Z. Vaišvila. Sausio 13-osios minėjimas naujame Seime naujame tarptautiniame kontekste

Sausio 10 d. 14 val. įvyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės nario dr. Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Sausio 13-osios minėjimas naujame Seime naujame tarptautiniame kontekste“. Skelbiame prieš spaudos konferenciją išplatintą signataro Z.Vaišvilos pranešimą.

2024 metai patvirtino, kad pasaulis nebėra vienvaldiškai valdomas, kad šiuolaikinis didelio masto karas nėra toks paprastas, kad tokiam karui niekam nepakanka išteklių. Po Donaldo Trampo išrinkimo JAV Prezidentu patvirtinimo Kongrese jo vieši pareiškimai aiškių aiškiausiai patvirtina, kad pasaulis perdalinamas iš naujo, kad tai bus sprendžiama pasaulio didžiųjų susitarimais. Tikėsimės, be karo. Tikėsimės, be karo Lietuvoje.

Po Donaldo Trampo pareiškimo, kad kadenciją baigiantis JAV Prezidentas Džo Baidenas yra atsakingas už tai, kas vyksta Ukrainoje, ir kad nebuvo laikomasi kol kas neįvardintų susitarimų, visiems Džo Baideno administracijos marionetėms teks keisti savo kalbėjimo tekstus. Gal neatsitiktinai nutilo ir Gitanas Nausėda, 2024 metais nepaliovęs kalbėti apie „neišprovokuotą karą Ukrainoje“.

Gerai, kad pritilo, bet būtų dar geriau, jei jis, naujas Seimas ir nauja Vyriausybė ne tik suprastų, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir aplink Lietuvą, bet ir suvoktų bei įsisąmonintų savo atsakomybę dėl to, kad Lietuva nebūtų įtraukta į karo veiksmus, kad Lietuva ir Lietuvos žmonės turi išlikti. Ir išlikti čia, kur yra Lietuva. Ne kažkur perkelti į kokį išpirktą Madagaskarą – lietuvių geopolitiko Kazio Pakšto projektuotą Atsarginę Lietuvą – užjūrio valdą ir naują pasaulinės lietuvybės židinį, į kurį reikėtų perkelti stichiškai ir nekryptingai po pirmojo pasaulinio karo emigruojančius tautiečius. Nes tarp Vokietijos ir Rusijos įsiterpusi Lietuva gali būti šių šalių okupuota ir visais atžvilgiais asimiliuota.

Šiandien verta pamąstyti ir apie tai, ką skelbė Kinija, siūlydama taikų Ukrainos klausimo išsprendimą – nėra tarptautinio susitarimo dėl buvusių TSRS respublikų, tapusių nepriklausomomis, pripažinimo.

Lietuvoje dėl tokio Kinijos pareiškimo šmaikštauta, kaip ir dėl Lietuvos „svarbos“, sprendžiant Kinijos ir Taivanio santykių klausimus ar dėl Ingridos Šimonytės vadovaujamos Lietuvos Vyriausybės sąmoningai ar nesąmoningai 2022 m. vasario 1 d. įgyvendintų ilgamečių Rusijos specialiųjų tarnybų siekių nutraukti „Belaruskalij“ kalio trąšų tranzitą per Lietuvą. Kad tinkamu laiku ekonomiškai ir finansiškai parklupdyti Baltarusiją. Parklupdyti ne prieš Lietuvą, bet prieš Rusiją, padaryti mūsų kaimynę Baltarusiją visapusiškai priklausomą nuo Rusijos.

Lietuvos Generalinė prokuratūra pabijojo tai ištirti. Sausio 13-osios byloje neišdrįso baigti tirti kolaborantų veiklą prieš Sausio 13-osios Lietuvą. Panaikino jiems įtariamųjų statusą arba sulaukė jų mirčių. 2014 m. lapkričio 3 d. šią bylą atitinkamose jos dalyse be motyvų nutraukė prokuroras Gintautas Paškevičius – vienas tų dviejų prokurorų, kuriems daviau liudytojo parodymus dėl „Belaruskalij“ trąšų pervežimo per Lietuvą nutraukimo aplinkybių.

2014 m. lapkričio 3 d. nutarimą, kuriuo, be kitų epizodų, prokuroras Gintautas Paškevičius Sausio 13-osios bylą nutraukė ir dalyje dėl Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje darbą moksline sekretore (antru žmogumi po rektoriaus) po 1990 m. kovo 11 d. tęsė Dalia Grybauskaitė.

Ši mokykla, perimta Vilniuje dislokuotos TSRS vidaus kariuomenės divizijos Nr.42, 1991 sausio įvykiuose buvo paversta vienu perversmo prieš Lietuvos valstybę štabu. Jame veikė ir „Tarybų Lietuvos“ radijas, Tarybinės armijos padedamas skelbęs atitinkamas žinias nepriklausomos Lietuvos žmonėms.

2014 m. lapkričio 3 d. nutarimą prokuroras Gintautas Paškevičius priėmė po to, kai po Maidano perversmo Ukrainoje 2014 m. gegužę Lietuvos Prezidente antrą kartą išrinkome Rusijos Federacijos valstybės paslaptį Dalią Grybauskaitę. Šia paslaptimi ji yra bent jau dėl jos darbo TSRS ambasadoje Vašingtone tuo metu, kai Lietuvoje 1991 m. sausyje buvo pralietas mūsų tautiečių kraujas.

2015 m. sausio 13 d. Dalia Grybauskaitė buvo paskelbta Ukrainos Metų žmogumi. Kijeve atsiimdama šį apdovanojimą, Dalia Grybauskaitė nepaklausė Ukrainos Prezidento Petro Porošenkos, kodėl Ukraina neišduoda Lietuvai Sausio 13-osios bylos įtariamojo TSRS vidaus kariuomenės divizijos Nr.42 buvusio vado generolo Aleksandro Žitnikovo, kodėl jam patikėjo atsakingas pareigas Ukrainos Gynybos sistemoje.

Grįžkime prie Kinijos nuomonės dėl tarptautinio susitarimo dėl buvusių TSRS respublikų pripažinimo. Kinijai reikia, visų pirma, rinkų jos produkcijai ir Kinijos prekių kelio. Taivanis taip pat svarbus. Donaldas Trampas pradėjo vardinti JAV prioritetus – Panamos kanalą ir Kanadą su Grenlandija, t. y. kelią ir teises į Arktį bei joje esančius apie ketvirtadalį Žemės dujų ir naftos išteklių. D. Trampas supranta, kad ir visagalės JAV neapžios viso pasaulio. Prakalbo apie būsimą JAV, Rusijos ir Kinijos susitarimą.

Todėl šioje naujoje pasaulio dėlionėje žiūrėkime, ką galime mes padėti ant derybų stalo, jei tokios vyks. Ir būtina įsisąmoninti, kad ne 44 „Leopardai“ mus gelbės, bet tai, kad 1991 m. sausio 13-ąją TSRS karinę jėgą ir Vakarų vilkinimą pripažinti mūsų atkurtą Lietuvos valstybę įveikėme ne keliais šaunamaisiais ginklais, bet Lietuvos žmonių stiprybe ir vienybe, 1991 m. vasario 9 d. plebiscito rezultatais. Bet ne veidmainyste, kurioje šiandien skęstame, ir ne saviapgaule ar ura-patriotiškumu, kuriuo šiandien mus kvailina ir gąsdina.

Pasaulio didieji tarpusavyje kalbasi. Kokius argumentus šiame pasaulio perdalinimo procese turime mūsų apsigynimui ir, svarbiausia, išlikimui?. Visų pirma, turime suvokti skirtumą tarp Ukrainos ir Lietuvos. Ukraina dalyvavo steigiant Tarybų Sąjungą, kurios steigėjais buvo Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika. Lietuva Tarybų Sąjungos nesteigė. TSRS Lietuvą okupavo.

Būtina suvokti ir teisinius mūsų nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. pagrindus – Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, de facto buvusios sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis pagal tarptautinę teisę buvo de jure nepriklausomos.

Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės – Paryžiaus paktas arba Briando-Kelloggo paktas, kurio dalyvėmis buvo 63tuometės pasaulio valstybės, įskaitant ir TSRS bei Lietuvos Respubliką.

Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“.

Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas.

1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas įtvirtino pokarines sienas Europoje, faktiškai ir Baltijos valstybių 1940 m. okupaciją, sąlygotą Jaltos ir Potsdamo susitarimais. Tai – tarptautiniai susitarimai, kuriais Vakarai mus pardavė Tarybų Sąjungai.

Tačiau iki šiol nedenonsuota Tarybų Rusijos ir Lietuvos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“

Viešame diskurse dar šiek tiek prisimenama, kad mums, Baltijos respublikų TSRS liaudies deputatams, pavyko pasiekti, kad 1989 m. gruodžio 24 d. antrasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje nutarė pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais nuo pasirašymo momento 1939 m. Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus dėl Rytų Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir TSRS.

Tačiau 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimo dėl 1939 metų TSRS–Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo „neprisimename“, nors juo neteisėtais ir negaliojančiais buvo pripažinti Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija ir TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS“, taip pat Tarybų Sąjungai pasiūlyta pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Man iki šiol nesuprantama, kodėl Tarybų Sąjunga į šį išskirtinės svarbos teisės aktą nesureagavo.  

Šį nutarimą ruošė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos komisija, kuriai vadovavo deputatas ir Lietuvos TSR Mokslų akademijos Prezidentas Juras Požėla. Ir šios komisijos Lietuvos valstybinio suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo planui surinkta medžiaga, šios komisijos pirmininkų kolegijos posėdžių medžiaga be pėdsakų yra dingusi iš Seimo!  

Kokie mūsų valstybės priešai tai padarė? 2021 m. birželio 14 d. penkiolika Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipėsi į Seimo valdybą ne tik dėl šių svarbių valstybės atkūrimo ir kitų 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dokumentų dingimo iš Seimo, bet ir dėl 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybę atkūrusios 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dokumentų dingimo iš Seimo.

Sausio 13-osios įvykių objektyvumui, beje, ir kolaborantų veiklos įvertinimui labai svarbi yra šios Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.I-943) sudarytų komisijų veiklos medžiagos dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų (bandymo į juos įsiveržti) ir dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių, Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiaga nuo 1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų sausio mėnesio.

Dingo ir beveik visa 1991 m. sausio 13 Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės medžiaga – Seimo archyve tėra tik dalis posėdžių protokolų nuo 1991-07-31 d.

Seimo kanceliarija patvirtino, kad Seimo archyve šių valstybės dokumentų nėra. Signatarų prašymu Lietuvos Generalinė prokuratūra atliko viešojo intereso gynimo veiksmus, kurių metu 2024-03-14 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu nustatyta, kad šių dokumentų nėra ir kituose Lietuvos valstybės archyvuose, apklausė kai kuriuos šiais dokumentais disponuoti galinčius asmenis, jie įvardinti. Ikiteisminis tyrimas nepradėtas dėl senaties (matyt, vagystės).

2024-08-29 Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo interesų gynimo skyriaus raštu Seimo kanceliarijai nurodyta imtis priemonių, siekiant nustatyti, kur aukščiau nurodyti dokumentai gali būti, bei užtikrinti jų perėmimą valstybės nuosavybėn.

2025 m. sausio 3 d. dėl to kreipiausi į naujo Seimo pirmininką Saulių Skvernelį, valdybą ir frakcijas, kad būtų sudaryta Seimo laikinoji komisija dėl šių svarbių valstybės dokumentų dingimo ir jų susigrąžinimo.

Buvęs Seimas ir jo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ne tik ignoravo penkiolikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų prašymą dėl dingusių valstybės dokumentų, bet ir vengė juos priimti dėl šio klausimo aptarimo.

2025 m. sausio 8 d. posėdyje naujo Seimo valdyba šio klausimo dar nesvarstė. Zigmas Vaišvila Seimo valdybos paprašė sudaryti jam galimybę dėl šio klausimo pasisakyti Sausio 13-osios minėjime Seime. Seimo pirmininko S. Skvernelio paprašyta priimti šiuos signatarus, kurių gyvų beliko keturiolika.

Manau, kad Lietuvos Seimas, pagerbdamas Sausio 13-osios aukas, turėtų negaišdamas denonsuoti 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo.

Sutartį pasirašė istorinės asmenybės – Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas v. Ribbentropas.

Kas pasirašys šios sutarties denonsavimo dokumentą? Ar lauksime, kad kas nors mums aiškintų, jog Klaipėdos kraštą Lietuvai atidavė Tarybų Sąjunga?