Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
43. Apie kanibalizmą. Septyniolikto skyriaus pabaigoje užsiminiau apie būtinumą aptarti du basiausius Lietuvoje žmogaus degradacijos atvejus. Vieni jau juos spėjo užmiršti, o kiti dar nėra nieko girdėję. Čia turiu galvoje pačius slogiausius kanibalizmo (žmogienos valgymo, žmogėdrystės) įvykius Lietuvoje. Vyresnės kartos žmonės tokius dalykus žinojo tik iš pasakų ir istorinių liudijimų. Jiems atrodė, kad tokio žmonių nuopuolio, tokios degeneracijos šiuolaikiniame pasaulyje iš viso negali būti.
Net tada, kai sklido kalbos, jog karo metais ar Sibire žmonėms teko kartais valgyti lavonus, tuo buvo beveik neįmanoma patikėti. Protas spyriojosi, nedrįso klausinėti, suko kalbas į šalį arba laikė perdėtu jaudinimu. Tai neįmanoma, kad šiais laikais žmogus – žmogų…
Bet šįsyk pranešė laikraščiai. Buvo paminėtos vietos, nurodyti asmenys. Ir visa tai LIETUVOJE. Iš pradžių Pasvalyje ir Pakruojyje, paskui Šiauliuose. Pasvalio įvykis nutiko dar sovietmečiu (1982 m.). Būsimasis kaltininkas dar motinos įsčiose buvęs perkūno trenktas. Jį motina pagimdžiusi tik po jos atgaivinimo. Psichiatrinė ekspertizė nustačiusi, kad jo „asmenybė primityvi, interesų ratas siauras“. Jis turėjęs įgimtą siuraprotystę ir lengvą debilumo laipsnį.
Žurnalistas D. Sinkevičius apie jį Delfi lt. rašė: „Žydros, lyg giedras dangus, akys kėlė tikrą siaubą – nuo veriančio žvilgsnio norėdavosi net prasmegti po žeme ir daugiau niekada nesusitikti.“ Taip apie pirmąjį Lietuvos kanibalą, nužudžiusį, o paskui dar ir išmėsinėjusį dvi moteris, kalbėję jį pažinoję žmonės.
Pirmoji buvo jo žmona, o antroji – sugėrovė. Teismo prokuroras J. Jurkevičius, prisimindamas teisme nagrinėtą bylą, irgi panašiai pasakojo: „Teismo salėje buvo nuspręsta peržiūrėti vaizdo įrašus – atvirai pasakysiu, kad mane tada net supykino: buvo nufilmuoti bliūdai, kiek pamenu, aliuminiai, ir juose laikoma pasūdyta žmogiena.
Per savo darbo praktiką esu visko matęs, tiek lavonų, bet tada vos išsėdėjau neišbėgęs iš salės. O jis net nesujudėjo – žiūri į tą įrašą ir jokių emocijų nerodo.“ Žudikas mėgęs išgerti, bet į nusikaltimą jį pastūmėjęs kraštutinis žmonos alkoholizmas. Ji ne tik apleidusi savo didelę šeimą, bet ir ėmusi pardavinėti vyro drabužius bei kitus daiktus.
Ir vienu, ir kitu atveju šią bejausmę sovietmečio būtybę į kanibalizmą pastūmėjo alkoholis, o Šiaulių gimnazistes (2011 m.) – raminamųjų vaistų bei narkotikų vartojimas. Bet ne tik tai. Jos buvo susisaisčiusios ir su vadinamais „neformalais“: gotais, satanistais, emais. Nors jos dalyvavo gotų tinklapyje, tačiau šių substilių žinovai jų elgesyje matė daugiau panašumų į emo jaunuolių polinkius. O šio judėjimo nariai mėgo klausytis niūrios („hardcore punk“), bet melodingos ir emocingos (iš čia ir „emo“) muzikos.
Ypač daug jie kalbėjo apie gyvenimo beprasmiškumą, garbino mirtį, neretai svaiginosi. Rengėsi daugiausia juodai, tamsiomis ir rožinėmis spalvomis dažėsi plaukus, puošėsi vulgariais pirsingais (įmantriais auskarais, į įvairias kūno vietas veriamais žiedais), itin išsiskiriančiais karoliais, šmėkliškomis tatuiruotėmis. Kadangi joms patiko juodi drabužiai ir juodos mintys, žiniasklaidoje vėliau jos buvo vadinamos „juodosiomis kanibalėmis“ (cannibale – žmogėdra, žiaurus, kraujo trokštantis žmogus).
Šis verslo ir LGBT lytis suvienodinančių madų padiktuotas stilius suviliojo dvi tėvų išpaikintas Šiaulių gimnazijos mokines. Teisme jos skundėsi patyrusios smurtavimų, visokių užgaulių patyčių ir kitokių įžeidinėjmų, todėl buvo linkusios reikšti neapykantą tėvams, mokytojams, bendraklasiams. O kalbėdamos apie mirtį, skausmą, kraują ir kanibalizmą, jos atsiribojo nuo įprastų jaunų žmonių malonumų ir polinkių. Viena iš jų rodė pomėgį medicinai, o ypač skalpeliams, kadangi jie gerai tinką ir save žaloti. Feisbuke ji rašė apie kanibalizmą ir priešų aukojimą: „Kokius aštrius skalpelius turiu, kaip noriu žudyti visus tuščius žmones“.
Tačiau pagal lryto.lt (2011-07-22) žinias, ji sakiusi, kad nemėgstanti „kvailių, popmuzikos, mokyklos“. Tačiau kai būsimoji auka ją pradėjo vadinti „savižude“ ir „narkomane“, ji žiauriai supykusi. Feisbuke išsprūdo ir netikėtas prisipažinimas: „Kai supykstu, neapgalvotai elgiuosi.“ Tuo tarpu jos bendrininkė teismo metu mėgino teisintis, kad jai „agresijos priepuolis galėjo kilti dėl raminamųjų vaistų, kuriuos vartoti buvo paskyrę gydytojai“. Tuos keistus polinkius gerokai papildė ir nužudytos mergaitės motina. Ji žinojusi, kad bene tris metus „gotės“ kalbėjusios apie satanizmą, skaičiusios šėtono bibliją, švirkštais traukusios kraują. Ir juo rašiusios bei piešusios paveikslus.
Tokius paauglių pakvailiojimus, o ypač išgyventas pavyduliavimo scenas dar būtų galima suprasti, jeigu nebūtų jų sąmonėje įsitvirtinusi tokia baisi neapykanta, kuri privertė iš anksto sumanyti ir galų gale įgyvendinti gana kruopščiai parengtą banditišką mokyklos draugės nužudymo ir jos išmėsinėjimo planą. Savo auką jos suviliojo žiedu, kurį žadėjo parodyti savo močiutės bute. To sumanymo įgyvendinimui buvo panaudotos ne tik gimnazistiškos žmogaus anatomijos žinios, bet ir budelių įrankiai (kirvis, geležinis strypas) bei medicininiai skalpeliai.
Teisme nuo įtarimų kanibalizmu gal būtų ir apsigynusios, jeigu šaldytuve policija nebūtų suradusi savo aukos kūno gabalo. Nors žmogžudės (kaip ir jų pirmtakas) teisme neprisipažino valgiusios žmogienos, tačiau buvo per daug maisto ruošimo požymių, kad tuo būtų buvę galima patikėti. Po ilgų tyrimų psichologai nustatė, kad jos „abi ir turi rimtų psichologinių problemų“, tačiau gerai supratusios, ką daro, todėl galinčios ir privalančios atsakyti pagal įstatymą.
Tos psichologinės problemos, privertusios jas bausti kalėjimu (20 metų), reiškia patį baisiausią nusikaltimą prieš žmoniškumą, dėl kurio pašiurpo ne tik gimnazija ir Šiauliai, bet ir visa Lietuva. Tai buvo absoliutus dvasinis, moralinis išprotėjimas, pasireiškęs kraštutiniu absurdu. Ne tik tuo, kad dvi 18-metės gimnazistės išmėsinėjo 17-metę mokyklos draugę, bet ir tuo, kad jų gimnazijai prieš keletą metų buvo suteiktas filosofo, pedagogo, visuomenės veikėjo profesoriaus S. Šalkauskio vardas.
44. Psichiatro komentaras. Ypač ryškiai neapykantos sumaitoto proto padarinius šiandien regime ir Ukrainoje. Paranojikas Putinas juk jau paskelbtas kariniu nusikaltėliu, o kartu ir pačiu beprotiškiausiu šių laikų valstybės vadovu. Tik kare jo forsuojamo karo nusikaltimai masiniai, o čia – individualūs. Kaip sakyta, net pati žudikė prisipažino: „Kai supykstu, neapgalvotai elgiuosi.“ Žinoma, ši minties formuluotė per daug švelni. Jeigu ji būtų bent kiek sąžiningesnė, būtų pasakiusi: „ tokiais atvejais beprotiškai elgiuosi“. Ši beprotystė yra peržengusi visas sveiko proto ribas. Bet egzistuoja beprotybė ir už sveiko proto ribų.
Ši beprotybė nėra visiškas pamišimas. Tuo labiau ji nėra senovės graikų dieviškoji manija (genijaus įkvėpimas). Pamišėlio poelgiai sunkiai prognozuojami. Čia mes turime reikalą su tuo beribiu žiaurumu, kuris buvo priskiriamas mitologinei Antigonei, romėnų imperatoriui Kaligulai ir šių laikų Hitlerio, Stalino ar Kadafio išprotėjimui. Jis yra visada buvo sukeliamas nenuslopinamo keršto, pavydo ir kitokios ilgalaikės neapykantos. Čia susiduriama su tokia neapykanta, kuri turi tendenciją tik augti. Augdama ji įgyja aiškiai apibrėžtą kryptį, kuri gali būti visai logiška, net fanatiškai nuosekli. Už tokio pobūdžio nusikaltimus baisesnių dalykų pasaulyje paprastai nebūna.
Todėl sunku sutikti su vaikų ir paauglių psichiatru prof. D.Pūru, kai jis samprotauja: „Mes įpratę dėl tokių žiaurių nusikaltimų kaltinti psichikos sutrikimus ar ligas. Bet man atrodo, kad medicinine prasme jos yra sveiko proto. Liūdna, bet aš manau, kad šiuo atveju reikia kalbėti apie vertybių krizę mūsų šalyje“. Taip jis kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ (2011-07-22 lrytas.lt). Tai, kad psichiatras pripažino vertybių krizę mūsų šalyje, to nuneigti negalėčiau ir nenorėčiau. Bet to neužteka Šiaulių gimnazijos kanibalizmo įvykiui įvertinti.
Vertybių krizė – Lietuvos ir net viso civilizuoto pasaulio nelaimė, kitaip sakant, ji veikia milijonus žmonių. O čia turime reikalą su dviejų gangsterišką nužudymą įvykdžiusių vienos Šiaulių gimnazijos mokinių nusikaltimu. Vadinasi, čia lėmė jų individualios savybės, dėl to čia atsakymą kaip tik ir privalėjo duoti psichologai. Žinoma, jie tai ir padarė. Tačiau dabar dėmesio nukreipimas į vertybių krizę darosi per daug panašus į nusikaltimo pateisinimą. Tuo labiau, kad ir pats profesorius tą krizę aiškina per daug didele tolerancija smurtui. Lyg jis būtų nepastebėjęs, kad tokios išvados prieštarauja viena kitai.
Reikia sutikti su D. Pūru: „Jei kalbame apie visuomenės dvasinę būseną, tai jau keliolika metų Lietuva minima kaip epideminio masto prievartos, nukreiptos prieš save ir kitus, naudojimą. Mes iki šiol per metus daugiau nei 4 tūkst. mirčių užregistruojam ir tarsi priprantam prie to. Prabundam tik rezonansinių įvykių akivaizdoje“. Bet ką daryti, kad tas pabudimas vėl nesibaigtų?
Matyt, tie konkretūs nusikaltėliai kaip tik reikalauja psichologinių, pedagoginių ir kriminologinių stebėjimų. Ypač tada, kai po 10-ties metų gimnazistėms rutiniškai (perpus) sumažinta bausmė. Jos perkeltos į pereinamąjį kalėjimą, kur gali laisvai įsidarbinti. Joms leista pasikeisti pavardes, ištekėti, savaitgaliais leidžiama išeiti į namus ir pan. Taigi šiuo metu jos baigiamos išlaisvinti. Ar čia nėra ta pati tolerancija smurtui, kurią smerkia ir pats psichiatras?
Su tokiais nusikaltimais neturi būti žaidžiama. Iš kur garantijos, kad neapykantos nesukels kokios kitos atsitikinės priežastys, o neapykanta – tokios pat agresijos? Negi maža juristams Pasvalio kanibalo pavyzdžio. Praėjus pusei bausmės metų, jis irgi buvo amnestuotas. Jis persikėlė į Pakruojį, o ten jis supjaustė antrą moterį, kai ji jį bandė sugundyti. Tada buvo nuteistas iki gyvenimo pabaigos.
Privalu žinoti, kad kanibalai ypatingi nusikaltėliai, nuo kurių turi būti saugomi kiti žmonės. Niekaip neįmanoma suprasti, kaip svarstant tokius šiurpinančius įvykius, galėjo psichiatrui ateiti į galvą mintis „neskirstyti žmonių į sveikus ir nesveikus, į blogus ir gerus“. Nelabai patogu laužtis pro atviras duris ir aiškinti profesoriui tokius dalykus. Bet ką daryti, jeigu jis kartoja kažkokias ideologizuotas formules, visai negalvodamas, ką jos reiškia. Ar ne tam egzistuoja medicina, kad gydytų? O gydyti gali tik tas, kas sugeba atskirti ligonį nuo sveikojo.
Ar ne tam paisome padorumo normų, kad su gerais žmonėmis bendrautume, o blogų vengtume. Argi ne tam organizuojami teismai, kad kanibalai ir kiti galvažudžiai būtų izoliuojami nuo normalių žmonių? Ir apskritai, kaip reikėtų išgyventi pasaulyje, kuriame tokių ribų nebūtų ir visi apsimetinėtume, jog tikrai visi yra vienodai geri ir vienodai blogi. Man atrodo, kad daug nuovokesnis buvo Sokrato mokinys Antistenas, kuriam seniai buvo aišku, jog „<…>valstybės žūva tada, kai jau negali atskirti gerų žmonių nuo blogų.“
Bus daugiau
