Mūs kaimuky už lango – šiltos ir malonios rudenėjančios dienos. Atrodo, tik gyventi ir džiaugtis… bet ne – nuotaiką temdo artėjantis mokytojų streikas.
Pažadai apie prestižinę profesiją, žiniomis turtingus vaikus, mokslo klestėjimą ir technologinę pažangą atsiremia į kietą buhalterinės apskaitos eilutę: pinigų nėra.
Pinigų nėra ir nebus, skolintis negalima, nes aukštos palūkanos, o mokytojai – nerealius reikalavimus keliantys valstybės „išdavikai“. 130 procentų nuo vidurkio – kitų metų gale. Taškas.
Taip jau yra, kai mąstoma ir veikiama reaguojant, o ne numatant į priekį. Kai nesiskolinama, esant neigiamoms palūkanoms, nes dabar dar nereikia.
Švietimas – ilgas kelias. Jei pradėtume juo eiti dabar, sknt, imtume sėti, derliaus galėtume tikėtis po dvidešimties – trisdešimties metų.
Kas gi gali mąstyti tokiais terminais?
Rinkimai tai – po metų.
