Strateginės aplinkybės

JAV prezidentas Džo Baidenas patikino Ukrainos prezidentą, kad karinė pagalba ir 60 mlrd. dolerių jau pakeliui. Šią savaitę JAV Senatas patvirtino 95 mlrd. dolerių užsienio pagalbos paketą, į kurį įeina 60 mlrd. dolerių Ukrainai ir išėjo atostogų.

Senato sprendimą turi patvirtinti Atstovų rūmai. Atstovų rūmuose Respublikonų partijos nariai nesutaria dėl pagalbos paketo, todėl parama Ukrainai buksuoja. Buksuoja ženklinama ukrainiečių krauju.

Žmogiško veido nepraradęs Baidenas kaltino Kongresą dėl Avdejekos praradimo. „Ukrainos kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Avdejekos, nes Ukrainos kariams teko taupyti amuniciją ir senkančias atsargas dėl Kongreso neveiklumo“, – rašoma Baltųjų rūmų pranešime.

„Manau, kad tai neetiška, manau, kad tai tiesiog prieštarauja viskam, kas esame kaip šalis. <…> Aš kovosiu tol, kol gausime jiems reikalingos amunicijos ir pajėgumų, reikalingų apsiginti“, – skelbia JAV prezidentas.

Ši JAV prezidento Džo Baideno kova su savo šalies Kongresu puošia solidaus amžiaus amerikietį.

Tuo tarpu Miuncheno saugumo konferencijoje Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad ukrainiečiai gali ne tik gintis, bet ir įveikti Rusiją. Ukrainos ir šiandieninės Europos lyderis pasakė kolegoms Vakaruose labai aiškią frazę: „Neklauskite Ukrainos, kada baigsis karas. Paklauskite savęs, kodėl Putinas vis dar gali jį tęsti?“

Kitaip tariant, Zelenskis dar sykį supurtė Vakarų valstybių bei NATO vadovus, drebančius ir manančius, kad karas su Rusija gali užsitęsti dešimtmečius, todėl jam reikia ruoštis.

Ukrainos vadovas teigia, jog Vakarams nereikia ruoštis karui, o tiesiog duoti ginklų ukrainiečiams, kurie žūva už visus tingius, išplerusius Vakarus.

Duokite, ponai, jiems ginklų, ukrainiečiai šį karą kovos ir laimės už jus, o jums nereiks virpėti vien nuo minties apie ordos invaziją į Europą.

Reikia veikti šiandien. Dabar. Kai priešas puola, siekdamas nužudyti, reikia smogti nedelsiant, o ne kalbėti, kas bus, jeigu bus. Deja, problema ta, jog kuo labiau Rusija darosi prognozuojama ir aiški, tuo labiau pasimetę, prakaituojančiais delniukais ir išsprogusiomis akimis karą matantys politikos manekenai – vis mažiau susivokiantys nuosavose fobijose, nuomonėse ir vizijose.

Vertindami JAV poziciją, turėtume nusiimti rožinius akinius ir pyktį, o nuoskaudą pakeisti racionaliu mąstymu. Būtent tokio požiūrio į JAV Kongresą Miunchene prašė Ohajo respublikonų partijos senatorius J. D. Vancas.

Politikas pabrėžė, kad jei jau Europa mano, jog Putinas yra „egzistencinė grėsmė“, tokios valstybės, kaip Vokietija, turi nelaukti amerikiečių ir pačios reaguoti į situaciją.

Vanco teigimu, 60 milijardų dolerių iš esmės nepakeis karo eigos, o ir pačios Jungtinės Valstijos stokoja ginklų bei nepatenkina savo poreikių. JAV esą ir taip turi daug reikalų Artimuosiuose Rytuose bei ruošiasi nenumatytiems scenarijams Azijoje, turint galvoje Taivano klausimą. Todėl Ukrainos-Rusijos karą politikas siūlo spręsti derybų keliu.

JAV respublikonų vizijos ir paskaičiavimai suprantami. Tačiau mes situaciją matome kiek kitaip. Sprendžiant visas problemas vienu metu, gesinant kelis karštuosius taškus pasaulyje, resursų nepakaks nei JAV, nei NATO. Tuo tarpu susidorojus su driskynu visos problemos bus išspręstos vienu kirčiu.

Norėdami būti visiškai objektyvūs, privalome suprasti ir JAV. Pasaulio policininkė negali apšokčioti ir išgelbėti visų į karus įsivėlusių partnerių. Ir tai yra logiška. Mes privalome ieškoti alternatyvų.

O be to, kaltindami amerikiečius empatijos trūkumu, paklauskime savęs, kiek užjautėme Alepo gyventojus, kai rusai su žeme sulygino daugiau nei du milijonus gyventojų turėjusį vieną seniausių pasaulio miestų.

Visgi, Vanco siūlymas sėsti prie darybų stalo Kijevui ir Maskvai yra ištrauktas iš beprotybės skrynelės. Tai rodo, jog dalis Trampo respublikonų nesuvokia Kremliaus tikslų ir keliamų pavojų.

Reikšmingi postūmiai

Pranešama, jog driskiams pavyko pralaužti ukrainiečių gynybą Zaporožės srityje. Generalinis štabas šiuo metu stengiasi šią problemą pašalinti.

Primename, jog orda čia turi sukaupusi apie 100 tūkstančių valkatų, kurių pagalba mėginama sudraskyti gynybos liniją.

Rusai mėgina tęsti šturmą Avdejekos kryptimi, tačiau kol kas nesėkmingai.

Praėjusią parą fronte įvyko 80 susirėmimų. Driskiai surengė 3 raketų, 43 oro smūgius, 102 apšaudymus iš salvinių raketų sistemų.

Rusiškieji okupantai atakavo Ukrainą 4 bepiločiais orlaiviais „Shahed-136/131“. Visos skraidylės buvo sunaikintos.

Ukrainos karinės oro pajėgos iš oro smogė 4 driskių ordos sankaupoms. Rytiniame sektoriuje Ukrainos oro gynyba sunaikino dar vieną naikintuvą-bombonešį Su-34 ir žvalgybinį nepilotuojamą orlaivį „Orlan-10“.

Ukrainos raketinės pajėgos smogė driskių vadavietėms, sunaikino du amunicijos sandėlius.

Trumpai

Skelbiama, jog Rusijos ordos nuostoliai Avdejekoje – daugiau nei 47 tūkst. marodierių. Tai trečdaliu daugiau, nei iki invazijos buvo miesto gyventojų.

Pranešama, jog Prancūzija Ukrainai perduoda naują gynybos paketą, kuriame 155 mm sviediniai, artilerijos sistemos „Cezar“ ir oro gynybos sistemos.

Tai yra Kijevo ir Paryžiaus derybų rezultatas, ieškant įvairiausių paramos formatų.

Rusų okupantai nušovė du jau pasidavusius ukrainiečių karius. Filmuotą medžiagą paskelbė Ukrainos sausumos pajėgų spaudos tarnyba. Sveiku protu sunku paaiškinti, kodėl sužvėrėję driskiai taip elgiasi. Gal padaugino vodkės.

Dar sunkiau suvokti, kam tokią egzekuciją reikia filmuoti ir platinti. Galbūt buvo norima įbauginti ukrainiečius. Tai turės priešingą efektą.

Mūsų turimos praktinės žinios leidžia teigti, kad tokios sadistinės psichologinės operacijos daromos specialiai tam, kad paskatintų nukentėjusią pusę keršyti, po to rodyti pastarosios žvėriškumus.

JK užsienio reikalų sekretorius Deividas Kameronas pareiškė, kad JK, ES ir JAV pagalba Ukrainai „vienareikšmiai pakeis“ kovą su Rusija.

Tuo tarpu Ukrainos parlamentaras Oleksijus Gončarenka, kalbėdamas BBC pareiškė, kad jį nuvylė šiandieninė Amerikos vadovybė. „Jei negalite pasikliauti savo partneriu, nes Amerika sakė, kad galite pasikliauti mumis, mes būsime su Ukraina tiek, kiek reikės, o kur dabar tie žodžiai? <…> Mes mirštame kiekvieną dieną”,- sakė politikas.

Lietuvoje

Lietuvoje, o ypač Rusijoje, liejasi jausmai, jog palaidota paskutinė rusų ir demokratinio pasaulio viltis – Navalnas.

Matant milijonų nusivylimą ir priklausomybę nuo vieno asmens, mums darosi liūdna ir neramu.

Ar gali būti, kad mes, dvidešimt pirmojo amžiaus civilizacijos žmonės, esam šitaip priklausomi nuo vieno ar kito vedlio? Politiko? Įtakotojo? Atlikėjo? TV laidų vedėjo?

Pasidalinę į baidenistų ir trampistų, palestiniečių ir izraelitų rėmėjų stovyklas, vos ne spjaunam vienas kitam į veidą, kai įžeidžiama mūsų palaikoma pusė ar dievaitis. Sekame įvairiausius prognozuotojus-varažytojus internete ir ginčijamės, katras teisesnis.

Tačiau ar mes tikri, kad mūsų pasirinktasis kalba būtent tai, kas parašyta ir daro tai, ką žada? O galbūt, kaip papūga, kartoja kažkieno parašytus tekstus, kad patiktų milijonams.

Šis „patinka-nepatinka-gerai-kalba“ yra mūsų amžiaus nelaimė ir tragedija. Juk labai dažnai mes tikime ne asmenybe, o algoritmais, kurie, surinkę mūsų ir jūsų norus ir lūkesčius, kuria netikras, dirbtines politikų ir įžymybių kalbas, kokių jie patys nėra sukūrę ir apie tai net pagalvoję.

Ar sveikoje valstybėje gali būti toks dalykas, kuomet partinė drausmė reikalauja balsuoti už kelių kvailių primestą įstatymą ir dauguma balsuoja „už“, nors mano priešingai?

Kurlink mes nužygiuosime su tokiu būriu politinių pritarėjų, vergų ir proto vargetų? Patys šaipomės iš visko bijančių „bydlo“, tačiau spaudžiame pavaldinius būti drebančiais pritarėjais.

Būtent todėl, mes čia ir dabar, kartu su Jumis, mokomės ne pritarti. Ne sekti paskui kažką. O mąstyti. Mąstyti savo galva, nelaukiant, kol kažkas pasakys, ką daryti.

Juk visa krūva lyderių manė, sakė ir teigė, kad karo nebus, ir jam nereikia ruoštis, o iš pragmatikų buvo šaipomasi, jog jiems visada „rusai puola“.

Ar ne todėl prasidėjo karas, kad lyderiai manė kažkaip kitaip. Manė taip, kaip visiems patiko, o pritarėjai tam klusniai pritarė.

Tad klausimą, „kuo tikėti?“, už kurio kiurkso žmogaus abrozdėlis, reiktų transformuoti į klausimą, kaip suprasti ir vertinti faktus, įvykius, matyti juos laiko ašyje ir perspektyvoje.

Tada levitacinė būsena „aš manau, aš tikiu, aš pasitikiu, aš žinau“ virs „yra taip ir šitaip“. Nes jei įvykius uždengia kokia veidaplytė, atsiranda šešėlis, kuris uždengia realybę.

Galbūt, mes esame pernelyg naivūs, gal per daug tikimės, tačiau skaitydami jūsų komentarus matome šviesą.

Matome jėgą, kuri ne aklai pritaria, o mąsto. Svarsto ir nagrinėja. Todėl tikimės, kad visi kartu padėsime atverti akis tiems, kurie nemąsto ir siekia tokių pat nemąstančiųjų pritarimo.

Jų pačių labui.

 Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti