Kodėl Lietuvoje menkinami ar net niekinami istoriniai simboliai ir diegiama nepagarba iškiliausioms asmenybėms? Iš kur atkeliavo tokia pragaištinga modernybė?
Tauta be šaknų nustoja būti tauta, jos atstovai tampa viso labo tik tam tikros teritorijos gyventojais, o galiausiai praradusi tapatybę tauta praranda ir valstybę. Istorijoje tokių atvejų buvo ne vienas.
Deja, dalį visuomenės yra paveikęs gaivalas, atėjęs kartu su globalizacijos iššūkiu. Kas yra modernu ir kas nėra modernu? Ar yra modernu dergti savo iškiliausius kultūros veikėjus? Kalbu apie poetą Justiną Marcinkevičių.
Pelnytai kyla klausimas kodėl laukta trisdešimt metų ir tik dabar pradėtas menkinti didžiojo dainiaus atminimas? Poeto kūrybos viršūnė tautą žadinantys kūriniai – poema „Donelaitis“, draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, dviejų dalių draminė apysaka „Daukantas“. Sąjūdžio laikais dažnas skiemenims kartojo žodį „Lie-tu-va“ iš Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“.
Man atrodo, atsakymas aiškus – buvo laukiama kol užaugs nauja karta, kuri apie praeities iškilius veikėjus, apie jų svarbą ir autoritetą tuometinėje visuomenėje mažai žino. Atkūrus nepriklausomybę Justinas Marcinkevičius 1990 m. pirmininkavo atgimstančios Lietuvos Kultūros kongresui. Aš net neabejoju, kad jeigu jis būtų apsisprendęs dalyvauti pirmuose Lietuvos Prezidento rinkimuose, tauta jį būtų entuziastingai išrinkusi.
Kitas atvejis – partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo išniekinimas Merkinėje. Nuo paminklo pastatymo praėjo tik pusantrų metų, o jį du kartus suspėta išniekinti – apipilti dažais. Pirmuoju atveju nežinoma kas tai padarė, tačiau po pirmojo vandalizmo akto, šalia paminklo buvo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, kurios užfiksavo, kad vandalas buvo jaunas žmogus.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas ant Tėvynės aukuro sudėjo didžiausią auką – savo gyvybę. Nors jis gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo auklėtas lietuviškai, todėl besibaigiant karui įsiliejo į partizaninį judėjimą, o 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio perėmė Ginkluotojų pajėgų vado pareigas. Jo paieškai ir likvidavimui sovietų saugumas skyrė ypač didelį dėmesį. Suimtas jis buvo žiauriai kankinamas. Kas galėjo pagalvoti, kad šio didvyrio atminimas bus niekinamas?
Pamenu, praeitos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kadencijos metu grupė entuziastų norėjo pakabinti atminimo lentą ant namo, kuriame keturiasdešimt metų gyveno aktorius Regimantas Adomaitis. Reikiamas lėšas įsipareigojo surinkti namo gyventojai, o lentos dizainą sukurti dailininkas Rimantas Dichavičius.
Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija ir jos pirmininkas Gediminas Jaunius Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato aktoriaus Regimanto Adomaičio pagerbti neleido.
Savivaldybės komisija nusprendė klausimo iš esmės nesvarstyti, neva nėra praėję dešimt metų nuo jo mirties. Į prašymą pateikti tarybos patvirtintas taisykles dėl atminimo lentų kabinimo Vilniaus mieste Gediminas Jaunius atsakė tyla.
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkas, uždrausdamas iškabinti Regimantui Adomaičiui skirtą atminimo lentą melavo, nes tokio dokumento nėra. Deja, nei tuometinis meras Remigijus Šimašius, nei Vilniaus miesto savivaldybės taryba neatsiprašė dėl neteisėto komisijos sprendimo.
Ne kartą esu sakęs, kad kažkas negero vyksta su pagrindinių valstybės simbolių niekinimu. Visi prisimename kaip 2000-aisiais tūlas Dainius Liškevičius sukūrė performansą „Kliaksas“/“Restartas“ Lietuvos trispalve nusivalydamas šokoladu išteptą veidą, o 2021 m. tam pačiam asmeniui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno priemonėmis. Ar Jums neatrodo keistas Nacionalinės premijos laureato kandidatūros parinkimas?
Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra ir „Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugija“ taip ir nesulaukė tos dienos, kad jų iniciatyva – sukurti Pasipriešinimo muziejų būtų iki galo realizuota. Kol kas valdžios pasiūlytas tik tarpinis variantas, kuris greičiausiai nebus tinkamai įgyvendintas. Albino Kentros susirašinėjimą su įvairiomis valdžios institucijomis dėl muziejaus įrengimo liudija apie du metrus vienas ant kito sudėtų dokumentų kalnas.
Vilniaus Lukiškių aikštei 1999 m. priimtu įstatymu buvo suteiktas pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės statusas bei joje numatyta įrengti valstybės simbolį vaizduojantį monumentą – Vytį kartu su memorialu, skirtu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti. Monumentas turėjo tapti pagrindiniu reprezentacinės valstybės aikštės akcentu, tačiau 2020 m. vasarą Lukiškių aikštėje buvo įrengtas paplūdimys – liaudyje pramintas „smėlio dėže“.
Deja, kai kuriems politikams Vytis asocijuojasi su agresija, nors iš tiesų jis simbolizuoja drąsą ir laisvę. Būtina puoselėti šį mūsų simbolį, kad būtų išsaugota Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės idėja ir tautinė tapatybė. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turi jausti atsakomybę dėl šių tautą rišančių vertybių išsaugojimo. Saugodami ir puoselėdami tautinius simbolius mes padėsime Lietuvai išsaugoti jos unikalumą pasaulyje.
Nesutinku, kad Vilniuje buvo panaikinta Kazio Škirpos alėja. Dabartinė karta turi prisiminti, kad 1919 m. sausio 1 d. savanorių grupė, vadovaujama Kazio Škirpos, iškėlė trispalvę Gedimino pilies bokšte, parodydama Europai ir pasauliui, jog Vilnius priklauso Lietuvai ir bus jos sostine.
Trumpai būdamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu siekiau, kad būtų atstatytas nepelnytai apšmeižtų kardinolo Vincento Sladkevičiaus, dirigento Sauliaus Sondeckio ir aktoriaus Donato Banionio geras vardas. Jiems buvo bandoma priklijuoti su sovietų saugumu bendradarbiavusių agentų etiketė.
Poreikis saugoti Lietuvos simbolius yra svarbus tiek istoriniame, tiek kultūriniame kontekste. Ar mes pakankamai saugome liaudies dainas, kurios atspindi senovę, tautos gyvenimo būdą ir jos išmintį? Liaudies dainos yra ne tik muzikos ir poezijos formos, bet ir svarbiausias paveldas, kurį privalome palikti ateities kartoms.
Turime apginti ir išsaugoti Vasario 16 dienos reikšmę ir svarbą Lietuvai, nes daliai kosmopolitiškai nusiteikusio jaunimo tapo svarbesnė greta esanti vasario 14 – Valentino diena.
Taigi, kaip bus pasielgta su istoriniais simboliais, kokioje dvasioje bus auklėjama jaunoji karta? Tai priklauso ir nuo mūsų visų.
“Kauno Vytis Laisvės karys asocijuojasi su agresija?” – nustebau. “Dėl to, kad kardas iškeltas. Ir tai yra rusiška,” – paaiškino man kaimynas. Tada atsinešiau knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla, 2023), atverčiau 66 puslapį ir ten, remiantis 425 m. atspausdinta Filostorgijaus “BAŽNYČIOS ISTORIJA”, yra parašyta, jog “(h)elėnais buvo vadinami ne polių miestelėnai graikai, o kultūrinės žemdirbystės sodžių (paganus, lot. – sodietis) valstiečiai, gyvenę po raito ginkluoto gauniaus (kauniaus) vėliava vardu “Pagonia”. Šis raitelio herbas Ankonos uoste prie Adrijos jūros yra užlipdytas ant pastato (parodžiau nuotrauką žemiau teksto), kuris primena buvusį lietuvių etruskų viešpatavimą jūrose. Paganus ital. reiškia “valstietis, sodietis” su savo dvaru ir tai yra turtingų, galingų Graikijos žemdirbių (h)elėnų, užsėdusių su kalavijais ant savo žirgų sutelktą viešpatavimą pietinės Europos krantuose”. Kaimynas tylėjo. “Tuomet, ką mūsų Vytyje matote rusiška?”, – paklausiau. Sutriko kaimynas. Ir po to atsargiau su manim šnekėjo.
Ne tie dalykai dėl Vyties netinkamumo Lietuvai keliami. Vytis istoriškai buvo Lietuvos priklausomybės Lenkijos karalystei, o ne suverenios šalies, simbolis. Dėl to jis suverenumą atkūrusiai Lietuvos valstybei nėra tinkamas, o ne todėl, kad jame raitelis yra iškėlęs kardą.
> P.Skutas
Tai, vistik, kam, gerb. P.Skutai, jūsų nuomone priklauso Vyčio herbas Ankonos uoste prie Adrijos jūros Italijoje – rusams, lenkams, graikams ar Graikijos lietuviams sodiečiams (lot. paganus), kurie žirgų turėjo pakankamai. Jeigu lietuviams – tai kuriai jų genčiai, pasiekusiai Lietuvą? Manau, kad prūsiškai kažkuriai. Prūsas Prattenis (Petras Lukoševičius) man sakė, kad jo tėvai yra kilę nuo Vyslos žemupio – atplaukė gal laivais, o kita dalis sausuma gal, gretimai su vokiečiais, o pasku,i juos aplenkę, ir jūra atplaukė į Sembos pusiasalį su gausiomis gentimis aplinkui. Pavadinimo juos prūsais išeities priežastis – ilga Apeninų pusiasalio kalnų grandinė, turinti itališką pavadinimą Abruce – Abrūse. Abrūsais nuo seno pas mus vadinamas ilgas su tautiniais raštais išaustas rankšluostis. Pas bobutę, kaip dekoratyvinis, jis kabėjo ant siauro skersinio po dvivyre pailgų durelių spintele. Bet, po išmaudymo kaimo vonioje, bobutė iš spintos paimdavo jau kitą ilgą gauruotą su paukščių ir pan. piešiniais rankšluostį, apsupdavo juo mane ir, rankomis vesdama aplinkui, nušluostydavo. Po to ji liepdavo man lipti iš vonios lauk.