkamų autorių ir tekstų.
Taigi jų atsisakyta principingai ir kategoriškai. Kodėl? Niekas iš sprendimą priėmusių Tėvynės sąjungos politikų per trejus metus nesiteikė paaiškinti.
Iš Lietuvių kalbos ir literatūros programos 2022-ųjų rudenį buvo išbrauktos ir kertinės lietuvių kultūros asmenybės, veikusios lietuvių literatūros raidą: Abraomas Kulvietis, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius, Ona Šimaitė, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis.
Vietoj jų lietuvių jaunimui siūlomi niekada lituanistikos programoje nebuvę autoriai: Ivanas Krylovas, Ivanas Turgenevas ir daug kitų. Marija Gimbutienė čia atsiduria greta Barako Obamos tik kaip egodokumento – jaunystėje rašyto dienoraščio – kūrėja.
Veik visi autoriai programoje – ir vos pirmą knygelę išleidę jaunieji rašytojai, ir Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Oskaras Milašius, Česlavas Milošas – yra vienodai reikšmingi. Taigi ir vienodai nereikšmingi. Ar gali būti kitaip, kai tikima, kad „literatūros tekstui vertę suteikia suvokėjas“?
Noriu – sulyginu. Noriu – nužeminu. Noriu – išmetu lauk.
Dar neseniai lietuvių mokytojams filosofas Algis Mickūnas kalbėjo: mokykloje negali vykti asmens laisvinimas be kultūrinimo, be kultūros tradicijos perdavimo ir perėmimo. Bet mūsų politikai mokyklos reikalus išmano geriau…
Senieji lietuviai eidavo kovon, ir Žalgirio mūšin ėjo, su savo vėliavomis, su vėliuvomis, su tėvų ir protėvių vėlėmis, jų vėlių remiami ir stiprinami, – tvirtino Algirdas Julius Greimas. Mes vietoj vėliavų keliame veidrodžius. Ir pasistiebę gėrimės – kaip šauniai juose atsispindi mūsų atvaizdai…
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Viskas tiesa. Tik nenutylėkit, kad visi šitie išgamos, griaunantys Lietuvą ir civilizaciją, yra komunistai. Tie patys komuniagos, vežę mus į Sibirą ir sekę kiekvieną mūsų žingsnį, tik šimtasiūles pakeitę kostiumais.
БИТЬЕ ПОСУДЫ В КОНЦЕ ИСТОРИИ: ОГЛЯДИТЕСЬ! #веллер 15 07 2025:
youtube.com/watch?v=Pv26AZjovpA
Teisingai sudėliota. Taip, liberastai nuosekliai, jau nuo mažumės, ugdo žmones be atminties, mankurtus, tokius, kuriems viskas turi būti “funi, easy, čiki, relax ir pan.”. Tokie, neapsunkinti atsakomybės ir žinojimo naštos, besinaudodami sukurta santykine gerove, yra laimingi, nors tai vergo, gyvenančio pagal įdiegtą elgesio modelį, laimė. Tokius lengva valdyti, tokie nepasipriešins.
Nusiginkluojama, maždaug kaip Smetona 1939 metais, kai aplinkui paraku kvepėjo, pasiskelbė neutralumą…
Taip, užuot iškart smogęs Stalinui ir Hitleriui…
Tai, kad to “smogimo” nebereikėjo, užteko patiems 1939 m. rugsėjo 18- 25 d. atsisėsti pabėgusių užgrobėjų lenkų paliktame, dar iki jo neatėjus rusams, Vilniuje. Taigi gal nepūstute tą seną dūdą…
Jei dūda nauja, tai dar nereiškia, kad geriau / teisingiau groja.
Sena lietuvių kalboje turi reikšmę ir negrojanti…
Tai kurią pusę mums reikėjo pasirinkti ? Vilniaus prisijungimas Vakarų akyse būtų atrodęs kaip prisijungimas prie Stalino-Hitlerio sandėrio.
Reikėjo būti kiek galima savimi, t.y. plėšikui pabėgus iš užgrobtų namų, pareiti ir juose atsisėsti. Apskritai argumentais, o kaip atrodytų kitų akimis valstybės reikaluose, mažiau reikėtų dangstytis.
Reikėjo pasielgti kaip lenkų hienoms, kurie, kai Hitleris rijo Čekoslovakiją, pripuolę taip pat atsikando gabalėlį?
Dėl Lenkijos padalijimo (eilinio) buvo susitarta tarp Hitlerio ir Stalino. Ar Lietuva turėjo būti ta trečioji šalis, kartu su tais dviem, kurie bitų dalinę Lenkiją? Čia mums Vilnius ir visas Vilniaus karštas buvo mūsų, o visiems kitiems tai buvo Lenkija. Taigi, jei dviems grobuonims ryjant Lenkiją dar būtų įsikišusi Lietuva kažin, ar nebūtų sulaukusi atsako iš, pagal viską, iš Sovietų Sąjungos, nes būtų veikusi jos pagal susitarimą su Vokietija tekusioje teritorijoje. Už tokį akiplėšiškumą Stalinas atimtų lietuvių užimtą Vilnių ir dar klausimas, ar nebūtų jo už bausmę perdavęs Baltarusijai.
Imti kaip pavyzdį Klaipėdos prisijungimą 1923 m. negalima. Tada klaipėdabuvo paimta iš po karo visiškai parklupdytos, pralaimėjusios, suirutėje buvusios Vokietijos, kuri tuo metu negalėjo nieko imtis.
Istorija parodė, kad, nepasitraukę Estijos ir Latvijos prezidentai, buvo suimti ir rusai juos sušaudė. Prievartinės mirties likimas ištiko ir rusų “pasiuntinio” lifte sudegintą Antaną Smetoną. Lietuvoje likę kovojantys prezidentai Jonas Žemaitis ir Adolfas Ramanauskas prezidentų Antano Smetonos ir Algirdo Mykolo Brazausko nuotraukų tarpe žvelgia į mus knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 93 – me puslapyje. Taigi, visi vienuolika, įskaitant dabarties Gitaną Nausėdą, Lietuvos istoriniai prezidentai minėtos knygos 92 – 93 p. yra užfiksuoti mūsų istorijai amžiams. Dėkoju.
Nesąmones pilate apie kažkokį atseit galėjusį būti Lietuvos kaip trečios gruobuonės Lenkijos ryjimą. Ribentropo- Molotovo pakte pasakyta, kad Lietuva yra Vokietijos įtakos zonoje ir kad Vilnius yra Lietuvos interesas. Tai Pakto šalims galiojo iki 1939 m. rugsėjo 28 d. papildomo patikslinto susitarimo. Be to, Lietuvai ir pasauliui buvo žinoma, kad Vokietija ir Sovietų sąjunga Vilniaus užgrobimo Lenkijai nepripažino, tai nepripažino ir JT. Taigi ne “visiems kitiems” Vilnius buvo Lenkija. Tokiu atveju dėl Lietuvos atsisėdimo 1939m rugsėjo 18-25 d. savo sostinėje Vilniuje jokio atsako iš Stalino pusės ar absoliučiai pasaulio negalėjo būti, juolab, kad 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos valstybės de facto jau nebebuvo. Stalino atsako tomis dienomis negalėjo būti ir dėl to, kad tai būtų buvęs Vokietijos interesų pažeidimas pagal Ribentropo- Molotovo pakto susitarimą.
Pirminiame variante Lietuva buvo atiduota Vokietijai, bet pagal faktą ji atiteko sovietams, o Vokietija pasiėmė daugiau pietinės to meto Lenkijos žemių. Ir tai logiška, nes Lietuva labai jau išsikišusi pirminiame padalinime, tad pagal faktą siena nusidriekė tolygiau.
Taigi, dvi galybės dalinasi kitas šalis ir jas ryja. Ir, pagal patį, Lietuva turėjo išsišokti ir sudalyvauti tame, pareikšdama dar kokias tai savo pretenzijas į kokias tai teritorijas erdvėje, kurią daliansi tos dvi galybės? Kaip galima taip naiviai ir neatsakingai galvoti, juo labiau daryti? Buvo didžiulis pavojus, kad Lietuvos kariuomenė, žengdama į Vilnių ir Vilniaus kraštą, susidurtų su sovietų kariuomene, kas ten žino, ar kas į ką nešautų, o tada į ką tai pavirstų? Žodžiu, kišti nagus tarp girnų gali tik visiškai neatsakingas žmogus.
Geopolitika yra žaidimas šachmatais, kur tenka numatyti kelis ėjimus į priekį. Patinka tai mums ar ne. Nes kitaip, mūsų aistromis pasinaudoja gudresnieji. Mes tai patyrėm per visą savo istoriją.
Taip, tas “pasinaudojimas gudresniųjų” mumis istorijoje vyksta ir šiuo laikotarpiu. Konkrečiai vienu iš tų “pasinaudojimų” yra ne Lietuvos naudai veikianti 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartis, kurios galiojimą kas 5-eri metai pratęsinėja, regis, kaip žioplesnės dabartinės Lietuvos valdžios.
Kaip valdžia vertina Lietuvos piliečių sveikatą ir gyvybę? ( Skaičiau, kad beveik visose Europos Sąjungos valstybėse inovatyvūs vaistai sinkių ligonių gydymui yra kompensuojami) “….Taigi ta situacija yra labai pagerėjusi, bet liko dar tikrai netrumpas sąrašas vaistų, kurie, deja, Lietuvos pacientams neprieinami, nors yra tikrai labai efektyvūs, registruoti Europoje. Daugelyje kitų Europos šalių jie prieinami ir kompensuojami“, – sakė daktaras V. Pečeliūnas. Anot gydytojo, jeigu vaistai nėra kompensuojami, jie pacientams neįperkami, nes neretai gydymas gali kainuoti dešimtis ar net šimtą tūkstančių eurų…”.delfi.lt/sveikata/inovatyvus-gydymas/sunkios-audriaus-ligos-nerode-net-tyrimai-ja-aptiko-kai-jau-luzo-stuburas-120126182
Neturite pinigų inovatyviems vaistams, kurie išgelbėtų gyvybę ir sveikatą,jūsų reikalas, valdžia čia “ne prie ko”? O per šventinius minėjimus valdžios atstovų kalbos- “dirbkime visi kartu vardan tos Lietuvos, mes kartu įveiksime ir pan.).