K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (XIV)

Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.

32. Pedofilų tinklai. Apie pedofilų tinklus jau esu anksčiau užsiminęs. Tik vis stigo duomenų jų veikimui paliudyti ir aprašyti. Tačiau šią temą vargu ar būčiau lietęs, jeigu nebūčiau užkliuvęs už Jurgos Tvaskienės straipsnio „Pedofilai: jie kol kas laimi (I, II, III, IV dalys)“, kuris buvo publikuotas 2010 m. sausio 14 d. „Lietuvos žiniose“, 15min.lt, TV3.lt ir kitur.

Šis straipsnis stebėtinai informatyvus ir sujungiantis į sistemą daugelį jau anksčiau girdėtų faktų. Jis parengtas gana kvalifikuotai ir skirtas buvusiam Latvijos-Lietuvos pedofilų tinklui, apie kurį žinojau tik iš tada mane šiurpinusių nuogirdų, atsitiktinių prasitarimų. Čia kai kurios iš tų nuogirdų visai pasitvirtina. Kai kas gana nauja.

Čia priminta, kad Venckai net neabejoję, jog Lietuvoje veikęs „aukščiausius valdžios sluoksnius apraizgęs pedofilų tinklas“.

Advokatas Venckus „Lietuvos žinioms“ tiesiai sakęs: „Advokatu dirbu jau 8 metus, tačiau tokios ikiteisminio tyrimo eigos nemačiau jokioje kitoje byloje. To negali būti be didelio būrio suinteresuotų žmonių“.

Jau tada, pradėjus nagrinėti nevyriausybinių laikinųjų globos namų bylą „Atsigręžk į vaikus“, paaiškėję, kad kaltinamųjų ryšiai vedė į Latviją, kuri 2000 m. buvo sukrėsta jau anksčiau girdėto pedofilijos skandalo.

Tą patį patvirtino ir Latvijos laikinosios tyrimo komisijos vadovas Janis Adamsonas, kurio darbas, deja, nebuvo sėkmingai užbaigtas. Nors ten buvo nurodytos aukščiausio rango politikų pavardės, bausmės „atsisuko ne prieš iškrypėlius, bet prieš jų aukas ir skandalo tyrėjus.“

Nepaisant to, tyrimas nebuvo visai bevertis. Jie sužinoję, kad viena gija vedė į Lietuvą, kita – į kitas postkomunistines šalis, o trečia – į jų centrą Bratislavoje. Be kita ko, jis ten veikiąs iki šiol.

Šio tinklo atsiradimas siejamas su tuo, kad pedofilai, būdami labiausiai pažeidžiami žmonės, tapdavę ir lengviausiai KGB užverbuojamais bei ištikimiausiais informatoriais.

Suirus sovietinei sistemai ir uždraudus KGB veiklą, kai kurios jo tarnybos įsislaptinusios ir sukūrusios pedofilinius tinklus.

Adamsono komisija, susidūrusi su valdžios persekiojimais, tikėjusi kad Lietuva įsikiš. Tuo labiau, kad Lietuvoje irgi „su tinklu buvo susijusios garsios pavardės.

Bet supraskite – tyrimo metu mes patikrinome daugiau kaip 70 vien tik Latvijos piliečių, buvo ir šalutinių gijų, be to, mums juk neleido baigti darbo“.

Bet ji nieko nesulaukė. Lietuva tylėjo. Sklido tik visokie gandai ir spėliojimai. Nors latviai nusivylė neužbaigto tyrimo rezultatais, bet valdžios supurtymas vis tik neleido joje įsitvirtinti pedofilams.

Tuo tarpu Lietuvoje viskas buvo atvirkščiai. Pareigūnai net šiandien vengia pasakoti apie tuos kaimynų pranešimus. Kai kas iš jų yra neoficialiai prasitarę, kad žinantys, jog Latvijos teisėsaugininkai rodė didelį nepasitenkinimą lietuvių pozicija. Net buvę pageidavimų, kad jie aktyviau įsitrauktų į pedofilų paiešką, bet veltui.

Išgirdę tik kažkieno atsainią, bet labai iškalbingą repliką: „Pedofilai yra sudėtinė mūsų elito dalis, o elitas – nepakaltinamas.“

Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl taip buvo persekiojami kovotojai prieš pedofiliją. Buvo bene tik vienintelė išimtis. Tai socialdemokratas, ilgametis Seimo bei Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas. Pats daug prisidėjęs prie nevyriausybinių laikinųjų globos namų steigimo, jis išdrįso atvirai pasakyti:

„Štai 1999 metais man pačiam teko dėl galimos pedofilijos imtis veiksmų, nes vienuose Vilniaus vaikų globos namuose augantys vaikai buvo ne kartą vežami į Krašto apsaugos ministerijos Karių profesinio rengimo pirtį, kur buvo seksualiai prievartaujami, tačiau minėtų globos namų vadovai arba apie tai nežinojo, arba nenorėjo žinoti, arba kruopščiai slėpė šią nusikalstamą veiką<…>

O kur buvo Vilniaus rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovai, kurie pirmieji turėjo skambinti visais varpais ir minti visų institucijų slenksčius? Jie nesikreipė į teismą, jie kukliai tylėjo nuošalyje, nes pirtis priklausė labai aukštiems pareigūnams“.

Silpnas šito įtakingo politiko prisipažinimas. Niekas negirdėjo ir jo varpų. Juk jis irgi „kukliai tylėjo nuošalyje“. Apie tai išdrįso pasakyti tik praėjus nemažam laiko tarpui ir nė kiek neužkliudžius parlamentarų ir Krašto apsaugos ministerijos pareigūnų.

Todėl čia dabar aptariamo straipsnio autorius (ar autoriai) visai pagrįstai prie šių klausimų prijungė dar ir savo klausimus: kodėl bylos tyrėjams nerūpėjo, „kaip mažieji mėnuo po mėnesio patekdavo į karinį objektą, kodėl jų vizitai liko nepastebėti“.

Žinoma, jie negalėjo atsistebėti ir tuo, „kodėl vaikai nenakvoja globos namuose, kur jie leidžia laiką, regis, nesidomėjo nei „Atsigręžk į vaikus“ vadovai, nei vaikų teisių gynėjai“? Bet, manau, kad panašių klausimų užteks dar šio straipsnio skaitytojams. Galų gale ir tiems žmonėms, kurie norės suprasti, kodėl Lietuvoje plinta pedofilai, o elitas vis išlieka nepakaltinamas.

33. Penki paneigimai. Bet nepaisant to, žmonių domėjimasis pedofilija sparčiai auga. Suaktyvėja žiniasklaida, ypač socialiniai komunikacijos tinklai. Kaip rodo 5-erių metų Google duomenys, nuo 2012 iki 2018 m. šia tema buvo paskelbti bene tik 9 lietuviški straipsniai, o nuo 2019 iki 2023 m. – 19. Vien tik per 2023 m. jų buvo 14. Ir ne atsitiktinai…

Jie tiesiogiai susiję su pedofilinių nusikaltimų plitimu. Jis kėlė ne tik tėvų ir jų artimųjų nuogąstavimus, išleidžiant vaikus į mokyklas, bet ir nerimą tarp pačių vaikų.

Labai sparčiai pradėti steigti visuomeniniai ir valstybiniai pagalbos bei nuo pedofilijos nukentėjusių vaikų centrai. Nors žiniasklaida reguliariai pranešinėjo apie šiurpius pedofilijos įvykius Lietuvoje, tačiau toli nuo tų įvykių atsiriboję valdžios žmonės ir nemaža žiniasklaidos dalis, pasiremdama senais kai kurių teismų nuosprendžiais, iki šiol vis dar atkakliai neigia:

1) pedofilijos buvimą Lietuvoje; 2) Garliavos žudynių ryšius su pedofilija; 3) N. Venckienės pastangas juos išaiškinti ir išviešinti; 4) prievartinį Deimantės Kedytės pagrobimą; 5) jos ištrėmimą ir įkalinimą.

Tuos neigimus gerokai pritildė tik Seimo skandalas, susijęs su jo nario K. Bartoševičius byla, kurioje prokuratūra jį apkaltino keturių nepilnamečių vaikų tvirkinimu.

Prieš pačius rinkimus valdančioji partija, mėgindama sustiprinti savo įtaką rinkėjų akyse, prisitraukė viešą žmogų, savotišką žvaigždę, kuri Google pavadinta „visuomenininku“, „mokytoju“, „kultūros veikėju“, „satyrinės televizijos laidos kūrėju“. Bet gana greitai jis pavirto pavojinga „dovana“, nuo kurios visa partija buvo priversta purtytis, išsisukinėti.

Visais įmanomais būdais mėginta nukreipti dėmesį į šalį, apsimetinėti, kad tos „žvaigždės“ niekas nekvietė, kad ji pati čia kažkaip atsirado.

Ypač teko gintis nuo džiūgaujančios opozicijos ir suaktyvėjusios žiniasklaidos, kuri skandalą pavadino nemokama priešrinkimine reklama opozicijai.

Ne be pagrindo ta neganda buvo sugretinta ne tik su tuo, kas maždaug prieš 10 metų vyko Garliavoje ir pačiame Seime. Tik ten nieko nepavyko išaiškinti, viskas virto paslaptimi, o čia nieko nepavyko paslėpti. Viskas matyti kaip ant delno.

Iš esmės Lietuva jau žino pedofilijos mastus, kuriuos K. Bartoševičius skandalas tik patvirtino. Šio įvykio išviešinimas sužadino žmonėms permainų viltis. Tuoj pat buvo parašyta apie 200 skundų, kurie įteikti prokuratūrai dėl seksualinio nepilnamečių prievartavimo.

Tačiau valdžia ir net prie jos mirtinai prisisegusi žiniasklaida vis dar neskuba deramai reaguoti į šią politinę, socialinę ir psichologinę ligą. Jiems „užtenka“ partinių, reklaminių rūpesčių. Jų galvose vis dar nėra visai išsitrynusi užkalkėjusi nuostata: reikia galvoti, kad Lietuvoj pedofilijos nėra.

Net į savo laiką toli pralenkusius 10 metų senumo S. Stomos siūlymus dar niekas nėra atsiliepęs. O tai pats ryškiausias ženklas, kad Klonio gatvės pamokos tebėra neišmoktos. Jo aukų dar niekas nesiima gelbėti, nužudymų bylos tebėra nutrauktos ir užmirštos, o už padarytas klaidas ir sąmoningą melą dar niekam neužtenka drąsos atsiprašyti.

Net atsiprašymo įpročio nesame atgaivinę. Bene tik bažnyčios hierarchams pavyko pralaužti ledus.

Bus daugiau