Liberalai įregistravo įstatymo projektą, kuriuo naikinamas Lukiškių aikštės, kaip memorialinės vietos, statusas. Tiksliau naikinamas visas įstatymas, kuris šią aikštę įvardija kaip vietą, kuri turi tiesioginę sąsają su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
Priminsiu, jog šis įstatymas labai aiškiai apibrėžė aikštės naudojimo ir tvarkymo principus, kurie turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 18631864 m. sukilėliams.
Ko siekia liberalai? Jie nori tiesiog visus išlaisvinti nuo laisvės, kaip kad ją supranta didžioji visuomenės dalis, sąvokos. Laisvė Lietuvos žmonėms pirmiausiai siejasi su vertybėmis ir pagarba už jas žuvusiems.
Liberalų veiksmai rodo, kad laisvę jie supranta kitaip. Nei Vytis, nei kita simbolika nuo Gediminaičių stulpų iki Laisvės liepsnos neatspindi tos „laisvės“, kurią propaguoja ir prievarta visuomenei bando įpiršti ši valdžia ir dabar jau ne tik kad ragindama vaikus keistis lytį, rūkyti žolę, nuo kaklo iki batų pasipuošti vaivorykštėmis, bet ir pamiršti mūsų valstybės istoriją, sunaikinti jos istorinę atmintį.
Valstybės simbolius jie laiko kažkokia gėda, atgyvena. Liberalai visomis išgalėmis demonstruoja, kad tie, kurie tiki tokiais simboliais ir juos saugo yra viso labo tik nereikšmingi, urviniai, plokščiažemiai. Juolab, kad tie liberalų akimis „nevykėliai“ dar, be visa ko, ir tradicine šeima, kaip vertybe, tiki.
Liberalai tęsia konservatorių pradėtą strategiją naikinant valstybingumo simbolius, juos keičiant naujais. Ir kam tai naudinga?
Tikrai ne tiems, kuriems svarbu, kad Tauta turėtų tokią atmintį, kuri vienija, telkia, žadina kovos už vertybes dvasią.
Pasimetusi vertybėse ir apatiška visuomenė patogi daryti su ja viską, ką tik nori. Nenustebčiau, jei kitas liberalų ir konservatorių žingsnis būtų visiškai panaikinti Genocido ir rezistencijos centrą, kurio vadovu neseniai valdantieji sėkmingai atsikratė vien tam, kad galėtų apie istoriją kalbėti taip, kaip jiems patogu.
Nebus objektyvios istorijos, ją žinančių ir menančių, nebus visuotinės Tautos atminties.
Šios valdžios prioritetas – žmonių smegenų plovimas, kad nauja karta pamirštų viską, kas mūsų Tautai buvo brangu ir dėl ko ji kovojo.
O ką darė ir padarė Karbauskio valdžia, – trynė lietuvybę sostinėje Vilniuje bei Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje. Tai LEU – lietuvybės židinio iškėlimas iš Vilniaus ir jo atidavimas VDU Kaune, ministerijų kaip lietuvybių iškėlimas į Kauną, taip verčiant Vilnių buvusiu okupantės Lenkijos užkampio vaivadija, ėmimas transliuoti net 5 Lenkijos valstybės TV programas lenkų kalba buvusioje Lenkijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje už valstybės pinigus, o kur dar Pranciškonų bažnyčios su vienuolynų perdavimas Lenkijos pranciškonų ordinui ir jų pavertimas lenkybės židiniu Vilniuje arba vėl – nevesti “Rail Baltica” maršruto per sostinę Vinių, kitą Lenkijos okupuotą teritoriją, kai visų kitų šalių šio greitojo geležinkelio maršrutas eina per sostines ir t.t. ir pan. Tai kas čia per veiksmai, kas čia per lenkinimo atminties politika Lietuvoje…
Ar lietuvybės išplovimas Vilniuje, jo išsostinimo užmojai nėra lietuvybės atminties plovimas, ar čia nėra tai, “kad nauja karta pamirštų viską, kas mūsų Tautai buvo brangu ir dėl ko ji kovojo.”…
Pritariu šiam “Kažin” komentarui. Perifrazavus žinomą pasakymą – juokiasi Karbauskis, kad Šimašius… Juk paplūdimys Lukiškių aikštėje atsirado valstiečių valdymo laikotarpiu. O jų premjero Sauliaus Skvernelio reveransai lenkų užgaidoms? Jo pasišaipymas į Nijolės Sadūnaitės klausimą – “ar Deimantė Kedytė dar gyva?” Gal Ramūnas Karbauskis, kaip partijos pirmininkas (dabar) galėtų atsakyti į šį klausimą? Jeigu jis kitoks, nei Šimašius.
Studija 50. Architektas Adomas Skiezgelas: miestas – kaip gyva erdvė
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000144808
Laidoje vieši klaipėdietis architektas ir skulptorius Adomas Skiezgelas. Pokalbis apie architektūros bei skulptūros kūrinius, darančius miestą jaukiomis gyvenamomis erdvėmis ir dar apie daug ką kitą.