Lietuvos kodas. Kodėl jo dalis neprieinama?

Ji pasako ir kita: 1918 metais Lietuva etnografiniu požiūriu buvo didelė Vidurio Europos valstybė. Šiandien ji susitraukusi kaip šagrenės oda. Tai reiškia ne ką kita kaip nutautėjimą. B.Kulnytės nuomone, turbūt kažkas valstybėje daroma ne taip ir net nepagalvojama kodėl.

Prie šitos minties pokalbyje dar grįšime, bet kol kas baisu praleisti kelis sakinius apie pačią Jono Basanavičiaus premijos laureatę B.Kulnytę. Lietuvai, sakykim, mums visiems, tiesiog pasisekė, kad muziejus lig šiol nepakliuvo į „optimizavimo“ ratus ir jo vadovas nebuvo kaitaliojamas pagal partinę liniją kaip ministrai. Todėl čia nėra išderintos ir sujauktos struktūros, kaip, sakysime, Kultūros ministerijoje su jos prielipa Kultūros taryba („ačiū“ ponui Gelūnui). Čia tvarkomasi su protu ir gailima valstybės pinigų, kad jie nenueitų perniek, čia sukauptas ištisas lobynas (rašytojas Rimantas Vanagas prisipažino buvęs tiesiog priblokštas jį išvydęs). B.Kulnytė dirba šiame muziejuje nuo tada, kai jis vadinosi Istorijos ir etnografijos, ir nekart turėjo progos parodyt žemaitišką charakterį. Pavyzdžiui, 2009-aisiais, Vilniui kliedint Europos kultūros sostinės vardu ir jos pinigais, nedalyvavo jų dalybose; muziejaus lėšomis surengė istorinę Vilniaus parodą, ir vartų į Gedimino pilį neatkėlė – teko organizatoriams milijonus, t.y. fejerverkus, iššaudyti kitur (Katedros aikštėje, deja)… Ir kas žino, jeigu ne šviesaus atminimo kultūros ministras Dainius Trinkūnas, direktorės karjera gal būtų baigta net neprasidėjusi, mat rengiant nutarimą dėl pilių teritorijos pastatų priklausomybės B. Kulnytė, jeigu jau taip, žemaitiškai patarė ministrui „pasiimti visus budinkus, o muziejų iškelti į Karoliniškes“… Žinoma, paskui jiedu tapo gerais bičiuliais, nes interesai sutapo – abiem rūpėjo Lietuvos nacionalinis muziejus.

– Kam jis rūpi šiandien?

– Kaip čia jums atsakyti, na, mums rūpi. Rūpi ir gyventojams – pastebime, kad Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Vėliavos dieną į muziejų ateina vis daugiau lankytojų, jaunų šeimų su vaikais – tomis dienomis muziejus paprastai atidarytas. Daug metų stebiu oficialų požiūrį į muziejų, – jis trumparegiškas, bukas pakankamai, neturint suvokimo, ko mums reikia ir ką galima padaryti iš turimų rinkinių. Taip atvirai į viešumą sakau gal pirmą kartą. Matau ministerijos struktūroje neseniai atsiradusį Muziejų, archyvų ir bibliotekų skyrių; tai jau žingsnelis į priekį. Yra Lietuvoje pakankamai sėkmingai dirbančių muziejų, aš nepeikiu jų darbų, tačiau jei švenčiant 25-uosius Nepriklausomybės metus Lietuvos nacionalinis muziejus pasirodė esąs vienintelis, kuris turi tradicinio kostiumo, kryždirbystės ekspozicijas, – vadinasi, ne viskas gerai muziejų karalystėje.

– Kodėl taip įvyko?

– Todėl, kad daug metų nebuvo savarankiškų galvų ir suvokimo, kaip prasmingai Lietuvai plėtoti muziejų tinklą. Valdininkai bandė keliauti po Prancūzijos, Italijos, Anglijos muziejus. Iš tiesų puikus pažinimo turas. Vėliau atrado Suomijos nacionalinį muziejų, kuris turi visai kitą kūrimosi kontekstą. Ir pamiršo kaimynų muziejus. O čia yra iš ko tikrai pasimokyti, juolab esame ir panašaus istorinio likimo. Estai pastatė Estijos nacionalinę galeriją, valstybės šimtmečiui stato Estijos nacionalinį muziejų, kurio rinkiniai identiški mūsiškiui. Lenkija, turėdama istorinį Vavelį ir atstatytus Karalių rūmus Varšuvoje, dabar valstybės atkūrimo šimtmečiui stato Lenkijos istorijos muziejų. Nekalbu apie naujai sukurtą Vokietijos istorijos muziejų ir pastaraisiais metais itin puoselėjamą Rusijos istorijos muziejų…

Mums kai kas pavyko, galiu drąsiai pasakyti, tik todėl, kad kol visi barėsi su visais ir buvo užsiėmę savimi, mes dirbome, gryninome struktūrą, kaupėme rinkinius ir jau turime per milijoną saugojimo vienetų. Mūsų muziejaus rinkiniai sukaupti nuosekliai dirbant ir žinau, kad vientisa Lietuvos archeologijos, istorijos ir liaudies meno ekspozicija galima tik pas mus. Taip pat žinau, kad, išskyrus plėtros ir optimizavimo gražiakalbius, racionaliai mąstantys žmonės negali tam prieštarauti…

– Kodėl tad apie vientisą ekspoziciją kalbate tik kaip apie galimą?

– Būgštaujame, jog mūsų „neišbuožintų“, neatimtų turto ir neišvežtų į Sibirą, – yra išlikę dar tokio mentaliteto. Šiandienos kontekste tik neprotingas arba piktavalis žmogus gali planuoti, kad mums nereikia Lietuvos nacionalinio muziejaus su jo istoriniu turiniu: istorija, etnika ir archeologiniu pamatu, tačiau esame atsidūrę tokioje situacijoje, tarsi būtume ruošiami išparceliavimui. Tokį matymą viešai išsakau pirmą kartą, artėjant atkurtos Valstybės šimtmečiui. Esame įsprausti į vieną ekspozicinį pastatą, Naująjį arsenalą, kuris neremontuotas nuo 1965 metų. Nuo tada muziejus nuosekliai kūrėsi Vilniaus pilių teritorijos gynybinės paskirties pastatuose. Vyliausi, kad Nepriklausomybės sąlygomis muziejaus reikalus tvarkyti bus lengviau, tačiau ne tik su remontais neskubama, bet ir Senojo arsenalo dalies – Taikomosios dailės korpuso – istorija byloja ką kita. Kai mūsų muziejus atsisakė buvusio Revoliucijos muziejaus pastato, perimdamas tik muziejaus rinkinius, Vyriausybė pažadėjo, kad atidarius Nacionalinę dailės galeriją atgausime senojo arsenalo rytinį korpusą, kurį projektuoti pradėjo buvęs Istorijos ir etnografijos muziejus ir kuris iki 1990-ųjų (gal kiek išsigandus, kad per daug teksią dėmesio Lietuvos istorijai) buvo perduotas Dailės muziejaus taikomosios dailės ekspozicijai. Atstačius Senojo arsenalo šiaurinį ir vakarinį korpusus, rytinio korpuso situacija tapo kurioziška.

– Kliaujatės gera valdininkų atmintimi?

– Kultūros ministerijai tai seniai žinoma problema. Buvo kalbėta su buvusios Vyriausybės premjeru, esu užsiminusi apie tai ir dabartiniam premjerui. Su jaunimu specialiai buvom nuvažiavę pasidairyt po Estijos muziejus, nes Estija po 1990-ųjų muziejininkystės srityje tvarkėsi bene protingiausiai. Jiems irgi pinigai nebyra iš kiauro maišo, bet laukia jie savo valstybės šimtmečio negalvodami apie proginius, išliekamosios vertės neturinčius darbus. Konkursą laimėjusi anglų architektų firma už 60 mln. eurų stato Estijos nacionalinio muziejaus pastatą ir pastatys jį valstybės šimtmečiui. Niekam į galvą neateina mintis, kad gal reikia Estijos nacionalinio muziejaus rinkiniais papuošti kitus muziejus. Gal nutiks toks stebuklas ir Vilniuje: Senojo arsenalo rytinis korpusas bus perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje turėsime apie Gedimino piliakalnį suformuotas Lietuvos archeologijos, istorijos ir liaudies kultūros ekspozicijas.

Apie tai galvoju nuolat. Labai gražu, kad mūsų Lietuva buvo „nuo marių iki marių“, kaip kartais mėgstama žongliruoti žodžiais, bet reikėtų lenkt pirštus, ko mes nepadarėme per šimtmečius, kad ji taip sunyko kaip šagrenės oda. Vis iškyla atminty tas Europos etnografinis žemėlapis, kurį Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Tautybių Sąjungoje inicijavo vienas iš nepriklausomybės darbininkų Juozas Gabrys. Visiškai baisu nepripažint, ko tu nepadarei, o jei nepripažinai, vadinasi, ir toliau gyvensi neprotingai…

– Ką muziejus yra pasiūlęs valstybės atkūrimo šimtmečio programai?

– Siūlėme, bet pasigailėjau, kad siūlėm. Mūsų tautai turėti Signatarų namus, kuriuos Lietuvos nacionalinis muziejus perėmė po daugelio kurioziškų, vos ne kriminalinių istorijų, yra didelis turtas. Manau, juos būtina civilizuotai suremontuoti, bet mums siūlo lėšas kosmetiniam remontui, jų mes gal net neimsime – gaila valstybės pinigų. Pastatui būtinas rimtesnis remontas, kurį darant „kosmetikai“ išleisti pinigai nueis perniek. Siūlėme pastatyti paminklą J. Basanavičiui K. Sirvydo skvere. J. Basanavičiui būtinas paminklas jau vien dėl to, kad, iškilus didesniems būsimų signatarų nesutarimams, jam pavyko visus įtikinti pasirašyti Nepriklausomybės aktą. Tikiu, kad pagal skulptoriaus R. Jakimavičiaus tarpukario modelį, vaizduojantį sėdintį A. Basanavičių, bus sukurta labai graži skulptūra, savotiškas tiltas tarp praeities ir dabarties, nes Vilniuje nėra išlikusių XX a. pradžios paminklų.

– Gal jau žinot, kas ryžtųsi finansuoti?

– Pradžiai būtų privataus kapitalo lėšos. Gal privatus kapitalas ir toliau neatsisakys remti šito sumanymo, nes sutaikanti Basanavičiaus idėja turėtų būti priimtina ir jiems. Galų gale reikia visus besipykstančius sutaikyti, galų gale pats laikas visiems, užuot sukus į piktybes, šį tą nuveikt pozityvaus. Užtat vis dar turiu vilties, kad iki 2018 metų suremontuosime ne tik Signatarų namus. Turiu vilties, kad pagaliau pradėsime Naujojo arsenalo remontą, net matau visą muziejaus kompleksą (su grąžintu rytiniu senojo arsenalo korpusu), įsikūrusį istorinio Vilniaus gynybinės paskirties statiniuose, kaip citadelę Gedimino pilies papėdėje (neatsitiktinai kryžiuočiams nė karto nepavyko užimti šios pilies). O labiausiai noriu tikėti, kad ne tik pasakoj taip būna: kažkas pasakys, kad karalius nuogas, ir visiems nukris šydas nuo akių. Viskas stosis į vietas ir visi imsis daryti naudingus darbus Lietuvai. Ir viskas bus gerai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“