V. Kindurienė. Ko reikia švietimui Lietuvoje?

Švietimo padėtis Lietuvoje šiandien netenkina nei mokytojų, nei mokyklų vadovų, nei didesnės dalies visuomenės. Atvirkščiai, čia nuolat keliama įtampa.

Tai, kad švietimui teikiama „pirmenybė“ tarp visų kitų sričių, dar nereiškia gerovės ir teisingumo švietimui. Kokias matome problemas, kurių niekaip negali išspręsti jau ne pirma šalies Vyriausybė?

Paskaičius partijų rinkimų programas apie švietimo politiką esminių skirtumų neįžvelgsime.

Tačiau, mokytoju nuomone, Lietuvoje trūksta strateginio požiūrio į švietimą ir atsakymų kuria kryptimi ir kodėl būtent šia linkme yra vystomas švietimas Lietuvoje, kokie tikslai jam keliami ir kaip šie tikslai bus įgyvendinami.

Kol valdančioji dauguma nepradės elgtis kaip savarankiškos ir demokratinės valstybės valdžia, o tik orientuosis į Europos fondų teikiamų lėšų įsisavinimą, apie pažangą švietime galime artimiausiu metu nesvajoti.

Keičiasi projektai, keičiasi kryptis. Taip yra nutikę su bendrojo ir vidurinio ugdymo programomis.

Reformos įvyko, neatsižvelgiant į iškilių edukologų ir mokytojų pastabas, neišleidus vadovėlių ir kitų reikalingų priemonių mokymui, pritaikytų prie atnaujintų programų.

Viskas gulė ant mokytojų pečių. Liberali vadovėlių rinka tarnauja leidėjų verslui, o konkurencija neperkeliama į Nacionalinių varžytuvių geriausiems vadovėliams parengti lygmenį.

Valstybinės politikos trūksta ir finansuojant švietimą, kuris Lietuvoje yra skurdus, pradedant atlygiu už mokytojų darbą ir baigiant įvairių švietimo problemų sprendimu.

Akivaizdus to pavyzdys yra mokinių su specialiaisiais poreikiais ir patiriančių mokymosi sunkumų įtraukimas į bendrojo lavinimo mokyklas.

Mokyklos nėra pasiruošusios tokiam pokyčiui, trūkstant darbuotojų ir atitinkamų sąlygų.

Etatinis švietimo darbuotojų darbo apmokėjimas yra iškreiptas ir reikalauja atidžios peržiūros. Mokytojų krūviai yra milžiniški, o apmokėjimas neatitinka įdėto darbo.

Pavyzdžiui, socialiniai mokytojai dažnai dirba ne savo darbą. Jei nėra kam vykdyti siunčiamų į švietimo įstaigas vis naujų ir naujų projektų, tas darbas permetamas būtent socialiniams mokytojams.

Pasak Vyriausybės, švietimui skiriamas didelis finansavimas. Tad kur dingsta pinigai? Gal neteisingas yra jų paskirstymas?

Prie švietimo politikos problemų galima priskirti ir mokytojų kvalifikaciją, karjeros galimybes.

Kvalifikacijos kėlimas nuėjo akredituotų įstaigų pinigų įsisavinimo ir mokytojų įvairių mokymų sertifikatų rinkimo keliu.

Toks karjeros modelis tikrai nepritrauks jaunų žinovų į švietimą, o mokytojų trūkumas vis didėja.

Dar viena problema yra Lietuvos visuomenės požiūris į švietimą. Mokykla ir mokytojas yra kaltinami  dėl vaikų nesimokymo ir pamokų nelankymo.

Lietuvoje niekas nelaiko kritine žemų mokymosi pasiekimų priežastimi pačių mokinių.

Šiuo atveju visa įstatyminė bazė yra labiau tėvų pusėje, o mokesčių mokėtojų (t. y. pačių mokinių tėvų) švietimui skirtos lėšos iššvaistomos.

Mokytojų bendruomenė yra susirūpinusi esama padėtimi, vis atsirandančiomis reformomis, kurios gana dažnai yra paviršutiniškos ir laikinos.

Tęstinumo nebuvimas, keičiantis partijoms, dar labiau didina sumaištį švietime.

Autorė yra Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė