JAV prezidentas Donaldas Trampas toliau stebina ir savo šalininkus, ir oponentus. Vienu iš parašų, kuriais be galo didžiuojasi, jis patvirtino anglų kalbai oficialios šalies kalbos statusą JAV teritorijoje.
Šiuo sprendimu jis „išmušė“ iš oponentų Lietuvoje rankų kozirį, neva Lietuvoje suteiktas valstybinės kalbos statusas buvęs perteklinis, kad tai kitakalbių Lietuvoje piliečių teisių pažeidimas.
Tokių argumentų šalininkams – ir studentams, ir politikams – primindavau laiką, kada suteiktas valstybinės kalbos statusas – dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės. 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba išdrįso paskelbti įstatymą, kuriuo tuometinė Konstitucija papildyta 77’ straipsniu: „Valstybinė kalba yra lietuvių kalba”.
1989 m. sausio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nustatė sritis, kuriose privaloma vartoti lietuvių kalbą, buvo iškelti reikalavimai „didinti taisyklingos lietuvių kalbos prestižą“, „saugoti lietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius“, „visokeriopai remti lietuvių kalbos institucijas“. 1990 m. birželio 20 d., jau atkūrus nepriklausomybę, buvo patvirtinta Valstybinės lietuvių kalbos komisija.
1995 m. sausio 31 d. priimtas ypač vertybiškai svarbus Valstybinės kalbos įstatymas, kuriame įtvirtintos pagrindinės valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatos. Tai buvo jau antrasis tokio statuso suteikimas naujųjų amžių Lietuvos istorijoje, nes pirmą kartą toks statusas buvo suteiktas 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Konstitucijoje – 6 jos straipsnis skelbė: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“.
Dabar veikiančioje Lietuvos Konstitucijoje 14 straipsnyje įteisinta nuostata, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, o Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje reglamentuota, kad „visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba.“
Kyla klausimas, kas neaišku, kodėl Seime nuolat organizuojamos atakos prieš lietuvių kalbą, kodėl veliamasi į ginčus ir įstatymus leidžiančioje institucijoje, Seime, bandoma juos apeiti, pažeidinėti?
Nepriklausomybės prieaušryje buvo būtina įteisinti valstybinės lietuvių kalbos statusą, nes tada iš Lietuvos dar nebuvo išvesta okupacinė kariuomenė, galvas kėlė jedinstvininkai, autonomininkai, prolenkiški pietryčių Lietuvos advokatai ir kiti nedraugiškai nusiteikę piliečiai.
Daug kartų kalbėjau ir dabar tvirtinu, kad Lietuva maža valstybė, tad natūralu, kad brangiąją lietuvių kalbą turi ginti specialus įstatymas ir kalbos statusas, kuris vertintinas kaip vertybinis saugiklis.
Kalbėjau ir apie tai, kad JAV, tai „suneštinei“ valstybei, kur vartojamos dešimtys kalbų, kur susipainiojusios įvairios kultūros, religijos, tautos, to daryti nereikia, nes jei JAV nemokėsi anglų kalbos, negausi gerai apmokamo darbo, prestižinių pareigų ir pan., taigi žmonės savo noru ten mokosi anglų kalbos, tam buvo nerašytas (nors kai kuriose valstijose anglų kalba ir buvo pripažinta kaip oficiali), nefiksuotas federaliniu lygmeniu ekonominis-socialinis stimulas.
Baltieji rūmai pripažįsta, kad JAV kalbama daugiau nei 350 kalbų, naujame D. Trampo pasirašytame dokumente teigiama, kad anglų kalba buvo tautos kalba „nuo pat mūsų Respublikos įkūrimo“, o „visi mūsų tautos istoriniai valdymo dokumentai, įskaitant Nepriklausomybės deklaraciją ir Konstituciją, buvo parašyti anglų kalba (…). Valstybinė kalba yra vieningos ir darnios visuomenės pagrindas, o Jungtines Valstijas stiprina piliečiai, kurie gali laisvai keistis idėjomis viena bendra kalba“.
D. Trampo pasirašytu dokumentu atšauktas prezidento Bilo Klintono įsakas, kuriame buvo nustatyta, kad federalinės agentūros ir institucijos, gaunančios federalinį finansavimą, privalo teikti pagalbą angliškai nekalbantiems. Kodėl tai padaryta, kodėl JAV prezidentas ėmėsi šio žingsnio?
Todėl, kad tai atitinka D. Trampo ir jo naujosios komandos vertybines nuostatas, todėl, kad tai susiję su emigracija ir įvairiakalbių žmonių antplūdžiu. Juk JAV vyriausybės 2019 m. duomenimis, beveik 68 mln. žmonių namuose nekalba angliškai (ko gero, realybėje jų yra kur kas daugiau), o vien ispanakalbių JAV priskaičiuojama per 40 milijonų. Faktas ir tai, kad ispanų kalba neoficialiai tapusi antrąja JAV kalba, ja buvo pateikiama ir Baltųjų rūmų oficiali interneto svetainės informacija. Ispaniška versija iš svetainės dingo iškart po D. Trampo inauguracijos.
Pasikeitimas JAV kalbų politikoje susijęs su respublikonų siekiu sutelkti valstybės piliečius, padaryti Ameriką vėl didžia.
„Associated Press“ agentūra cituoja dekretą:
Anglų kalbos pripažinimas oficialia kalba ne tik supaprastins bendravimą, bet ir sustiprins bendras nacionalines vertybes, taip pat sukurs darnesnę ir veiksmingesnę visuomenę. Naujajame įsake numatoma, kad agentūros pačios galės lanksčiai spręsti, kiek pagalbos teikti ne anglų kalba, tai yra, neatmetama galimybė, kad organizacijos, finansuojamaos iš federalinio biudžeto, turi pagelbėti žmonėms, nemokantiems anglų kalbos, ypač aptarnavimo sferoje.
Šį kartą ne „apie tris raideles“, o apie visą seriją diakritinių ženklų
Šis komentaras gimė ne todėl, kad šiandien populiaru žvalgytis į pokyčius išgyvenančią Ameriką, o todėl, kad Lietuvos Respublikos Seime vėl stiprėja pagunda ir noras „išvalstybinti“ lietuvių kalbą, griauti nusistovėjusią gramatinę sistemą, brautis ir revizuoti, „praturtinti“ mūsų raidyną.
J. Vaiškūnas. Ar Lietuva kartoja tarpukario klaidas? Seime tyliai stumiami pavojingi įstatymai
Negaliu atsistebėti, kodėl Lietuvos Respublikos Seimo nariams nė motais iš kompetentingų kalbos specialistų sudaryta ir Seimo patvirtinta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonė, Lietuvių kalbos instituto ekspertinės išvados.
Kur jau jie bus svarbūs, jei ignoruojama net Konstitucinio Teismo (toliau jau mūsų valstybėje tik dangus) pozicija, išsakyta ne vieną ir ne du kartus.
Dar 1999 m. spalio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo:
Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę Tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.
Kas čia neaišku, tekstas sako, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip lietuvių kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones.
Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba.
Deja, pažeidus teisines normas, Konstitucinio Teismo sprendimus, LR Seimas 2022 m. pradžioje įteisino originalią vardų ir pavardžių rašybą lotyniško pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose. Įstatymas įteisino, kad dokumentuose gali būti įrašytos W, X, Q raidės.
Beje, buvau liudininkas, kad tuo labiau džiaugėsi ne Seime dirbę lenkai, bet ypač tuometinė premjerė Ingrida Šimonytė, arogantiškai tarusi, kad tai jos, kaip premjerės, vienas iš trijų geriausiai nusisekusių darbų kadencijoje.
Tada kalbėjau, kad tai tik Pandoros skrynios atvėrimas, kad greitai, pajutus galimybę, į tribūną bus einama bandyti įteisinti visą seriją diakritinių ženklų. Praėjęs Seimas „atstovėjo“ – galimybės įrašyti asmenvardžius originalia forma, t. y. lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais įstatymas neįtvirtino.
Naujos rogės, nauji vadeliuotojai. Pandoros skrynioje rūgstantys nuodai sėkmingai bręsta toliau, veržiasi laisvėn.
Kovo 10 d., pirmadienį, prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje rengiama plataus masto operacija prieš Lietuvą, rengiama nauja ataka prieš lietuvių kalbos raidyną.
Įdomiausia, kad tarp savęs rengiasi susipešti net dvi teikėjų grupės: Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujantys parlamentarai, kurie įregistravo jau ketvirtą, neva patobulintą, „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo“ pataisų versiją, ir didžiausios Seime (tai ir kelia nerimą) socialdemokratų partijos atstovai (įregistravo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas socialdemokratas Laurynas Šedvydis, vadinasi, vėl bus mojuojama asmens teise pasirinkti, kaip rašyti) ir Liberalų sąjūdžio vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Abi teikėjų grupės savo pataisomis siekia, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir pavardę būtų galima rašyti dokumentuose lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais.
Projekto autoriai nesako, kad toks reguliavimas patenkintų prolenkiškų politikų norus, jie bando apeliuoti į žmogaus teises, kad tai išspręstų problemą, su kuria Lietuvos piliečiai kreipiasi į teismus. „Lenkų tautybės LR piliečių varduose labai dažna raidė „ł“ ( Czesław, Stanisława), tačiau viena raidė su diakritu užkerta galimybę užrašyti vardą ir pavarde originalia forma.
Tuo tarpu „w“, „ą“, „ę“ ir dažnus pavardėse dvigarsius rz (liet. „ž“), sz ( liet. „š“), cz (liet. „č“) rašyti leidžiama“, – aiškina įstatymo pataisų teikėjai. Beje, įstatymo pataisų teikėja R. Tamašunienė viliasi, kad dvi teikėjų pusės nesusipyks, bet kartu apgailestauja, kad, anot jos, antrasis „projektas yra nurašytas“ nuo LLRA-KŠS teikto varianto.
Kažkodėl dažniausiai koncentruojamasi, kad diakritinių, svetimų letuvių kalbai ženklų įteisinimas atitiktų lenkakalbių vartotojų lūkesčius, bet neužsimenama apie kitas kalbas, juk problemos kiltų ir kitų tautybių asmenims, kai vienas rašmuo atliepia kelis skirtingus garsus, pavyzdžiui, kitų šalių piliečių asmenvardžiai būtų rašomi: Çalhanoğlu, Høeg, Rüştü, Wróblewski. Diakritiniai ženklai – anaiptol ne tos „nekaltos trys raidelės“.
Priėmus įstatymo pataisas, būtų įteisinami keli šimtai ženklų. Priminsiu, kad diakritiniai ženklai (gr. diakritikos „skiriamasis“ – įvairūs ant raidžių ar po jomis rašomi ženklai, kurie keičia ar tikslina kai kurių raidžių reikšmes. Diakritiniais ženklais laikomi ir ženklai, žymintys prozodines žodžių ir skiemenų ypatybes, būdingas ir lietuvių kalbai – kirtį ir priegaidę.
Lietuvybės labui, ko gero, geriau būtų, kad pataisų teikėjai susipyktų, kad jie dar kartą prisimintų, kad apie 70 000 Lietuvos gyventojų jau senokai išsakė savo neigiamą nuomonę apie raidyno turtinimą svetimomis lietuvių kalbai raidėmis.
Visuomenininkai VRK įteikė 69 244 parašus dėl asmenvardžių rašymo (video, nuotraukos)
Įsivaizduoju, kad įstatymo pataisų teikėjai, jų užtarėjai vėl aiškins, kad nuo amžių amžinųjų įvairūs diakritiniai ženklai buvo, kad jie gali pasiūlyti pasivaikščioti po senąsias kapines, kur paminkluose užfiksuota daugybė diakritinių ženklų. Dar kiti mojuoja lenkakalbės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės korta.
Mielieji, bet dažniausiai tie pavyzdžiai iš tų senų laikų, kai nebuvo savarankiškos Lietuvos valstybės, kai nebuvo nei kalbos normintojo Jono Jablonskio, nei Aldono Pupkio, nei Violetos Meiliūnaitės, nei Audrio Antanaičio, Ritos Miliūnaitės…
Juk lietuvių bendrinė kalba mena tik apie 125 metų vartosenos tradiciją, kuri prasidėjo nuo Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ (1901). O joje paskelbta lietuvių kalbos abėcėlė ir pateiktos pagrindinės rašybos taisyklės. Visa tai įteisinta ir Lietuvių kalbos gramatikose, išspausdintose laisvoje Lietuvoje.
O svarbiausia – privalome remtis profesionalais, patyrusiais kalbininkais, jei to nedarysime, jei kalbos likimą spręs politikai, liks tuščios kalbos apie skambančias per Lietuvą Lietuvių kalbos dienas ir panašias romantiškas lituanistų darželiuose, mokyklose organizuojamas šventes.
Kam mums invazinės raidės?
Dabar mėgstama kalbėti apie invazinius gyvūnus, invazinius augalus, kurie daro žalą vietinėms ekosistemoms, kraštovaizdžiui. Bet šiandien mums brukami diakritiniai ženklai yra ne kas kita, o invazinės raidės. Svetimos, nesančios mūsų abėcėlėje.
Apie tai kalbama ir Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos parengtoje išvadoje, kurioje akcentuojama, kad raidės, rašomos pagal kitų šalių kalbų rašybos principus, nepritaptų prie esamos lietuvių kalbos sistemos, būtų pažeistas lietuvių kalbos tarties bei kirčiavimo savitumas:
„Kadangi lietuvių kalbos rašybos sistema paremta fonetiniu rašybos principu, tai invazinių rašmenų, jų rašybos, tarties ir kirčiavimo principų įsigalėjimas sugriautų šios sistemos vientisumą ir pažeistų lietuvių kalbos savitumą. Didelė asmenvardžių rašybos įvairovė pažeistų vaizdinį lietuviško teksto atpažįstamumą, o sakytinėje kalboje – ir skambesio vientisumą“, – teigiama LKI Mokslo tarybos išvadoje.
Istorija su siekiu įteisinti šimtus diakritinių ženklų susilauks tęsinio. Juk po jo laukia ir pateiktų pataisų „Tautinių mažumų įstatymo Nr. XIV-3079 pakeitimo įstatymo“ projektui svarstymas, kurį suprantu kaip bandymą kėsintis į Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą, bandyti įteisinti dvikalbystę kai kuriuose valstybės regionuose.
Stebina teikėjų drąsa, prisidengus asmens teisėmis, viešai teikti metodinius nurodymus, kaip išvengti viešuosiuose užrašuose valstybinės lietuvių kalbos.
Baigdamas komentarą grįšiu prie D. Trąmpo. Dažnai jis susilaukia kritikos strėlių, bet iš jo galima pasimokyti tos patriotinės dvasios, kai siekiama ginti savo teritorinį vientisumą, teritorijas, didžiuotis savo valstybe, ją stiprinti. Ir paaiškėjo, kad net galingoje Amerikoje, kurioje anglų kalbą skuba išmokti visi naujieji atvykėliai, reikia ją ginti, saugoti.
Tą darykime ir mes, mažos valstybės piliečiai. Juk vokiečių filosofas H. G. Gadameris sakė: „Bet iš tiesų tėvynė pirmiausia yra kalbos tėvynė“.
Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, 2016-2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys
Labiausiai padės LRT R ir TV… 🙁
Ir koks įdomus dalykas. Anksčiau dėl mažiausios VLKK pastabos, kad kažką ne taip taria, ar kažkokią gramatinę klaidą daro, kildavo isteriškas klyksmas, kad diktatoriai mūsų laisvę smaugia. O čia, neaišku kokiai lydekai paliepus (ar influencerei panorėjus), staiga visi ir visos LRT mikrofono kalbėtojai, lyg klusnios avelės, -au- pavertė -ou -. Ir kitų, su dvigarsių bei dvibalsių kirčiavimu susijusių pokyčių yra. Bet juk tuo panaikinama svarbi lietuvių kalbos savybė – vienodai rašomų žodžių skambesys patikslina abiejų prasmę, kilmę (parodo, katras iš kurios bendraties kilęs). Nereikdavo spėlioti, ką tau liepia – eiti lOuk, ar lAukti; rOusti, ar rAuti ir BEGALĘ kitų, iki tol aiškių buvusių žodžių paversti dviprasmiais. Staiga daugybė dvibalsių ar dvigarsių turinčių žodžių, kažkokio alergija dvibalsiui AU sergančio dirigento lazdele pamojus, tapo nebe vienareikšmiais. Šiandien paryčiais per Marijos radiją kalbėjusi mokslų daktarė – ir ta užsikrėtusi Ou, Ou, Ouizmu, dvigarsį -En- pavertė -eN- ir balsis E beveik išnyko, o ji vos ne vos tą žodį ištarė, nes tikrai tai beveik neįmanoma. Bet darbuojamės, kaip komsomolcai aktyvistai 🙁 …
Kas autorius tokio svarbaus pokyčio??? Kodėl apie jį nieko negirdime, kodėl nematome jo kasdien, lyg Lenino aikštėje ant pakylos??? Kodėl veikia slapčia, lyg užsienio agentas?
> Klausimėliai
Pirma – jei kas į lietuvių raidyną nori prikrauti diakritinių ženklų, turi tam gauti Pasaulio lietuvių universiteto sutikimą.
Antra – jei kas į lietuvių raidyną nori prikrauti diakritinių ženklų, turi tam gauti Pasaulio lietuvių bendruomenės sutikimą.
Antra – jei kas į lietuvių raidyną nori pridėti diakritinių ženklų, turi tam gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sutikimą.
Trečia – jei pavyktų tokius sutikimus kam gauti, diakritinių ženklų į mūsų raidyną įvedimui reikėtų Lietuvoje paskelbti referendumą.
Ketvirta – tuos, kurie nematomi Lenino aikštėje kasdien taikos užlipti ant pakylos, į dienos šviesą nedelsiant turi išvilkti Valstybės Saugumo Departamentas.
>Klausimėliai
“O kam į dienos šviesą VSD turi išvilkti tuos, kurie Lenino aikštėje kasdien taikos užlipti ant pakylos?” – paklaustumėte gerb. Klausimėli. “O gi tam, kad, Jungtinių Amerikos valstijų pavyzdžiu, už kėsinimąsi į Lietuvos valstybės suverenią teisę turėti savo raštą ir kalbą, būtų su šeimomis jie ištremti į savo prigimtines valstybes kur Rusijon, Lenkijjon, Jugoslavijjon, Baltarusijjon ir pan. be teisės grįžt apsigyvent Lietuvoje atgal du tūkstančius metų į priekį,” – atsakyčiau tamstai labai paprastai.
Pritariu Tamstai.
mūsų senoji Kalba patiria daugialypę ataką. Tiek šnekamoji kalba, tiek rašyba, tiek abėcėlė, tiek žodynas, tiek gramatika puolami iš visų pusių, naikinamos visos jos vertingosios savybės, įrodančios jos kilmę ir vertę pasaulio mokslui. Jei pastebėjote, visa tai vyksta keistai nutilus, dingus iš viešumos vienai asmenybei, daug metų viešai menkinusiai mūsų kalbą… Ar jos misijos kartais neperėmė pogrindininkai?..
VDU kirčiuoklis ilgai laikėsi Tiesos, rodė teisingas kirčio vietas, bet, matyt, visą tą laiką patyrė stiprų spaudimą. Vėliau (tikėdamasis, kad to pakaks, ir jį paliks ramybėje?) ėmė rodyti dvejopą kirčiavimą – ir taisyklingą senąjį, ir „pažangų”. Deja, to neilgai pakako*. Dabar jau jis rodo tik „pažangią” kirčio vietą, ir tai keičia žodžio skambesį – iš informatyvaus į klaidinantį**. Klaidina ir svetimomis prasmėmis vartojami mūsų žodžiai (pakankami, turėti, skirtingas, apie ir t.t., ir pan.)
………………………….
* Kaip neilgai pakako ir sutartyje su kaimyne suderintas asmenvardžių rašymas pagal skambesį (t.y., be lytį rodančių galūnių). Nors galima buvo tą patį pasiekti dedant apostrofą – pvz., kad ir Volongevič’ius). Pareikalavo daryti sau išimtį, įvesti ir raides. Įvedė. Ar pasisotino? Ar gali save laikyti garbingais žmonėms tie, kas ir dabar dar neapsiramina???
** Įdomu, ar ligšiolinį vadovą privertė, ar gal jis nepasidavė, todėl buvo pašalintas, pakeistas „pažangiu”, ir šis staigiai „patvarkė” mužikų kalbos kirčiavimą?..
Čia yra galima korupcija piktnaudžiaujant iniciavimo įstatymų leidimo Seime teise kėsinantis į Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą. Taigi klausimas yra ne VSD, bet STT kompetencijos. Todėl būtina teisiškai argumentuojant kreiptis į STT dėl galimos korupcijos ištyrimo. Geriausia, kad tuo klausimu į STT kreiptųsi grupė Seimo narių. Todėl būtina raginti lietuvių kalbą ginančius Seimo narius tai padaryti, bet tai gali daryti ir kiekvienas pilietis atskirai.
Prašymas STT dėl galimos korupcijos ištyrimo šiuo atveju galėtų būti argumentuojamas taip:
Pagal Konstituciją suverenu yra Tauta, o kalba yra organinė jos dalis. Tokiu atveju siaurinant kalbos valstybinio naudojimo erdvę, mažinamas ir Tautos valstybinio suverenumo Lietuvos žemėje laipsnis. Taigi kalbos gynimas yra konstitucinio Tautos suverenumo gynimas. Pagal Konstituciją Lietuvos teritorija yra tautiškai, t.y. kalbiškai vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Tuo Konstitucijoje yra nustatyta, jog tautinių mažumų, o jos pagal tarptautinę teisę yra valstybinių darinių teisės subjektai, nėra. Akivaizdu, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime turintys Seimo nariai ar kiti Konstitucijoje numatyti šios teisės subjektai, naudodamiesi teise privalo vadovautis Konstitucija, valstybės interesais. Tad jie kaip tam prieštaraujančių tautinių mažumų ir nelietuviškų raidžių naudojimo įstatymų Seime inicijuoti negali. Tokiu atveju vykstąs šių įstatymų leidimo Seime iniciavimas turi kėsinimosi į valstybės teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką požymių. Tame yra įžvelgtini ir galimi korupcinio piktnaudžiavimo Seimo nario įstatymų leidybos inciatyvos teise veiksmai. Tas yra STT tyrimų kompetencija. Tokiu atveju priešinantis galimam kėsinimuisi į teritorinį vientisumą yra pagrindo prašyti STT atlikti tyrimą dėl galimų korupcinių veiksmų incijuojant minėtų įstatymų išleidimą Seime.
Jei dabartinis Lietuvos Preidentas gerbtų lietuvių kalbą ,nebūtų tų nereikalingų papildomų trijų raidžių lietuvių raidyne,nebūtų minėtų įstatymo projektų dėl svetimų skiriamųjų ženklų.Tad,kas nutiko J.E.Prezidentui G.Nausėdai?