Sausio 10 d. popietę Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo konferencijų salėje vyko Leonardo Surgailos fotografijų parodos „Niekieno žemė“ atidarymas.
Šia svarbia proga gausiai susirinkę svečiai sugiedojo Mažosios Lietuvos himną.
Renginį vedė LGGRTC darbuotojas Gaudentas Aukštikalnis.
L. Surgaila Karaliaučiaus kraštą fotografavo ir filmavo penkerius metus – 1988–1992 m. Padaryta apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų.
Parodos pristatyme dalyvavo JAV gyvenantis poetas, liuteronų kunigas Valdas Aušra, Rimantas Dichavičius – dailininkas, fotomenininkas, leidėjas, dr. Algirdas Matulevičius – istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas, Leonas Narbutis – visuomenininkas, parodos iniciatorius Vilniuje, Vytautas Povilas Šilas – Mažosios Lietuvos tyrėjas, žurnalistas, inžinierius, esperantininkas, doc. dr. Aurimas Švedas – kultūros istorikas, dėstytojas, rašytojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas.
Per nuotolį iš JAV prisijungė ir pats parodos autorius L. Surgaila, kuris dėkojo gausiai susirinkusiems jo darbų ir minčių pasekėjams ir gerbėjams, sakė, kad Karaliaučiaus kraštas – tai griuvėsių poezija, Niekieno žemė, kuriai analogų nėra visoje Europoje.
Šiandien Karaliaučiaus krašte gyvena jau visai kiti žmonės, nieko bendra neturintys su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai vis dar tebestūkso ir mena šimtmečių istorijas bei senuosius šių vietovių gyventojus.
Po Antrojo pasaulinio karo kraštą užėmę sovietai vos per kelerius metus sugebėjo sunaikinti tai, ko per kelis šimtmečius nepadarė vokiečiai ir lietuvininkai.
Dabar, stebėdami karo veiksmus Ukrainoje, galime dar kartą įsitikinti, kas lieka po to, kai į miestą, šalį ar kultūrą ateina svetimšaliai okupantai su savo tvarka ir vertybėmis.
Ši paroda Vilniaus gyventojams ir sostinės svečiams Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g.1F,Vilnius) bus rodoma iki šių metų vasario 15 dienos.
Kaip prasidėjo fotografavimas, pasakoja Leonardas Surgaila:
„Tarybiniais laikais šiame krašte fotografuoti buvo sudėtinga, nes tai buvo lyg ir sukarinta vieta. Dėl menkniekio galėjo atimti fotoaparatą.
Jau seniai norėjau ten nuvykti ir fotografuoti. Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui nusprendžiau, kad jau galima pamėginti rengti foto-kino „ekspediciją“.
Gauti raštus, leidžiančius filmuoti ir fotografuoti, padėjo Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba ir Kaliningrado kultūros fondo pirmininkas, rašytojas Jurijus Ivanovas.
Buvo surašyta, kad abu šie fondai rengia ekspediciją senoviniams pastatams ir kitokioms vertybėms fotografuoti bei filmuoti.
Žinoma, rengimo iš minėtų fondų nebuvo, tai buvo mano idėja, tačiau ir Kudaba, ir Ivanovas puikiai suprato ir padarė viską, kad būtų gauti aukščiausios Kaliningrado valdžios, net karinės, parašai ir antspaudai.
Tie raštai nuostabiai padėjo. Labiausiai esu dėkingas J. Ivanovui.
Iš pradžių vykau ne vienas.
Pirmą kartą važiavome trise, net su dviem mašinom.
Kiekviename mieste mus stabdė milicija ir saugumiečiai, nes buvome ne tik su fotoaparatais, bet ir su vaizdo kamera, ką tuo metu retas kas turėjo. Į mus žiūrėjo išpūtę akis.
Vietiniams darydavau įspūdį, galvodavo, kad aš iš TV, ir rodydavo savo namus, kaip viskas griūva ir kaip valdžia nieko netvarko.
Bet patys taipogi neturėjo noro ką nors pataisyti. Vienoje vietoje net buvau „suimtas“ kareivių su automatais, mat filmavau vokišką namą, kuris, pasirodo, priklausė pasienio kariniam daliniui.
Susisiekus su aukšto rango karininku, pulkininku, mane paleido. Gvardeisko-Tepliavos mieste net pavyko pafilmuoti kalėjimo patalpas, kurios kadaise buvo kryžiuočių pilis.
Joje kalėjo Kęstučio sūnus Vaidotas. Šalia pilies yra bažnyčia, kur 1383 m., pabėgęs iš Krėvos kalėjimo, čia Vygando vardu slapta krikštijosi Vytautas.
Jo krikšto tėvas buvo Ragainės komturas Vygandas fon Balterheimas, o krikšto motina – Tepliavos seniūno žmona.
Deja, šias žinias perskaičiau tik po kelerių metų, kai 1990 m. buvo išspausdinta V. Silo ir H. Samboros knyga „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“.
Taip pat pavyko pafilmuoti ir Baltijske-Piliavoje – visiškai sukarintame mieste, į kurį įvažiuoti leidimo reikėjo net vietiniams gyventojams. Ten dar išlikę 1626 m. švedų pastatytos tvirtovės griuvėsiai.
1988 m. pirmoji „ekspedicija“ truko dvidešimt dienų, kasnakt nakvodavome savo palapinėse, tik kitoje vietoje.
Vietiniai į mus žiūrėjo susidomėję ir nustebę: ten už Nemuno, Lietuvoje, kažkas vyko, prasidėjo Sąjūdis, antisovietiniai mitingai. Daugelis mus priėmė labai palankiai ir draugiškai.
Važiavau intuityviai, nieko nežinodamas, ką rasime. Čia pat, Europos centre, šalia Lietuvos, jaučiausi kaip kažkokioj kitoj planetoj, kitame laike.
Kraštas ir jo gyventojai atrodė labai skurdžiai, lyg ten būtų ką tik pasibaigęs karas.
Kai kurie žmonės gyveno namuose, kurie vis dar turėjo karo laikų šaudymo skyles, nebuvo vandentiekio, vandens atsinešdavo iš šulinių, beveik užakusių, lauke turėjo iš lentų sukaltus nežinia kada valytus tualetus.
Prieš karą šie namai turėjo ir vandentiekį, ir tualetus, nors iš pastarųjų liko tik duženos. Kartą ties Jasnojė-Kaukiemiu pamačiau gražiai sutvarkytą namuką, apsodintą gėlėmis.
Užėjau sužinoti, kas ten gyvena. Tai buvo jau senyva, bet dar labai guvi moteriškė – lietuvė. Ji pasakojo, kaip vietiniai nepalankiai į ją žiūri vien todėl, kad gyvena gražiai susitvarkiusi, vaikščioja tvarkingai apsirengusi.Maždaug, kas čia tokia – kitokia.
Jos pačios atsiliepimai apie vietinius irgi buvo nepalankūs: tik žiūri ką pavogti ir ką išgerti. Nors aš pats esu sutikęs nemažai kad ir varganų, bet labai draugiškų žmonių. Niekada nepatyriau jokių blogų atsitikimų.
Galbūt pasisekė. Kita įdomi staigmena – Jantarnyj-Palvininkų gintaro kombinato direktorius lietuvis Jurevičius. Šis jaunas vyrukas buvo tremtinių sūnus.
Tėvai, kadaise grįžę iš Sibiro, negavo darbo Lietuvoje; tuo metu taip elgėsi Lietuvos valdžia su buvusiais tremtiniais. Jie gavo darbą ir apsistojo Kaliningrado srityje, kad būtų arčiau Lietuvos.
Jurevičius sakė, kad čia nemažai tokių lietuvių – buvusių tremtinių. Lietuviai Kaliningrado srityje yra vertinami, dažniausiai užima geras pareigas, nes tarp vietinių sunku rasti darbščių ir patikimų darbuotojų.
Jurevičius, baigęs Kaliningrado politechnikos institutą, gana greitai iškilo iki Gintaro kombinato direktoriaus pareigų.
Šiame kombinate iškasama apie 80 proc. viso pasaulio gintaro.
Vien tokių pajamų užtektų gerokai pagerinti Kaliningrado krašto ekonomiką, tačiau viską pasiima Maskva. Beveik nieko jiems nepalieka.
Po dvidešimties dienų, grįžę iš Sovetsko-Tilžės per tiltą į Lietuvą, stabtelėjome pirmoje kaimo valgykloje ir pasijutome, kad atsidūrėme civilizuotoje Europoje, o juk tada buvo dar tik 1988-ieji.
Štai kas liko iš Rytprūsių – kažkada klestėjusio krašto.
Vėliau pradėjau važinėti vienas, nes lengvai suartėju su vietiniais, jie pasakoja, leidžiasi fotografuojami, pasitiki manimi. Grupė žmonių jau atrodo kitaip ir tampa sudėtingiau dirbti.
Aš pasikliauju nuojauta, kuri geriausiai veikia, kai būnu vienas. Žmonės pasakojo, kaip po karo daugiausia viską sunaikino daliniai, einantys paskui armiją – tylovyje čiasti.
Jie vežė amuniciją, maistą, medicinos reikmenis. Armija ėjo toliau, o šitie čia įsikūrė ir „gyveno“.
Jie sudegino ir baigė griauti, grobstyti viską, ką rado – dar šiltus židinius ir pilnus namus gėrybių, nes žmonės buvo išbėgę tiesiog tą pačią dieną.
Vėliau prasidėjo griovimas ir pardavinėjimas visko, kas tik įmanoma: į Lietuvą ir kitur iškeliavo plytos, čerpės, bažnyčių varpai ir kt.
Žmonės pasakojo, kaip bažnyčios po truputį ėmė griūti, ne tik nuo ardymo, bet ir todėl, kad niekas nesugebėjo pataisyti jų stogų, nes nebuvo čerpių, nebuvo tokios technikos ir žmonių, kurie galėtų taip aukštai užlipti.
Su kiaurais stogais, kad ir kaip stipriai pastatytos, veikiamos lietaus jos sugriūdavo. Viena moteris pasakojo, kaip naktį su didžiausiu trenksmu įgriuvo didžiulės bažnyčios stogas, o gyventojai išbėgo iš namų.
Pagaliau parašyta knygų apie tai, kas iš tikrųjų darėsi Rytprūsiuose, kai čia įžengė „šlovingoji sovietinė armija“. Tai Keito Lovo (Keith Lowe) „Barbarų žemynas“, Normano Deiviso (Norman Davies) „Kariaujanti Europa 1939–1945“ ir kt.
Kaliningrado sritį fotografavau ir filmavau ketverius metus – 1988–1991. Kasmet pavasarį ir rudenį, kai išryškėja architektūra. Vasarą viskas paslėpta augalijos. Padaryta apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų.
Tas kraštas mane savotiškai pakerėjo.
Rytprūsių dvasia… Ar ji dar gyva? Ar dar liko ta mistinė nuotaika? Manau, kad dar ir šiandien ją galima pajusti, kad ir šiandien kitos tokios vietos Europoje nėra.
Tais laikais, 1988 m., Lietuvoje dar nebuvo pirkti spalvotų „Kodak“ ar „Fuji“ fotojuostelių ir jų ryškalų. Gauti gal ir galėjai, bet kaip išryškinti?
Fotojuosteles man siuntė Arvydas Reneckis, tuo metu jau gyvenantis Čikagoje. Jis buvo įkūręs Amerikos lietuvių televiziją.
Kažkada dirbo Lietuvos kino studijoje dokumentikos vyr. redaktoriumi, vėliau išvyko į JAV ir dabar ten gyvena, kuria filmus apie Lietuvą.
Taigi aš tas išfotografuotas fotojuosteles siųsdavau atgal į Čikagą, o jis išryškindavo ir atsiųsdavo vėl man kartu su mažo formato nuotraukomis.
Juodai baltų negatyvų buvo galima gauti, pats ryškindavau, su juodai balta daug paprasčiau.
Kitas žmogus, Leonas Narbutis, surengęs savo Lion Frame Gallery parodą „Niekieno Žemė. Prūsų Lietuva“ jau 1993 m. kovo mėn., man dar gyvenant Lietuvoje, išspausdino katalogą, kuriam tekstą parašė A. Reneckis ir Valdas Aušra.“
