D. Kuolys. Ar užpulti ginsimės?

14,6 nuošimčio lietuvių į klausimą, ar gintų savo šalį, jei ją užpultų išorės agresorius, atsakė: „ginčiau ginklu“.

38,0 nuošimčiai lietuvių tvirtino: „ginčiau kitais būdais“.

20,8 nuošimčio teigė: „laikyčiausi nuošalėje“. 12,8 nuošimčio sakė: „pasitraukčiau iš Lietuvos“. 14,2 nuošimčio tarstelėjo: „nežinau“.

Tokius duomenis pateikia neseniai Pilietinės visuomenės instituto pristatytas 2023 metų Pilietinės galios indekso tyrimas.

Šis tyrimas taip pat liudija, kad 28 nuošimčiai Lietuvos vyrų ir 3 nuošimčiai moterų yra nusistatę ginklu ginti savo valstybę. Per metus tokių vyrų nuošimtis išaugo (2022-aisiais buvo 26 proc.), o moterų sumažėjo (2022-aisiais – 4 proc.). Tiesa, net 39 proc. moterų teigė, kad Lietuvą „gintų kitais būdais“. Kad taip elgtųsi, tvirtino tik 33 proc. vyrų.

Beje, per Rusijos karo prieš Ukrainą metus Lietuvos piliečių nuostatos šiek tiek keitėsi: regimai išaugo piliečių, kurie norėtų laikytis nuošalėje, procentas. 2022-aisiais užpultą Lietuvą ginklu sakėsi esą pasiryžę ginti 14 nuošimčių visų lietuvių, ginti kitais būdais – 36 nuošimčiai. 15 nuošimčių tuomet teigė, kad laikytųsi nuošalėje, 13 nuošimčių – kad pasitrauktų iš Lietuvos. 19 nuošimčių tais metais atsakė: „nežinau“. Ir net 3 nuošimčiai į klausimą iš viso neatsakė.

Grįžkime prie 2023-iųjų Pilietinės galios indekso tyrimo. Jis liudija, kad didelė Lietuvos piliečių dalis nežino, kokio vaidmens turėtų imtis karo grėsmės atveju.

Paklausti, ar žino, koks vaidmuo, iškilus karo grėsmei, numatytas valstybės gynimo planuose tokiems žmonėms kaip Jūs, atsakė, kad žino, tik 8,9 nuošimčio lietuvių. 31,0 nuošimtis teigė tokį vaidmenį „numanantys“. 59,3 nuošimčio prisipažino, kad nežino. Ir net 69,5 nuošimčio tvirtino, jog savo vaidmenį valstybės gynybos planuose norėtų sužinoti. 18,8 proc. atsakė, kad to nenorėtų.

Gynybos požiūriu svarbus buvo ir dar vienas tyrimo klausimas: „Įsivaizduokite, kad staiga Jums ir visai visuomenei iškilo rimta saugumo problema, pavyzdžiui: prieš Lietuvą panaudota kitos valstybės karinė galia. Kaip Jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?“

Į šį klausimą 12,0 nuošimčių lietuvių atsakė: „imčiausi organizuoti veiklą šiai problemai spręsti“. 37,8 nuošimčio – „sutikčiau prisidėti prie tokios veiklos“ (sutinkančių „prisidėti“ sumažėjo 5,3 procento). 29,8 nuošimčio teigė: „laikyčiausi nuošalėje“ (taip sakančių padaugėjo 9,3 procento). Ir net 20,5 nuošimčio atsakė, kad nežino, kaip tokioje situacijoje pasielgtų.

Beje, mokytojų nuostatos, nors jų didelę dalį sudaro solidaus amžiaus moterys, šiuo klausimu gerokai pilietiškesnės. Net 34,5 nuošimčio mokytojų (tris kartus daugiau nei visų lietuvių) tvirtina, kad, kilus rimtai grėsmei Lietuvos saugumui, imtųsi organizuoti veiklą problemai spręsti. 38,6 nuošimčio – prie veiklos prisidėtų. Vos 4,9 nuošimčio liktų nuošalėje. Tiesa, 22 procentai mokytojų pripažįsta nežiną, ką tokiu atveju darytų.

Tokias mūsų visuomenės nuostatas atskleidžia mokslininkų Rūtos Žiliukaitės, Ainės Ramonaitės, Mindaugo Degučio parengtas, „Vilmorus“ apklausomis paremtas ir Pilietinės visuomenės instituto atliktas tyrimas. Išsamius jo duomenis galime atrasti Instituto interneto svetainėje >>>.

O ką apie piliečių nusistatymą gintis sužinome iš Krašto apsaugos ministerijos svetainės? Labai nedaug. Ir labai abejotinų dalykų.

KAM svetainėje pavyko atrasti dar ministro Arvydo Anušausko laikų – 2024 metų vasario 17 dienos – pranešimą, kuris skelbia:

„Lietuvos gyventojai pasitiki šalies kariuomene ir kario profesija, palankiai vertina narystę NATO, o šalies užpuolimo atveju prie taikaus pasipriešinimo prisidėtų 61 proc. piliečių. Daugiau nei pusė gyventojų agresijos prieš Lietuvą metu pasiryžtų prisidėti prie pasipriešinimo ginklu. Kasmet tokių ryžtingų žmonių daugėja. Tokias tendencijas parodė praėjusių metų gruodį Krašto apsaugos ministerijos užsakyta visuomenės nuomonės apklausa.“

Kas ir kaip tą apklausą Ministerijos užsakymu atliko, kokia tos apklausos paklaida, reikšmingai nutylima. Ir tokiu nutylėjimu labai daug pasakoma – ir apie spjaunantį Ministerijos požiūrį į visuomenę, ir apie labai atsainų jos požiūrį į pačią problemą.

Ar toks Krašto apsaugos ministerijos požiūris ir išliks?

O gal naujasis ministras, sekdamamas Suomijos pavyzdžiu, imsis jį keisti?