Toliau skelbiame Antano Gudelio rašomos knygos „Vėlinas, Vėlino kalnas ir Vilniaus kosmogonija“ ištraukas. I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA.
F. Kuiperis, nors oponavo garsiajai Ž. Diumėzilio trijų funkcijų teorijai, visiškai pritarė jo nuostatai, jog kaip tik vedai padeda pilniau pažinti ankstyvąją indoeuropiečių religiją: „Sutinkamai su vykusiu Diumėzilio teiginiu, kad „kaip ir lingvistikoje, būtent vediškosios Indijos teikiamos informacijos gausa ir senumas“ leidžia ištirti pirmapradžius ir reikalingiausius elementus“ [1].
Šias dviejų žymių mitologų ištarmes galėtume laikyti tiesioginiu paskatinimu lietuvių mitologams atsigręžti į „vedų arbitražą“. Žvelgiant į Varuno tyrimų visumą, sumuojančia tektų laikyti vedologų išvadą, jog vedų religijos neįmanoma suvokti neatsižvelgiant į visa apimančio pagrindinio kosmogoninio RV mito vaizdinius.
Būtent šis mitas atveria dualios Pasaulio ir ambivalentiškos Varuno prigimties kodus, Varuno vietą dvinarėje Pasaulio sąrangoje ir ryšį su Visatos tvarka ritu (ṛta). Ž. Diumėzilis ritą, rito dėsnį (o tuo pačiu Varuną) laikė susijusį su visais teisingos ritualinės, moralinės, kosminės, socialinės tvarkos pavidalais, ir ritas šiais atvejais reiškiąsis kaip vienintelis šios ideologijos absoliutas.
Vedų mitologiniame ir religiniame pasaulėvaizdyje rito sąvoka, rito dėsnis tokie svarbūs, jog L. Renu laikė, kad to žodžio neverta versti į kitas kalbas, kadangi vieno kertinių RV terminų prasmės, esą, neįmanoma visavertiškai perkelti iš vienos mąstymo sistemos į kitą.
Kai pagal kosmogoninį RV mitą Indras su vėzdu (vadžru) nudobė Virtrą ir pramušė Kosmogoninį kalną-uolą, kurioje buvo uždarytos gyvybinės Pasaulio galios, vanduo ir ugnis, Dangus atsiskyrė nuo Žemės. Atsiskyrus aukštutiniam ir žemutiniam pasauliui, įsitvirtino dvinariam pasauliui (Dangui ir Žemei) atstovaujančių dievų padėtis.
Asurai, buvę pirminio chaoso valdovai, liko žemutiniame pasaulyje, o aukštutiniame pasaulyje įsiviešpatavo devai, tačiau išliko, išsisaugojo senojo, pirminio asurų pasaulio, o kartu chtoniškojo žemės ir požemio pasaulio pamatas (fundamentalumas). Varunas perėmė chtoniškąsias galias iš nugalėto Virtro ir tapo pusiau asuras, pusiau devas (sura).
Vadinasi, asurai išsaugojo vyresnumo padėtį, devai liko jų dangiškieji, bet jaunesnieji broliai, o chtoniškasis žemės ir gelmės pasaulis įtvirtino savo pirmapradiškumą pasaulėdaroje, ir čia prisiminkime lietuvių Vėlino vyresnumą.
Turėtume įvertinti susiklosčiusią Pasaulio žemiškųjų (chtoniškųjų) ir dangiškųjų galių pusiausvyrą, o kartu suvokti tai, kad archajiniame vedų religijos ir mitologijos pasaulėvaizdyje tos galios, atstovovaudamos dvinarės Visatos dalims, nesireiškė kaip antagonistinės. Devų ir asurų schema šiame pasaulėkūros etape pateikė pirminę Visatos dualumo ekspoziciją, pradinį jos pavidalą.
Pagal vėlesnę vediškąją Pasaulio atsiradimo versiją, sutinkamą Mahabharato epe, Žemės pradmenys iš pirminio okeano dugno iškilo, devams (surams) ir asurams per tarpusavio grumtynes įsiūbavus pirminius vandenis. Tai leidžia spėti, kad dviejų pasaulį kuriančių ar dalyvaujančių pasaulio kūrimesi dievų idėja galėjo iškilti kartu su dvinario pasaulio idėjos įsitvirtinimu.
Varunas Pasaulio sąrangoje įkūnijo ambivalentiškąjį pradą. Viena vertus, jis atsidūrė tarp dangaus dievų kaip Indras; kita vertus, perėmęs galias iš Virtro, tapo pirminių vandenų, ir chtoniškojo pasaulio valdovu, naujoje Pasaulio būsenoje įgydamas kosminės Visatos tvarkos rito saugotojo vaidmenį, nes rito buvimo vieta yra jo valdos. „Žemutinis pasaulis – Varuno karalystė, ir čia reikėtų ieškoti rito sosto, kuris „paslėptas ten, kur jie iškinko Saulės žirgus“, – sakoma RV (V. 62.1).
Įvardis „jie“ čia reiškia dievus dvynius – Ašvinus, žirgų iškinkymas – saulėlydį. Trijuose Atharvavedo himnuose (III.27; XII.3; XIV.14) galima trasti patvirtinimus, kad Varunas siejamas su vakarais, o Agnis (o tuo pačiu Saulė) – su rytais. Lietuvių tautosakoje taip pat galima atpažinti Velnio-Vėlino ryšį su vakarine pasaulio dalimi ir naktimi.
„Varuno karalyste” tektų laikyti ne tik žemutinį pasaulį, bet ir nakties dangų – nakties okeaną, nes nakties metu pagal vedų mitologiją keičiasi dviejų Pasaulio dalių išsidėstymas, ir žemutinis pasaulis kartu su požemio vandenimis atsiduria viršuje. Viršuje būna atsidūręs ir žemutinis pasaulis kietuoju žemės-uolos, žemės – akmens pavidalu ir apversto aukštyn šaknimis Pasaulio medžio pavidalu.
Vedologai mano, kad šie vaizdiniai į vedus atėjo iš senojo iranėnų, indoarijų religijos sluoksnio, ir čia galėtume įžvelgti dar vieną visa apimančio dvinario pasaulio vaizdinio įsitvrtinimą senųjų indoeuropiečių religiniame ir mitiniame pasalėvaizdyje.
Ašvinų paminėjimas nėra atsitiktinis, o papildo dualių Pasaulio pavidalų, dvinario Pasaulio idėjos sklaidą, nes dvyniai Ašvinai įkūnija dvejybiškumą, apibūdinamą vediškuoju terminu dvandvas (dvandvá͘). Šis žodis sanskrite reiškia ne tik dvejetą, porą (vyras ir žmona, vyras ir moteris) bet ir priešybių dvejetą, taip pat turi ginčo prasmę – kitaip sakant, šis žodis ir terminas savyje slepia vieną iš vedų mitosofijos kodų, vieną iš priešybių vienybės pavidalų.
Viena iš svarbiausių Indro dieviškųjų kosmogoninių funkcijų, nugalėjus Virtrą ir pramušus Kosminį kalną, buvo vartų pasaulio gyvybei ir įvairovei atvėrimas ir dvinarės Visatos sąrangos įtvirtinimas, padėjęs pagrindus įsigalėti Visatos tvarkai ritui, kuris – nepamirškim – yra susijęs su Varunu. Indras padėjo viskam įgyti savo tikrąją prigimtį kiekvienam būti atskirai, būti savimi: žemei būti žeme, dangui – dangumi, tamsai – tamsa, šviesai – šviesa, nakčiai – naktimi, dienai – diena.
Vedų mitosofijai turėjo būti esmingas suvokimas, jog dangus egzistuoja todėl, kad yra žemė, šviesa – todėl, kad yra tamsa, diena – todėl, kad yra naktis. Priėmus vedų mitosofijos nuostatą, kad Pasaulio pradžios klausimas yra neišsprendžiamas, ir prielaidą, kad Pasaulis egzistavęs visą laiką, išeitų, jog panašiai egzistavusios ir pirminės pasaulio reiškinių, daiktų ir pačių dievų savybės, o dievai buvo pašaukti tam, kad atskleistų ir įtvirtintų tuos pirmapradžius dalykus, slypėjusius Visatos gemale ir kosminiame, pirminiame kalne.
Varunas įsitvirtino kaip dvinario pasaulio inkaras ir garantas Visatos dichotomijos, kurioje lygiavertiškai ir neatskiriamai egzistuoja aukštutinis – dangiškasis ir žemutinis – žemiškasis, chtoniškasis pasaulis ir tuos pasaulius atstovaujantys ir gebantys abu pradus sujungti dievai. Panašiai galėjo įsikūnyti ir senosios lietuvių religijos kosmogoninės galios ambivalentiškų Dievo-Perkūno ir Dievo-Vėlino (prisiminkim J. Balio ir N. Vėliaus spėjimus)
Po to, kai Romanas Jakobsonas iškėlė mitologinių ir religinių Velnio ir Varuno personažų artumą, jų giminystei vėliau pritarė Marija Gimbutienė, A.J. Greimas, N. Vėlius, Vladimiras Toporovas, G. Beresnevičius, nors į platesnį Velnio ir Varuno sąsajų tyrimą lietuvių mitologai nesileido.
Manyčiau, kad lietuviškojo Vėlino akistata su vediškuoju Varunu padėtų ir padeda visapusiškiau atpažinti kosmogoninę Vėlino prigimtį ir kad tokiai akistatai skatina paties N. Vėliaus knyga. Velnio vyresnumo Dievo atžvilgiu iškėlimą joje tektų vertinti kaip esminę nuorodą, vedančią link baltų pasaulėkūroje vyravusio chtoniškojo-žemiškojo prado vyresnumo atpažinimo, o kartu, neieškant paraidiškų analogijų su Varunu, atpažinti, kokia kosmogoninė precedentika dovanoja šiems dievams „pirmgimystės teisę”.
Etiologinėse lietuvių sakmėse, kurios užrašytos palyginti gana vėlai ir jau paveiktos kriščionybės, ir Dievas (suprask, Dangaus dievas) vaizduojamas galingesnis už Velnią. Nepaisant to, tų etiologinių sakmių Velnias iš vandenyno dugno atneša dumblo, iš kurio atsiranda Žemė kaip Visatos pagrindas, ir tai galima laikyti chtoniškojo, vėliniškojo vyresnumo ženklu, susišaukiančiu su varuniškojo vyresnumo vaizdiniu.
Pasiremdamas vietovardžiais, tautosaka ir senaisiais baltų mitologijos šaltiniais, N. Vėlius darė prielaidą, „kad velnias senovėje galėjo būti tapatinamas su žeme ir įsivaizduojamas dievo antrininku (netgi antriniu jo pavidalu), įkūnijančiu visas jo dangiškųjų savybių priešybes. Pasaulio sandaros modelyje velnias buvo lokalizuotas požemio sferoje, o šį modelį išreiškiant pasaulio medžio įvaizdžiu – prie to medžio kelmo“ [2].
N. Vėliaus įžvalga, kad Velnias-Vėlinas galėjo būti Dangaus dievo antrininkas ar antrinis jo pavidalas irgi kreipia link ne vieno vedologo išsakytos prielaidos, jog Mitras (mitra) ir Varunas (váruṇa) ikivediškuoju ar net vedų kūrimo pradžioje buvę vienas ir tas pats dievas.
Pagal vediškąją kosmogoniją, susidarius Pasaulio dvinariškumui ir žemutinio pasaulio valdovu tapus Varunui, atsirado vieta „rito sostui“, o kartu prielaidos įsigalėti Pasaulio tvarkai. Žvelkime į tokį Pasaulio pavidalą: į Varuno valdas remiasi Pasaulio medis, laiduojantis amžinąjį Žemės ir Dangaus ryšį; į vieną prasmių liniją jungiasi vertikali Indro būsena stabh-, Pasaulio stulpas – Pasaulio medis, Visatos tvarkos dėsnis ritas, laiduojantis Pasaulio pastovumą. Pabandykime iš šios vediškosios Visatos sąrangos pašalinti Varuną, ir vedų religinis ir mitologinis pasaulis bus sugriautas.
Lietuvių Vėlinas yra įsitaisęs prie Pasaulio medžio šaknų – panašiai Pasaulio-Gyvybės medžio šaknis saugo Varunas. Baltiškasis Pasaulio medis – Pasaulio stulpas remiasi į Vėlino valdas. Baltiškajame religiniame ir mitiniame pasaulėvaizdyje galėjo sugyventi du kosmogoniniai, pasaulį kūrę dievai – dangiškasis Dievas ir chtoniškasis, žemiškasis Vėlinas, pirmapradiškai turėjęs vyresnumo padėtį.
Šis pasaulis pradėtas griauti demonizuojant Vėliną ir paverčiant jį blogio dievu. Baltiškąjį Vėliną reikėjo žūtbūt satanizuoti, nes jis krikščionybei buvo pavojingas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, jis buvo kliūtis krikščioniškojo dangiškojo Dievo pasaulėkūrinei vienvaldystei tiek savo chtoniškumu, tiek savo ambivalentiškąja galia.
Vėlinas nėrė į vandenų dugną atnešti Žemės prado, ir šis jo kosmogoninis veiksmas tiesė sakraliąją chtoniškosios gelmės transcendencijos liniją. Šis dievas netgi vėlesnėje savo raidos fazėje, kurią reikėtų vadinti folklorine, išsaugojo savo pirmykštį chtoniškumą ir kartu mitinę prigimtinę galią skraidyti, lėkti su vėju, įveikti žemės traukos jėgą, kilti aukštyn, kas leidžia Vėliną sieti ir su kita transcendencijos kryptimi – į viršų, į dangų.
Vėlinas buvo labiausiai abstrahuotas lietuvių dievas, susijęs su kitais absrahuotais reiškiniais, sudarančiais ide. šaknies *ve- šeimą – kvėpuoti, dvėsuoti, dvasia, vėle, dausos, o tuo pačiu ir gyvybe. Abstrakčios sąvokos sunkiausiai įveikiamos, todėl Vėliną krikščionybė satanizavo, nors pats dievavardis krikščionybės laikais išliko tas pats skirtingai nuo slavų Veleso.
Žvelgdami į antikinės baltų, lietuvių religijos akistatą su krikščionybe, kurioje, kaip ir biblinėje mitologijoje, vieninteliu Pasaulio kūrėju yra pripažįstamas Dangaus dievas, galėtume suprasti, kodėl Velnias-Vėlinas, kaip antrasis Pasaulio kūrėjas ir chtoniškojo, žemiškojo prado reprezentantas, turėjo būti paverstas blogio įsikūnijimu ir demonizuotas kad nebūtų vienintelio Dangaus dievo konkurentas.
Panašiais argumentais galėtų būti grindžiama ir A.J. Greimo išvada, kodėl krikščionybė Velnią padarė svarbiausiu krikščioniškojo Dievo ir pačios krikščionybės priešu.
Bus daugiau
__________________________________________
[1] F. Kuiperis, „Keletas samprotavimų Diumėzilio teorijos tema“; cituojama pagal F.B.J. Kuiper, Trudy po vedijskoj mifologii, Moskva, 1986, p.38–39.
[2] Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius: Vaga, p.278.
