M. Kundrotas. (Anti)lietuviški kraštutinumai atminties politikoje

Vilniaus miesto savivaldybė, garsėjanti prieštaringais sprendimais dar nuo Remigijaus Šimašiaus vadovavimo laikų, ėmėsi žygių prieš virtinę žinomų rašytojų ir jų atminimo įamžinimą. Salomėjos Nėries gimnazija pervadinama, o Antano Venclovos, Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniai muziejai keis paskirtį. S. Nėris ir Liudas Gira „praras“ savo gatves.

Šitoks skirtingų sprendimų derinys primena posakį: su purvinu vandeniu išpiltas ir kūdikis. Kiekviena įvardytų asmenybių yra pernelyg savita, kad visas jas būtų galima vertinti vienodai. Kiekvienas sąmoningas vilnietis, o ypač – lietuvis, džiaugiasi, kad Lietuvos sostinė apsivalė nuo sovietinių okupantų balvonų, iškilmingai kiurksojusių ant Žaliojo tilto, o taip pat – nuo aiškaus sovietinio kolaboranto Petro Cvirkos stabo. Visgi kitos įvardytos asmenybės tik iš dalies panašios į P. Cvirką arba iš esmės nuo jo skiriasi.

Mažiausiai abejonių kyla dėl sovietinės Lietuvos „respublikos“ himno autoriaus A. Venclovos. Jis nuo seno buvo lojalus sovietas, kaip ir P. Cvirka, drauge su juo vežė į Lietuvą Josifo Stalino konstitucijos „saulę“. Abu, kaip rašytojai, buvo gana vidutiniai, o jų kūriniai – klasiškai ir ideologiškai riboti.

S. Nėris, taip pat nuo seno simpatizavusi sovietams ir dalyvavusi delegacijoje Maskvon, kur visos Lietuvos vardu pasiprašė į sovietų sudėtį, kitais matmenimis skiriasi tiek nuo P. Cvirkos, tiek nuo A. Venclovos. Atsiribojant nuo simpatijų ir antipatijų, daugelis S. Nėries kūrinių yra bendražmogiški. Jie jaudino žmonių širdis iki sovietų ir jaudins dar daugelį metų po to, kai R. Šimašius ir Valdas Benkunskas bus seniai užmiršti. Visgi politinis poetės vertinimas – vienareikšmis: ji išdavė Lietuvą.

Holistiškai S. Nėrį reiktų vertinti kaip rusų nacionalbolševikų dainių Jegorą Letovą ar norvegą, literatūros laureatą Knutą Hamsuną. Visų jų kūryba verta studijų, nuo pat mokyklos suolų, bet ar jų vardais reiktų vadinti gatves ir mokyklas, didžiai abejotina. Kaip su paminklais? Jie galėtų figūruoti su užrašais, kuriuose būtų išvardytos visos pagrindinės šių asmenų politinės kontroversijos.

L. Gira buvo Lietuvos saugumo struktūrų kūrėjas. Mažiausiai vienąsyk jis pažodžiui išgelbėjo Lietuvą: nuo lenkų „peoviakų“ maišto, galėjusio baigtis laisvos valstybės sunaikinimu. O po to tas pats žmogus Lietuvą išdavė. Nedils iš atminties jo dvieilis: Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR. Jo atveju, ko gero, būtų suprantama atminimo lenta su jo biografija susijusioje vietovėje, bet taip pat – su atitinkamu užrašu.

V. Mykolaitis-Putinas dar mažiau tinka į šią kohortą. Jis ne vieną kartą taikėsi prie sistemos, išliko jo tekstų, kuriuose sovietiniai okupantai būdavo čia šlovinami, čia smerkiami. Jis itin jautriai įamžino lakūnus – Atlanto nugalėtojus – „Margais sakalais“, kuriuos įdainavo tautos dainius Vytautas Kernagis. Ar šis poetas buvo prisitaikėlis? Turbūt. Bet ar buvo sąmoningas išdavikas? Tikrai ne.

Čia šių dienų šventuoliams, saugiai įsitaisiusiems po NATO skėčiu, derėtų prisiminti vieno žymiausių antikomunistinių ir antiglobalistinių lietuvių publicistų – Viliaus Bražėno – žodžius. Vieną iš pirmųjų susovietintos Lietuvos mitingų jis prisiminė taip: „Nebuvau didvyris, tad su visais atsistojau ir plojau“. Ne visi buvo didvyriai. Ne visi buvo ir priešai. Ne visi buvo ir išdavikai.

Labiausiai iš po mirties represuojamų literatų išsiskiria V. Krėvė. Tautininkų sąjungos ir Šaulių sąjungos vadas, Klaipėdos krašto sukilimo ir susijungimo su Lietuva organizatorius, lietuviško epo klasikas. Taip, ir Liaudies vyriausybės ministras, o labai trumpai – ir faktinis jos premjeras. Žmogus, siekęs išspausti iš sovietų okupantų kiek įmanoma daugiau suverenumo Lietuvai. Nepavykus – pasitraukęs iš politikos.

Tai – žmogus, bandęs išsaugoti tiek Lietuvos, kiek tikėjosi esant galima. Šiuo aspektu jis daug panašesnis į Kazį Škirpą nei į Justą Paleckį ar Antaną Sniečkų. Ar tuo metu reikėjo tokių žmonių kaip V. Krėvė ir K. Škirpa? Ko gero, taip. Net jeigu jų planai žlugo, jų darbai įkvėpė ištisas lietuvių kartas. Įkvėpė išlikti net ir sudėtingiausiomis sąlygomis, tarp pačių sudėtingiausių kaimynų.

Šiandien tiek tarp Lietuvos politikų, tiek tarp kultūrinių inteligentų vyrauja du kraštutinumai. Arba garbinti visus Lietuvoje pasireiškusius meno žmones, ignoruojant jų dorybių ir ydų santykį, arba taip pat beatodairiškai smerkti visus, kurie bent kiek prisitaikė prie vienos ar kitos smerktinos santvarkos. Matyti kiekvieną asmenybę individualiai, o juo labiau – skaidyti pačią asmenybę pagal atskirus darbus ar gyvenimo tarpsnius mūsų politiniam ir kultūriniam elitui dažniausiai atrodo pernelyg sudėtinga.

Įdomu, bet šis lietuviško elito bruožas gana stipriai skiriasi nuo mūsų tautos savybių. Lietuvis nuo seno yra nuosaikus vidurio žmogus. Jei kalbėsime apie tuos laikus, kai lietuvių tauta galėjo suvereniai reikšti savo valią, bet kokios kraštutinės pozicijos čia būdavo arba iš viso svetimos, arba visiškai marginalios. Ar kalbėtume apie Simono Budno protokomunizmą, ar apie katalikiškąjį klerikalizmą, ar apie komunizmą, fašizmą ir nacionalsocializmą moderniaisiais laikais.

Šia prasme lietuviai daug artimesni anglams, atmetant skirtumus tarp katalikų ir protestantų, nei prancūzams ar vokiečiams. Pastarosios dvi tautos pasižymi itin dideliu polinkiu į kraštutinumus. Jei į dešinę – tai iki tridentinio klerikalizmo ar šovinizmo, jei į kairę – tai iki jakobinizmo ar nuogo komunizmo.

Kai kas galėtų paprieštarauti, kad ir Lietuvos istorijoje būta radikalizmo apraiškų. Taip, būta, bet jos beveik visada kilo iš užsienietiškų įtakų. K. Škirpos įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas atšaukė Lietuvos svetingumą žydams. Šiandien tai galima vertinti įvairiai, bet tai buvo užsienio įtaka. Net ir šios įtakos kontekste išlaikytas tam tikras nuosaikumas: nėra jokių dokumentų, kad LAF būtų skatinęs genocidą.

Kita vertus, šiuolaikinių lietuvių inteligentų kraštutinumai, vienareikšmiai teisinant ir garbinant arba taip pat vienareikšmiai smerkiant savo istorines asmenybes, kyla iš tos priežasties, kad sovietų okupantai mūsų inteligentijai perlaužė stuburą. Todėl dabar vieni, teisindami ankstesnių epochų kolaborantus, jų asmenyse teisina save, o kiti bando vaizduoti šventus, nes laiku pakeitė marškinius ir šeimininką.

Ar tauta įstengs atsirinkti iš daugybės šventųjų, daugybės nusikaltėlių ir dar didesnės masės tiesiog vidutinių žmonių? Ar įstengs pasipriešinti radikalizuotam šiuolaikiniam elitui, kurį tiksliau būtų vadinti pseudoelitu? Netrukus pamatysime. Jei tautai dar brangūs „Margi sakalai“, „Skirgaila“ ir „Šarūnas“, jie ateis ir savo kūnais užstos V. Mykolaičio-Putino ir V. Krėvės-Mickevičiaus muziejus.

Dar Konfucijus rašė, kad nuosaikumas ir laikymasis ties viduriu yra didžiausia dorybė. Biblijoje apie gerus valdovus rašoma, kad jie vengdavo pernelyg nukrypti tiek į dešinę, tiek į kairę. Graikų filosofijos klasikai taip pat daug rašė apie vidurio poziciją ir saiko kultūrą.

Šiandien to labiausiai trūksta. O blogiausia, kad mūsų inteligentija ir politinė klasė nutolo nuo lietuvių tautos dorybių, kurioms būdingas nuosaikumas. Lietuviai daugelį kartų prarado savo elitą ir daugelį kartų jį sukūrė iš naujo. Gal ir dabar metas jį kurti?

O kol kas sostinės savivaldybė biudžeto lėšomis remia sodomiečių paradus. Lyginant su jais net S. Nėris, A. Venclova ir P. Cvirka buvo dorybės tvirtovės.

Ir vargu, ar žmonės, besivadinantys konservatoriais ar krikščionimis demokratais, turi bent menkiausią teisę kaltinti praeities žmones kolaboravimu su sovietais, kai patys kolaboruoja su markuziniais-trockistiniais neobolševikais.

Autorius yra idėjų istorikas ir politologas