S. Birgelis. Istorija yra žmogaus gyvenimo esmė (IV)

I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia

Tęsiame pasakojimą apie 1956 m. konfliktą Punsko parapijoje.

Istoriją reikia žinoti ir ją puoselėti, nes ji, kaip bumerangas, mėgsta sugrįžti. Ateina, pasikartoja skaudžiai, bet neretai lieka farsas. Nuo įvykių, apie kuriuos noriu rašyti, skiria mus beveik 70 metų. Išliko laiko ženklai, dokumentai, paskelbti straipsniai, užrašyti žmonių pasakojimai ir atsiminimai.

1957 m. gruodžio mėnesį Punsko parapijiečiai džiaugsmingai sveikino naują kleboną Punsko kaime lietuviškoje šeimoje gimusį kun. A. Šuminską.

Jis, atsiklausęs choro, perkėlė Sumą į 12.15 val., kad prieš ją būtų galima giedoti lietuvišką rožančių. Kunigas atnaujino senus liturginius drabužius ir nupirko naujų, pasirūpino, kad zakristijoje netrūktų liturginių drabužių ir indų.

Klebonas A. Šuminskas stengėsi gražiai sugyventi su savo parapijiečiais. Bažnyčioje surinktas aukas skirdavo parapijos reikalams. Stengėsi nesivelti į politiką, bet ir taip buvo komunistinio saugumo sekamas.

Kunigas nepataikavo nei lietuviams, nei lenkams. Veikė pagal savo sąžinę. Sugebėjo nustatyti šv. Mišių tvarką, kuri galiojo dar ilgus metus po jo mirties (atrodo, iki šiai dienai). Punsko parapijoje jam klebonaujant vėl buvo ramu.

Apie kun. Antaną Šuminską jo įpėdinis kun. Ignas Dzermeika savo rankraštyje Zarys historii parafii Puńsk rašė:

„Šuminskui yra įvykę nemažai nemalonių įvykių. Kartą jis peršalo. Didįjį šeštadienį jį apvogė – vagis gerai žinojo, kur klebonijoje laikoma dėžutė su parapijos ir kunigo pinigais. Bažnyčios choras prieš klebono valią stengėsi pašalinti vargonininką iš pareigų ir įdarbinti naują. Kun. Šuminskas tam priešinosi.

Choras, skelbdamas streiką, nustojo giedoti per šv. Mišias. Taip pat Šuminskas turėjo bėdų su vikaru Marijonu Boreckiu. Jo brolis Alfonsas, ūkininkas iš Punsko kaimo, buvo alkoholikas. Visa tai darė didžiulę įtaką klebono sveikatai ir savijautai. Gyvenimo sąlygos prastėjo, bažnyčios remontui surinktus pinigus pavogė.

Dvi savaites prieš mirtį Šuminskas susikrimtęs nuvyko į Lomžą paprašyti vyskupo atleisti jį iš klebono pareigų Punsko parapijoje arba paskirti jam vikarą kun. Joną Jurgį Maceką.

Vyskupas nepriėmė jo prašymo atleisti nuo klebonavimo, tačiau sutiko su pasiūlymu, jog kun. Macekas galėtų tapti vikaru, bet tik tuomet, kai bus renkamas naujas parapijos vikaras. […]

Kun. Antanas Šuminskas mirė 1967 m. birželio 6 dieną. Jį ištiko galvos smegenų kraujosruva. Užbaigęs trijų dienų adoraciją, jis sugrįžo į kleboniją su dideliu galvos skausmu, o po valandos mirė. Ligoniui sakramentą suteikė kunigas Henrikas Kvaterskis – buvęs vikaras, o vėliau Smalėnų klebonas. Kun. Šuminsko laidotuvės buvo labai iškilmingos.

Šv. Mišias aukojo kun. prof. Stanislovas Viežbickis – kun. Šuminsko kurso draugas. Jis pabrėžė, kad mirusysis pasižymėjo ypatinga skaistybe, santūrumu, ramybe, uolumu ir tolerancija. Itin sunkiai lietuviškai prakalbą sakė kun. Ramanauskas.

Kun. Šuminsko auklėtiniai kun. Kuculis ir kun. Jurkevičius prašė leisti jiems pakalbėti, tačiau vyskupas šiems neleido. Jis galvojo, kad tie kunigai palies nacionalizmo temą. Laidotuvėse dalyvavo 80 kunigų. Vaikai ir jaunimas buvo atleisti nuo pamokų. Kiekvienas kaimas atnešė po vainiką.

Nors pastaruoju metu parapijoje kun. Šuminską vietiniai kritikavo ir žemino, po klebono mirties parapijiečiai labai liūdėjo. Tai nebuvo verslus klebonas, tačiau santūrus, kantrus, ramus ir geras, todėl žmonių atmintyje išliko geru žmogumi.“ (Vertė Jurgita Stankauskaitė)

Salomėja Narkeliūnaitė straipsnyje „Lietuviai rinkosi iš tolimesnių apylinkės vietų“ („Darbininkas“, Nr. 4, 1958-07-16) apie kunigą Šuminską rašė:

„Klebonas įsikūręs name, kuris prieš karą buvo skirtas vikarams, o pačios klebonijos pastatas, rodos, per karą buvo sunaikintas. Pasitiko mus klebonas atvira širdimi. Kartu buvo su juo ir jo vikaras (Henryk Kvaterski). Patsai klebonas kilęs iš Punsko apylinkės ir ta pačia savo parapijiečių tarme bekalbąs, nuoširdžia veido išraiška man patiko iš pirmojo susitikimo.

Nors žymiai anksčiau už mane, jis buvo baigęs irgi tą pačią Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, ir dabar susitikę turėjome progos dar kartą bent trumpai prisiminti Vilniaus laikus ir bendrus pažįstamus. […] Prieš patekdamas į Punską, kun. Antanas Šuminskas dirbo lenkiškoje parapijoje Smalininkuose.

Lenkų dvasinė vyriausybė ilgai jo Punskan neskyrė, aiškindama, kad jo kandidatūra atkrenta, nes esąs kilęs iš tos pačios parapijos. Tik jau kai kiti šeši pateikti kandidatai nebuvo vyskupijai taip pat priimtini, ir pačiam lenkui Kaminskui apeliuojant į vyskupiją, kad jam „Punsko jau užtenka“, buvo paskirtas kunigas Šuminskas, kuris nuo n. metų yra „dvigubu klebonu“.

Mat, prieš išvykdamas lenkas klebonas vyskupijai parašė, kad Punske esančios dvi sumos – viena lenkams, antra lietuviams. Todėl, kun. Šuminskas atvykęs į parapiją, jau rado lietuvius, giedančius per sumą lietuviškai, o lenkus per saviškę – lotyniškai. […]“

(Pabaiga)