Vykdami į užsienio šalis, stengiamės pakeliauti po jų nacionalinius parkus ir draustinius, ten tikėdamiesi pamatyti išskirtinius gamtos kūrinius.
Tačiau gyvendami Lietuvoje nebūtinai esame aplankę nors pusę jos saugomų teritorijų, kurios sudaro net 18 proc. viso šalies ploto, sako žinovai.
„Mes ne ore kabome, o gyvename valstybėje, kuri turi tam tikras gamtines sąlygas.
Tai yra mūsų pamatas. Jeigu aš pažįstu gamtą, tai tampu jos bičiuliu ir galiu prisidėti prie išsaugojimo, nes žmogus saugo tada, kai jam yra svarbu, kai jam patinka, kai jis įsimyli kažkokią konkrečią teritoriją.
Vien biurokratai ar kontrolieriai tikrai nesugebės išsaugoti gamtos už mus.
Mes visi turime tapti savo šalies atstovais – panašiai kaip yra Islandijoje“, – komentuoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vyriausioji patarėja Rūta Baškytė.
Ar žinome, kur važiuojame?
Pasak VSTT atstovės, tikrai ne visi šalies gyventojai žino, kas yra saugomos teritorijos, kur jos yra ir kodėl jų reikia, kas jose saugoma.
„Žmonės sako: „aš važiuoju į Neringą“, „aš važiuoju į Trakus“, „aš važiuoju į Palūšę“.
Retas kuris sako, kad važiuoja į Kuršių nerijos nacionalinį parką, Trakų istorinį nacionalinį ar į kitą nacionalinį, regioninį parką“, – teigia ji.
Anot žinovės, saugomas teritorijas sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai ir draustiniai, biosferos rezervatai ir poligonai, paveldo vertybės.
Saugomos ne pačios teritorijos – jos yra skirtos vertybėms, esančioms vienoje ar kitoje teritorijoje išsaugoti.
Lietuvos saugomų teritorijų koncepcija yra kompleksinė, todėl saugome kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldą, papročius ir t. t.
„Apsilankę Lietuvos regioniniuose parkuose galime sužinoti apie saugomą reljefą, kraštovaizdį:
kalvotą, ežeringą, slėniuotą, molingų, smėlingų lygumų, pajūrio su kopomis ir t.t.
Jeigu pakeliautume per visas teritorijas, tai galėtume suvokti, kokia gi yra ta Lietuvos gamta, jos gamtinis kraštovaizdis ir kiek mes jį pakeitėme bei pritaikėme žmogaus gyvenimui.
Tai yra kur pastatėme pilis, kur buvo dvarai, kur vyravo kaimiškas kraštovaizdis.
Galime pabandyti atsakyti į klausimą: o kodėl būtent taip, o ne kitaip?“, – vardija R. Baškytė.
Ji tęsia sakydama, kad saugomose teritorijose saugoma ir gyvensena.
Pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke dar galime prisiliesti prie archaiškiausio gyvenimo būdo – pamatyti tai, kaip žmonės gyveno miškuose.
Jie net nežinojo, kas vyksta pagrindinėje Lietuvoje, tiesiog ir toliau gyveno taip, kaip jiems diktavo gamta.
„Saugomose teritorijose galime pažinti papročius, o jie skiriasi pagal etnokultūrinius regionus:
Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje.
Kartais pamokas rangiantys žinovai patys tampa savotiškais eksponatais – tikrai yra tokių žmonių, kuriems tai tapę ir gyvenimo būdu:
jiems įdomu pasidalinti, kaip duona kepama, kaip sėjama, kaip verpiama, kaip audžiama ir t.t.“, – aiškina pašnekovė.
Kalbėdama apie išskirtiniausias vietas ji pamini Kuršių neriją ir Nemuno deltą bei Šiaurės Lietuvos karstinį regioną – tai nėra visos Lietuvos atspindžiai, tačiau daugiau tokių vietų šalyje nėra.
„Kuršių nerija yra vienintelė tokia su smėlio kopomis tarp dviejų vandenų – kitos šalyje nėra.
Kitas išskirtinis regionas yra Nemuno delta.
Kitos tokios mes taip pat neturime: čia yra potvyniai, polderių sistema.
Ir dar vienas visiškai išskirtinis – Šiaurės Lietuvos karstinis regionas – prasmengančios žemės kraštas“, – pabrėžia R. Baškytė.
Rodyti pavyzdį vaikams
Anot jos, vaikai neretai auklėja savo tėvus ir kitus suaugusiuosius gamtosauginiais klausimais, mat patys mažiausieji yra imliausi šiai informacijai.
„Šį teiginį iliustruoja mano kolegės pavyzdys – ji nuvažiavo aplankyti savo vaikų Jungtinėse Valstijose ir nuvyko su anūke į nacionalinį parką.
Parko reindžeris įsegė keturmetei mergaitei ženkliuką ir pasakė, kad ji dabar bus šio parko draugė bei papasakojo, ką galima ir ko negalima jame daryti.
Paaiškino, kad galima vaikščioti tik takeliais.
Tai primiršusi mano draugė norėjo prisėsti ant pievos, bet jos anūkė ėmė ją drausminti.
Buvo pasakyta negalima ir viskas: jeigu vaikams dar suteiki įgaliojimus, tai jie tikrai saugos gamtą“, – dalijasi VSTT atstovė.
Ji pabrėžia, kad gamtą saugome ne tik sau, bet ir kitoms kartoms – būtent tai ir reikia perteikti vaikams.
Šią užduotį vykdo devynios Lietuvoje veikiančios saugomų teritorijų gamtos mokyklos.
„Pirmiausia mes turime skatinti pažinti vertybes, kad užaugintume gamtos draugų ratą.
Besikeičiant socialinei ir ekonominei santvarkai, persiorientavome į materialias vertybes: pinigus, namus, žemes.
Tačiau pamiršome, kad labai svarbu išsaugoti tai, kas visiems yra bendra – gamta. Viskas priklauso nuo to, kaip mes ugdysime naująją kartą.
Profesorius Česlovas Kudaba yra pasakęs, kad „naujoji karta neiškris iš dangaus geresnė už mus“. Todėl reikia dirbti su vaikais, o geriausia parodyti savo pavyzdžiu“, – įsitikinusi R. Baškytė.
Pašnekovės teigimu, į saugomų teritorijų gamtos mokyklas galima atvažiuoti ir valandai ar kelioms – to pakaks žygiui, ekskursijai ar pamokai.
Taip pat gamtos mokykloje galima praleisti ir kelias dienas ar net visą savaitę, o per tą laiką susipažinti su vertybėmis ir būdais jas išsaugoti.
„Vaikams labai patinka naktiniai užsiėmimai, apskritai jie mėgsta mokytis iš gamtos, mokytis gamtoje.
Visa tai daroma per pojūčius: pačiupinėti, pauostyti, netgi paragauti, išgirsti, pamatyti. Tačiau vien teorinio suvokimo apie gamtos ciklus ar paukščių migraciją tikrai nepakaks norint įskiepyti meilę gamtai.
Pirmiausia, turime suvokti, kas gi yra vertingiausia ir kodėl tai reikia išsaugoti.
Tam būtina sužadinti suvokimą, kad aš esu ne tik gamtos dalis, aš pats esu gamta – jeigu aš esu gamta, aš be jos išgyventi negaliu“, – užbaigia R. Baškytė.
Žinios parengtos bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
