Paskutiniu metu į veidaknygę, matau, nebėra kada rašyti kitko, išskyrus nekrologus… To žanro negaliu apleisti, kai jaučiu pareigą, kai tenka skirtis su žmonėmis, su kuriais bendrauta, dirbta, praleista sykiu ne viena valanda prie bendrų visuomeninių rūpesčių.
Šįsyk tenka atsisveikinti su mielu kolega iš Laisvosios Europos radijo laikų, su kuriuo dešimtmetį (1990-2000) turėjau malonumo dirbti, a.a. Mykolu Drunga (1948-2023).
Susipažinau su juo 1990-aisiais, pirmąsyk apsilankęs Miunchene ir tuometinės RFE/RL lietuviškosios redakcijos vadovo Kajetono Čeginsko pakviestas tapti šio radijo korepondentu Lietuvoje.
Tąsyk kiek plačiau pasikalbėti su Mykolu daug laiko nebuvo, tik pasisveikinimome, formaliai susipažinome (kaip ir su kitais to meto radijo bendradarbiais Kęstučiu Girniumi, Kęstučiu Jokubynu, Aušra Jurašiene, Sauliumi Tomu Kondrotu, etc.). Daugiausiai bendravom vėliau telefonu.
Kompiuterių radijo darbe tada dar nebuvo. Gavau iš radijo tik geros kokybės kasetinį reporterį „Marantz“, juo įrašinėjau balsus, o savo reportažus perduodavau telefonu, paprastai, iš ryto 8 val.
Įvairūs renginiai, apie kuriuos būdavo aktualu pranešti, vykdavo dažniausiai vakare, kartais iki vėlumos, tad grįžus (neretai ir iš Vilniaus) reportažus tekdavo rengti iki pusiaunakčio, kad iš ryto jau būčiau pasirengęs įkalbėti ir perduoti reikalingas balso citatas. Kitas telefoninio laido galas buvo Miunchene ir ten buvo įrašinėjama.
Dažniausiai man skambindavo M. Drunga. Kartais – K. Jokubynas, retkarčiais – A. Jurašienė, S. T. Kondrotas. Pokalbiai dažniausiai būdavo dalykiniai, apie pranešimo temą, pagaliau ir laiko nebuvo „plepalams“ – jie ten, Miunchene, irgi turėjo spėriai suktis, nes tą telefonu perduotą medžiagą dar reikėjo sukarpyti ir sumontuoti į rišlų, vientisą reportažą, patiems įskaičius dar ir trumpą įžangėlę.
Tik gerokai vėliau, galbūt apie kokius 1995-uosius, kai jau ir Lietuvoje buvom apsirūpinę kompiuteriais, atsirado technologijos visą reportažą parengti Lietuvoje ir internetu perduoti transliavimui paruoštą failą.
Nors tie telefoniniai pokalbiai, kaip jau minėjau, dažniausiai būdavo dalykiški, bet Mykolas turėjo tam tikros vidinės šilumos: laikas nuo laiko pasiteiraudavo kaip šiaip man sekasi, kaip gyvuoja šeima, kaip auga vaikai ir pan.
Viešėdamas Kaune pora kartų yra lankęsis ir mano namuose, sykį su savo žavia žmona Vida, kurią, kiek pastebėjau, labai gerbė ir brangino.
Mykolas per Laisvosios Europos radiją recenzavo ir mano pirmąją 1996 m. išleistą knygą „Žygio draugams“, į kurią sudėjau 1988-1995 m. rašytus straipsnius. Vėliau jis man atsiuntė tą savo tekstą.
Be kita ko Mykolas tada rašė:
V. Valiušaičio užmojis – prasmingas. Labai gerai jau šiandien vienoje vietoje turėti rinktines publikacijas, nužyminčias Lietuvos kelią nuo Atgimimo pradžios iki pastarojo meto. Geriau jau dabar tai turėti, negu, sakysim, imtis to darbo po kelių dešimtmečių, kas, žinoma, būtų normalu, bet daug mažiau pasitarnautų istorijos atminties tolydumo išlaikymui. O šio tolydumo reikia ne tik tam, kad dešimtmečių metraščiuose vėl nesusidarytų didžiulių baltų dėmių, bet ir tam, kad pasiekę dienos vakarą ir rengdamiesi kitam rytojui, staiga neužmirštume to, ką veikėme šios pat, dar neprasidėjusios dienos rytmetį. Laisvam gyvenimui atgimusi Lietuva savom kūrimosi darbo dar nėra užbaigusi, bet jau dabar iškyla pavojus nebeprisiminti to, kas ką sakė ir darė tam darbui tik prasidėjus. O tą priminti reikėtų, nes dažnai tie patys žmonės, kurie vienaip ar kitaip pasireiškė per Atgimimą, ir dabar tebestovi valstybės ir tautos priešaky arba siekia naujo tautos pasitikėjimo atsakingam valstybės darbui. Kiekvienu atveju Vidmantas Valiušaitis atliko naudingą darbą, į vieną knygą sudėdamas publicistiką, atspindinčią Lietuvos žygį laisvėn ir jo dalyvių savimonę.
Mykolas gimė rezistencijos kovotojo Karolio Drungos, prasiveržusio pro „geležinę uždangą“ į Vakarus ir ten pasilikusio, šeimoje. Jo tikroji pavardė buvo Jurgis Valiulis, bet Vakarus pasiekė Karolio Drungos vardu, tokiu ir pasiliko.
Tai buvo nepriklausomoje Lietuvoje augusios ir brendusios jaunosios lietuvių kartos intelektualas, kultūrininkas, politikas, pasižymėjęs rezistencijos kovotojas. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), įsteigtos 1941 m. gruodžio 26 d., vienas sumanytojų ir steigėjų.
Dalyvavo, organizavo ir leido pogrindžio spaudą, slaptą radiją. Už aktyvią lietuvišką veiklą 1944 m. vokiečių Gestapo suimtas ir kalintas daugelyje Vokietijos kalėjimų.
1945 m. iš sovietų pavergtos Lietuvos prasimušė į laisvuosius Vakarus. Jis gerai suprato kas yra komunizmas ir sovietinė Lietuvos okupacija.
1962 m. išeivijos spaudoje Karolis Drunga rašė:
Privalu yra vien susimąstyti ir bent bandyti spėti, kur yra ta riba, ties kuria galėtų sustoti banga, Rusijoj išaugusi ant žmonių griaučių, nusiaubusi Pabaltijį, persiritusi per Kiniją ir Vidurio Europą ir prisistačiusi Amerikai iki šiol dar tik vienu tūkstančiu oficialiai nužudytų žmonių Kuboje. <…> Genocidas yra vien socialinė aktualija gyviesiems ir dar busimiesiems. Kalbėti apie genocidą, jo neužmiršti, reiškia tik sąmoningą domėjimąsi ir gilų susirūpinimą savo ir savo vaikų ateitimi. Tai yra vienintelis teisingas ir prasmingas būdas suprasti bei vertinti viską, kas prirašyta ar kalbama apie lietuvių tautos kančias, imtinai net kartais jau ir su pašiepti bandomu „baisiųjų birželio įvykių“ terminu.
Šios K. Drungos įžvalgos taiklumą patvirtina pastarųjų dviejų metų karas Ukrainoje.
Paskutinį kartą su Mykolu buvom susitikę 2019 m. balandžio 12 d. VDU Lietuvių išeivijos instituto organizuotoje konferencijoje „Lietuvos laisvės byla ir politinė mintis išeivijoje 1945-1990“.
Abu ten skaitėme pranešimus. Jo tėvo veiklai aptarti buvo skirti bent du ar trys pranešimai. Pats Mykolas kalbėjo tema „Tėvo politinės ir šeimos vertybės sūnaus požiūriu“.
Paskutiniu metu pasikeitėme tik keliais laiškais. Rinkdamas medžiagą apie Algirdą M. Budreckį ir rengdamas jo knygą, iš išeivijos spaudos supratau, kad gyvendamas Bostone M. Drunga gana artimai su A. M. Budreckiu bendravo, sykiu dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje.
Kreipiausi į Mykolą prašydamas ar jis nebūtų linkęs parašyti prisiminimų apie savo anų dienų draugą? Mykolas mielai atsiliepė, parašė tekstą „Apie Algirdą M. Budreckį ir jo laikus“, kurį paskelbė „Kultūros barų“ 2023 m. Nr. 3. Jo citatą iškėliau ant knygos viršelio.
Elektroniniame susirašinėjime Mykolas užsiminė, kad jo sveikata nestipri. Tai žinodamas, pakviečiau dalyvauti A. M. Budreckio knygos pristatyme Kaune, Istorinės prezidentūros rūmuose. Į Vilnių vykti nė nesiūliau. Bet į renginį Mykolas neatvyko. Ir nebeatsiliepė. Nutilo amžinai.
Ilsėkis ramybėje, malonus Kolega. Nuoširdžiai užjaučiu žmoną Vida – temažta skausmas, teapgaubia ramybė.
