Pagal galiojantį teisinį reguliavimą užsieniečiams, kuriems suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, įdarbinti valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos netaikomos 2 metus.
Tačiau Vyriausybės nutarime nustatytos tvarkos praktiškai niekas nesilaiko ir nesirengia laikytis. Vilniuje išgirsti lietuviškai kalbant jau tampa iššūkiu.
Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) dar pernai pranešė, kad nuo 2024-ųjų kovo pradės tikrinti, kaip šalyje dirbantys karo pabėgėliai iš Ukrainos moka lietuvių kalbą.
Inspekcija nurodė, kad darbdaviams nepateikus sertifikato apie jų darbuotojo išlaikytą kalbos egzaminą „Kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai bus priversti imtis poveikio priemonių“.
Tačiau Vyriausybei vienodai, kad nesilaikoma jos pačios priimtos tvarkos. Bukalaurų „teisinei valstybei“ teisė negalioja. Moteriausybė labai pasipiktino Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos ketinimais vykdyti tos pačios Vyriausybės nutarime nustatytą tvarką!
Ingrida Šimonytė tokį inspekcijos elgesį pavadino nepagarbiu, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen – atitrūkusiu nuo realybės, jį kritikavo ir kultūros ministras Simonas Kairys, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė inspekciją kaltino empatijos stoka bei žadėjo stabdyti „karo pabėgėlių ir juos įdarbinusių įmonių persekiojimą“.
Va taip.
Kada norim, įstatymų laikomės, kai nenorim – nesilaikom ir įstatymus vykdančius pareigūnus juos priėmusi vyriausybė „smerkia“. Ar gali būti didesnis absurdas?
Ir kam Lietuvoje tie Lietuvos įstatymai ir lietuviai?
Kam tik nori, tik ne yriausybei, kuri pati taip nutarė.
Man atrodo, kad Lietuvai dėl Šimonytės daug didesnė yra kita bėda. Esant 100 % akivaizdumui, kad Prezidento rinkimuose ji yra tapusi jau menka varžove, bet savo registravimosi kandidatuoti į Prezidentus neatšaukia ir viešai partijai ir savo šalininkams nepasiūlo remti kitą kandidatą, kaip kad pasielgė socdemų Blinkevičiūtė. Juk pvz., galėtų paraginti KAM ministrą A. Anušauską išsikelti į Prezidentus savo kandidatūrą ir paraginti kitas politines jėgas, žmonės rinktis Prezidentu jo asmenį. Įsitikinome, kad Nausėda buvo nerandantis bendros kalbos, kaip nustatyta Konstitucijoje, vadovas ne tik su kitomis šalies valdžiomis, bet artimiau nebendravo ir su kaimynėmis, išskyrus abejones keliančią draugystę su Lenkijos prezidentu. Galima manyti, kad šie negeistini jo vadovavimo bruožai antroje kadencijoje gali dar labiau išryškėti. Tokiu atveju nebūtų tikslinga rinkti jį dar ir antrai kadencijai. Visa tai neturėtų nerūpėti Šimonytei kaip Premjere esančiai politikei, jos partijai kaip valdančiajai. Tačiau tarsi laukiama kaip bus, taip bus…
Tai jau taip… Gyvename pagal Gyvojo Klasiko Juozo Erlicko šventus žodžius: „Buvo kaip buvo, yra kaip yra, bus kaip bus…“
Mylėk, vaikuti, bobausybę kaip savo motiną myli!
Tave lyg pumpurą gležnutį ji saugo Nemuno šaly…
Tai kad Šimonyte lenkiškai kalba be akcento. Gal tai jos gimtoji kalba. Jos net kilme nezinoma, nes neskelbia viešas asmuo kas jos tevas. Visos valdančiosoterys nedega meile lietuviu kalbai, nes iteisino tris lenkisškas raides.
Kiek žinau, tai namie ji su motina kalbėdavo lenkiškai ir čia kaip ir viskas yra aišku. O tėvas… O koks skirtumas kas jos tėvas? Tarp kitko, Izraelyje vaikas laikomas žydu, jei jį pagimdžiusi motina yra žydė. O ar tėvas yra žydas, neturi reikšmės, nes faktiškas tėvas gali būti… kaimynas, kuris gali būti visai ne žydas.
Iš tikrųjų Šimonytė jau net į Prezidentus taikanti, tačiau neteko girdėti kas per veikėjas, darbuotojas sovietmečiu buvo jos tėvas.
Karjerą pradėjo kaip finansų ministerijoje dirbusi finansistė, jei neklystu, iškelta Grybaukaitei esant minstre, taigi galima būtų manyti, kad galėjo būti ten tėvo, sovietmečiu dirbusio šioje srityje “įtaisyta”. Beje, regis, kad sovietmečiu Maniušio vadovaujamoje Ministrų taryboje atsakingas už finansų tvarkymą buvo Šimonis. Taigi šiuo atveju pavardė – kaip jos tėvo, sritis, kad karjerą Šimonytė pradėjo irgi kaip finansistė, sutampa. Be to, Šimonytė gyveno Antakalnyje, o jame buvo Ministrų Tarybos darbuotojams apgyvendinti skirtas namas, ar ne Volungės gatvėje. Sprendžiant iš šių sutapimų galima būtų manyti, kad jos tėvas gali būti, kaip minėta, sovietinėje Ministrų taryboje dirbęs Šimonis. Tačiau čia galima matyti dar vieną reikšmingą susisiejantį faktą, kodėl iki šiol LRT žurnalistai tuo apie ją kaip apie politikę, regis, viešai nepasidomėjo, o ir pati Šimonytė nieko neprasitarė?… Taigi, gal visgi laikas LRT prabilti…
Manyčiau, kad visiškai užtenka to, kad ji yra mūsų mylimosios „Raudonosios Dalios“ protežė. Ar to neužtenka?
Tas Dalios “raudonumas” gal jau antroje vietoje, mat, ji buvo Prezidente dvi kadencijas ir užsimotą Lietuvos valstybės lenkimą lenkybėn pristabdė, viešų ordinų iš Lenkijos kaip Pranckietis, Skvernelis ar kultūros ministras Gelūnas negavo. Be to, spekuliuoti kalba, istorija, sostine, apskritai dvišalyste su Lenkija nelinko, nors ryžtingo žingsnio valstybiškai atsikratant Lenkijos nepadarė (konkrečiai Lenkijai nepranešė, kad besibaigiančio 1994 m. valstybinio bendrumo su Lenkija sutarties termino nepratęsia).
Tačiau, be abejonės, ne mažai daliai rinkėjų tas “raudonumas” yra reikšmingas, todėl Šimonytei kaip siekiančiai aukščiausiojo Valdžios posto derėtų pasipasakoti, o kas gi tuo raudonmečiu buvo jos tėvelis, kokia mergautine pavarde buvo jos mama ir pan.
Tas Dalios “raudonumas” gal jau antroje vietoje, mat, ji buvo Prezidente dvi kadencijas ir užsimotą Lietuvos valstybės lenkimą lenkybėn pristabdė, viešų ordinų iš Lenkijos kaip Pranckietis, Skvernelis ar kultūros ministras Gelūnas negavo. Be to, spekuliuoti kalba, istorija, sostine, apskritai dvišalyste su Lenkija nelinko, nors ryžtingo žingsnio valstybiškai atsikratant Lenkijos nepadarė (konkrečiai Lenkijai nepranešė, kad besibaigiančio 1994 m. valstybinio bendrumo su Lenkija sutarties termino nepratęsia).
Tačiau, be abejonės, ne mažai daliai rinkėjų tas “raudonumas” yra reikšmingas, todėl Šimonytei kaip siekiančiai aukščiausiojo Valdžios posto derėtų pasipasakoti, o kas gi tuo raudonmečiu buvo jos tėvelis, kokia mergautine pavarde buvo jos mama ir pan.
Taigi…”Gediminas Merkys. Rusų mokyklos ir rusų kalba Lietuvoje: atsisakyti negalima, išsaugoti. delfi . lt 2024 m. vasario 29 d. 15:00
Rusakalbes mokyklas Lietuvoje ne uždarinėti reikia, bet privalu svarstyti naujų tokių mokyklų steigimo klausimą….Nuo pat Nepriklausomybės pradžios atkurtoje Lietuvoje tautinėmis mažumomis buvo lyg ir rūpinamasi, bet nenuoširdžiai, atmestinai. Visiems tylint, tautines mažumas bandyta Lietuvoje diskriminuoti pasitelkiant švietimą….” -delfi.lt/news/ringas/lit/gediminas-merkys-rusu-mokyklos-ir-rusu-kalba-lietuvoje-atsisakyti-negalima-issaugoti-95974549