Nuo XX a. pradžios Vilniaus krašte sparčiai mažėja senųjų gyventojų lietuvių ir daugėja lenkų. Šio proceso tikrąjį vaizdą gerokai iškreipė neobjektyvi statistika, ypač Lenkijos valdžios.
Pagal 1931 m. gruodžio 9 d. gyventojų surašymą Vilniaus mieste tik apie 1 % gyventojų buvo lietuviai, o visame Vilniaus krašte lietuviai sudarė 25 %, lenkai – 35 %, žydai – 15 %, gudai – 5 %, rusai – 5 % ir t. t.
Kitokia gyventojų statistika pateikta, kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Pagal apytikrį paskaičiavimą 1940 m. pradžioje atgautos Vilniaus krašto dalies gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: 45,8 % lietuvių, 29,3 % lenkų, 19,3 % žydų, 4,0 % gudų bei rusų ir 1,6 % kitų tautybių žmonių.
Vilniaus mieste atitinkamai 19,2 % lietuvių, 39,3 % lenkų, 34,5 % žydų, 4,5 % gudų ir 1,7 % kitų.
***
Vokiečiai, norėdami gauti tikslių duomenų apie Lietuvos gyventojus, 1942 m. gegužės 27 d. organizavo gyventojų surašymą.
Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje buvo įvestas naujas administracinis-teritorinis paskirstymas. Pagal jį vadinamoji Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į Vilniaus, Kauno miestus ir Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio apygardas. Vilniaus apygardą sudarė Ašmenos, Eišiškių, Svyrių, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus apskritys. Apygardos ribos ne visai atitiko lenkų okupuoto Vilniaus krašto ribas.
Pagal 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo duomenis Vilniaus mieste ir apygardoje buvo daugiau kaip 743,7 tūkst., o be Ašmenos ir Svyrių apskričių – 570,3 tūkst žmonių. Gyventojų didžiumą, be Ašmenos ir Svyrių apskričių bei Vilniaus miesto, sudarė lietuviai ir lenkai. Jų skaičius buvo beveik vienodas: lietuvių – 280,2 tūkst., lenkų – 245,3 tūkst. Tačiau šios tautybės Vilniaus apygardos vietovėse buvo netolygiai pasiskirsčiusios.
Lenkų gyventojų sutelktumu išsiskyrė Vilniaus miestas. 1942 m. gegužės 27 d. jame buvo užregistruota 143,5 tūkst. žmonių, iš jų 103,2 tūkst. buvo lenkų, kurie sudarė 71,9 % visų Vilniaus miesto gyventojų. Lietuvių atitinkamai buvo 29,5 tūkst. – 20,9 %.
Vilniuje lenkų padaugėjo ne tik dėl 1920–1939 m. atvykėlių iš Lenkijos, bet ir dėl aktyvios vietos gyventojų polonizacijos.
Kitų tautybių žmonių mieste buvo nedaug, jie sudarė tik 7,2 % visų gyventojų. 1942 m. surašymo metu Vilniuje buvo užregistruota 6,1 tūkst. rusų, 3,1 tūkst. gudų ir 1,6 tūkst. kitų tautybių asmenų.
***
Nevienodas gyventojų skaičius, ypač jų pasiskirstymas tautybėmis buvo ir apskrityse bei valsčiuose. Didžiausias gyventojų skaičius buvo Vilniaus apskrityje: 150,1 tūkst. t.y. daugiau kaip 35 % Vilniaus apygardos apskričių (be Ašmenos ir Svyrių) gyventojų.
Iš 1-os lentelės matyti, kad Vilniaus apskrityje daugiausia buvo lietuvių – beveik pusė visų gyventojų (49,1 %), antrąją vietą užėmė lenkai – 44,7 % apskrities gyventojų, trečiąją – gudai (4,0 %), daugiausia susitelkę Turgelių ir Šumsko valsčiuose. Iš kitų tautybių dar galima išskirti rusus, kurių buvo 2,7 tūkst., arba 1,8 % visų gyventojų. Nuo vienetų iki kelių dešimčių buvo priskaičiuojama latvių, vokiečių, totorių ir kt. Be to, net per 0,5 tūkst. žmonių nežinojo, kokios jie tautybės.
Todėl valsčius pagal lietuvių ir lenkų skaičių galima suskirstyti į tuos, kur gyventojų daugumą sudarė lenkai, ir tuos, kur daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Pastarajai grupei priklausė Jašiūnų, Rudaminos, Naujosios Vilnios, Šumsko ir Turgelių valsčiai, kuriuose 72,8 %, 65,5 %, 62,6%, 51,2 % sudarė lietuviai, lenkams juose teko nuo 21,7 % iki 36,8 % visų valsčiaus gyventojų.
Lenkai daugumą sudarė Riešės, Nemenčinės, Mickūnų valsčiuose, nors pastarajame, kaip ir Maišiagalos bei Paberžės vaslčiuose, buvo nedideli lenkų ir lietuvių skaičiaus skirtumai.
***
Trakų apskritis buvo lietuviškiausia ir Vilniaus krašto apskričių. Joje gyveno 77,2 tūkst. lietuvių, arba 70,9 % visų apskrities gyventojų. Tiek Vilniaus, tiek Trakų apskrities valsčiuose lietuvių ir lenkų gyventojų santykis buvo skirtingas. Iš 10 valsčių šešiuose (2 lentelė) lietuvių buvo daugiau kaip 90 %.
Ištisai lietuviški liko nepatyrę lenkų okupacijos valsčiai: Onuškio, Aukštadvario, Kaišiadorių, Žąslių, Žiežmarių, Vievio ir t. t.
Trijuose apskrities valsčiuose gyventojų daugumą sudarė lenkai: Lentvario (81,4 %), Rūdiškių (70,8 %) ir Trakų (57,7 %). Trakų mieste gyveno įvairių tautų žmonės. Tačiau didžiausią jų dalį sudarė lenkai (49,2 %), antrąją vietą užėmė lietuviai (35,6 %), trečiąją – rusai (3,6 %) ir t. t.
***
Švenčionių apskrityje 66,5 % visų gyventojų sudarė lietuviai, 20,5 % – lenkai, 5,4 % – gudai, 7,0 % – rusai. Pastarųjų skaičius (7,1 tūkst.) buvo didžiausias iš visų šių 4 Vilniaus apygardos apskričių.
Švenčionių apskrityje beveik vien lietuviai gyveno Saldutiškio (99,9 %), Kaltanėnų (93,9 %), Joniškio (92,3 %) valsčiuose. Adutiškio, Daugėliškio, Ignalinos, Mielagėnų, Švenčionėlių, Švenčionių, Tverečiaus valsčiuose gyventojų daugumą taip pat sudarė lietuviai (3 lentelė).
Taigi apskrityje iš 12 valsčių tik Pabradės valsčius išsiskyrė lenkų gyventojų dauguma (88,7 %). Vidžių valsčiuje lenkai sudarė didžiausią gyventojų dalį (46,6 %), tačiau čia gyveno nemaža ir kitų tautybių žmonių. Gudų skaičiumi išsiskyrė Adutiškio valsčius (24,0 %), o rusų – Daugėliškio valsčius (10,9 %).
Švenčionėlių, Švenčionių miestuose nebuvo ryškios kurios nors tautybės žmonių persvaros. Švenčionėliuose buvo beveik vienodas lietuvių ir lenkų skaičius, o Švenčionių mieste, nors skaičiumi buvo gausiausia grupė (43,0 %), lietuviai irgi nesudarė ryškios gyventojų daugumos, nes mieste gyveno nemažos grupės ir kitų tautybių žmonių: lenkų (32,9 %), rusų (16,6 %).
***
Kaip Eišiškių apskrities gyventojai pasiskirstė valsčiuose ir tautybėmis, rodo 4 lentelė.
Eišiškių apskritis buvo mažiausia gyventojų skaičiumi. Joje gyveno mažiau kaip perpus žmonių negu Vilniaus ir 1,7 karto mažiau negu Trakų, Švenčionių apskrityse. Eišiškių apskrityje buvo ryškūs valsčių gyventojų skaičiaus skirtumai. Antai Šalčininkų valsčiuje, kuris buvo mažiausias gyventojų skaičiumi, gyveno 3,8 tūkst. žmonių, o net 5 kartus daugiau žmonių buvo Eišiškių, 3,2 karto Dieveniškių valsčiuose.
Nors Eišiškių apskrityje lietuviai iš kitų tautybių žmonių sudarė didžiausią dalį (47,1 %), tačiau, palyginti su kitomis Vilniaus aypgardos apskritimis, joje lietuvių skaičius ir dalis buvo mažiausia. Nedaug nuo lietuvių bendru skaičiumi, taip pat ir dalimi skyrėsi lenkai. Nors pastarieji sudarė 45,3 % – daugiausia, palyginti su kitomis apskritimis, – bet bendru skaičiumi nuo jų atsiliko. Šioje apskrityje lenkų buvo 2,4 karto mažiau negu Vilniaus apskrityje.
***
1942 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Vilniaus apygardos, išskyrus Vilniaus miestą, apskrityse lietuviai sudarė didžiausią dalį gyventojų.
Be to, pokario metais, repatrijavus į Lenkiją šios tautybės žmonėms, lenkų skaičius Lietuvoje sumažėjo 168,8 tūkst. žmonių, ir Vilniaus kraštas, iš kurio išvažiavo daugiausia lenkų, atrodo, turėjo smarkiai sulietuvėti. Tačiau taip neįvyko. Baltarusijos TSR lenkėjimo procesas buvo sustabdytas, o Rytų Lietuvoje – ne.
Į pietryčių Lietuvą atsikėlė gyventi nemaža lenkų iš Baltarusijos TSR. Lenkijos Liaudies Respublika per Maskvą rūpinosi lenkų interesais. VKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl priemonių pagerinti darbą su Lietuvos TSR gyventojais lenkais“, o 1950 m. lapkričio 1 d. panašų nutarimą priėmė ir LKP(b) CK. Pradėta masiškai uždarinėti lietuviškas mokyklas ir steigti lenkiškas. Lietuviai Vilniaus krašte vėl pasijuto diskriminuojami vietinių valdininkų, kurie daugiausia buvo kitataučiai.
***************
Sutrumpintas straipsnis „Vilniaus krašto gyventojai (1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis)“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 116–123.
Parengė Dainius Razauskas
Manau, kad dalis lietuvių tautos tiesiog neatlaikė 40 metų lietuvių kalbos, lietuviškos spaudos, lietuviškų mokyklų draudimo ( okupacinė Rusijos caro valdžia ypač nuožmiai draudė lietuvių kalbos vartojimą ypač Vilniaus gubernijoje), galimai ėmė save tapatinti su kitų tautybių atstovais. Teko skaityti ir apie Lenkijos okupacinės valdžios vykdytą lietuvių mokyklų uždarinėjimą.
Ne tik lietuviškos m-klos buvo uždaromos. Buvo panaikintos visos lietuviškos pamaldos bažnyčiose.
Vyko žiauri ponizacija. Mano močiutė viską išgyveno, bet lenkinimui nepasidavė.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nevertins A.Valotkos pasisakymų
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/lygiu-galimybiu-kontrolieriaus-tarnyba-nevertins-avalotkos-pasisakymu/
Tai kur čia yra tas lygių galimybių klausimas, kad ji privalėtų vertintinti?
Matyt, ieško aktyvisto, kurs rastų priežastį ne tik imtis nagrinėti, bet ir milžinišką nusikaltimą tame atkapstyti… 🙁
Taigi prisiminkime, kad ne Lenkijai, o ir Rusijos Carui valdant Basanavičius, Kudirka Lietuvoje mokėsi ne rusiškose, o lenkiškose mokyklose, kuriose net prakalbėti tarpusavyje lietuviškai nebuvo galima. Taigi lenkybė ir rusybė Lietuvoje radosi Lenkijai ir Rusijai prieš lietuvybę veikiant išvien.Tad ne tiek iš surašymų skaičių spręstina kieno kur nuo seno gyventa, o iš lietuviškų vietovardžių.
Galimai lietuviškos kilmės vietovardžiai siekia MInską ar net už jo-pavyzdžiui aplink Oršą ( Obolcy, Margi, Šupeni, Mažuleva, Purpleva,Serkuti, Zibaly, ir t.t. Žiūr. dabartinį Baltarusios žemėlapį ir Lietuvių kalbos XVI amžiuje žemėlapį.
Be to, prie Oršos (Ръша iš Riešė?) yra miestelis Bolbasovo, kuris iki 1928 m. buvo vadinamas Baubasai (Упершыню паселішча пад назвай Баўбасы ўпамінаецца ў 1598 годзе).
koki dar Minska (Mainiske)? siekia Dono upe ir Leduko (ladogos) ezera, ten per Tula (Tolimas miestas) teka upe vardu UPA ir Mozhaiskas pastatytas salia upes vardu Mazhoji ir siaip ten dar iki 16 amziaus gyveno Lietuviai Galindai (GOLIADY) o ju sostine buvo Galuko (Kalugos) miestas
Straipsnis apie 1942 m. Vilniaus krašto gyventojų sudėtį, o ne apie galindų laikus. Skaičiau,kad Minskas, Gardinas ( Hrodna), Polackas pradžioje buvo nauji užkariautojų slavų įtvirtinimai jotvingių ,lietuvių, latgalių žemėse,tad šių vietovių pavadinimai slaviški. O štai prie pat Minsko žiedinio apvažiavimo esanti vietovė Antaniški,manau, patvirtina,kad ir po krikšto čia kalbėta lietuviškai. Skaičiau licvinistinę teoriją, kad ir Vilnius neva taip pat buvo tokia slavų įkurta tvirtovė…kurią įkūrė “slavų kniazius Giedzymin” :}
Kaip žinoma, vadinami Gedimino laiškai yra rašyti ne konkretiems asmenims, o vakarinės Europos – Vokietijos miestams (tuo metu miestus valdomų asmenų vardai, akivaizdu, negalėjo ir nebuvo plačiau žinomi). Tokiu atveju logiška, kad Laiškai iš Vilniaus turėtų būti rašyti taip pat nuo miesto, konkrečiau nuo miesto Valdybos (Regios), o ne nuo asmens. Taigi Gedeminę (Laiškuose “Gedeminne” – lot.kalbos kilmininko linksnis) logiškiau yra pagrindo laikyti ne asmens (kunigaikščio) vardu, o vietos pavadinimu. Pvz., kaip yra Rudamina, kiti panašios darybos lietuviški vietų pavadinimai. Tokiu atveju Gedimino vardas radosi iš Gedeminės kalno pavadinimo, o ne iš kokio nors slavų kniaziaus .
Yra nemažai dvikamienių lietuviškų vardų ir iš jų kilusių pavardžių – Gedminas, Algminas, Vydminas,Kęsminas,Gelminė, Mindaugas, Mintautas, Mingaila Miniotas…
as irgi daug svinjaninu skazku prisiskaites ir viena ju sako kad tu zmudas ir okupavai svinjaninu Litva…nu bet pasakomis nebutina tiketi, suak pagaliau…beje skaityk 1009 metu rastus apie Prusija-Lietuva ten Karaliauciaus miestas ne tik kad turejo murine siena bet i ji patekti galedavai tik per vienus vartus pradzioje pralindes pro ola…svinjaninai gi net Vilniu taip uzgrobe ir aiskino visiems kad tai ju od viekov miestas
Gal, prieš komentuojant, reikėtų geriau išmokti valstybinę lietuvių kalbą?
Lenkijos Balstogės ( Bialystoko) miesto dalies pavadinimas- Dojlidy ( Dailidės?).
ne Balstoge ar bialystokas, o BalTake ir BalVirziai, nes ten iki 16 amziaus buvo tos pacios PaLietes pelkes ir balos
Galim patys susinaikinti kaip tauta?
Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie asimiliaciją
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/gintaras-furmanavicius-apie-asimiliacija/
Darius KUOLYS: „Lietuva 2050“ – visa, ką išgali lietuviškos galvos?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/darius-kuolys-lietuva-2050—visa-ka-isgali-lietuviskos-galvos/
Akivaizdžiai tapo būtina įlieti proto į Lietuvos valdžių galvas. Visuotinai susirūpinkime tuo. Raginkime protingesnius, išmaningesnius perduoti savo verslus, kitas kūrybas kitiems ir lyg į partizanus eiti į Lietuvos Seimą, Prezidentus, Merus, kitas valdžias.
lenteles nr 3 nera
Kodėl nėra žydų.?
Jie dar buvo 1942 m.
O kad matytumėte, kiek jų buvo iki perestroikos !!! Visur, kur mokiausi, gyvenau ir dirbau. Turėjau jų ir bendradarbių. O kas mieste dėjosi, kiek jų čia gyveno! Na, o jei jau parduotuvėje deficito „išmesdavo”, o, kiek jų staiga ten atsirasdavo!.. Ypač tų, medaliais už nuopelnus įvedant sovietų valdžią Lietuvoje, bei už nuopelnus kare apsikabinėjusių. Jiems viskas be eilės „priklausė”, eilėje jie visada priekyje visų kitų. Ne vienas tokių ir alkūne kitus eilėje stovinčius išstumdydavo ( ты здесь не стояла!, o nėščioms lietuvėms priekaištaudavo: расплодились здесь! ). Laimė, dauguma bendradarbių buvo puikiai išsilavinę, inteligentiški, elgėsi pagarbiai, ir patys tų „nusipelniusių” nemėgo, vengė jų.
Atėjus „perestrojkai” daugybė jų tautiečių iš visos SSSR emigravo į Izraelį. Po 1990 irgi dar išvažiavo. Kyla įtarimas, jog jie sužinojo, kad Kremlius čia sustiprins veiklą, ir naudos tam vėl tuos „nusipelniusius”, ir nenorėjo turėtų su tuo nieko bendro. 🙁
Rusijos ir Lenkijos metraštininkams jotvingiai buvo žinomi nuo X amžiaus, o iš pastarųjų pateko į popiežių kurijos raštus (Jatvęgi, Jatwjagi, Jathwingi). Jų vardu dažnai iki šiol yra vadinamos visos jotvingių gentys. Rusijos centrinio statistikos Komiteto duomenimis 1857 m. 30.927 gyventojai laikė save jotvingiais, o Kobrino apskrityje jotvingiais buvo užsirašę 272.725 žm., t.y. 27,6 proc. apskrities gyventojų. Spaudžiant slavams, dalis jotvingių buvo aplenkinti, dalis aprusinti, o kita dalis traukėsi į šiaurę. Manoma, kad prieš XIII a. jotvingiai gyveno Bugo upės vidurupyje, iš kur atėjo į žinomą baltų (aisčių) Nemuno kultūros prieglobstį. Spėjama, kad vardas kilęs iš hidronimo Jotva. Jotvingių genčių Baltarusijoje ir ribose su prūsais yra nemažai išlikę: ir tie ir tie yra apsijungę į kultūrines draugijas, nesiduoda baltarusinami arba lenkinami., reikalauja lietuviškų mokyklų.
Na taip, o kas garantuoja, kad šitie duomenys nefalsifikuoti dabartinių istorikų, kurie akivaizdžiai perrašo Lietuvos istoriją: iš žudikų padaro didvyrius ir pan?!
Geriausias įrodymas – kapinės. Nueikite Vilniuje I kapines ir pamatysite, kas jame gyveno XX.a. pradžioje .
Pritariu, skaičiau, kad sovietų NKVDistai ( stribai) neretai persirengę nužudytų Lietuvos partizanų uniformomis sušaudydavo beginklius lietuvius, o NKVD dokumentuose sumesdavo kaltę Lietuvos partizanams.
Esu matęs Rusijos caro valdžios išduotus asmens dokumentus. Juose lietuvių Mykolo ir jo sūnaus Juozo vardai rašomi kirilica Michail, Josif, o pavardė su galūne a parašyta su suslavinta galūne o. Skaičiau, kad lietuvių pavardės buvo slavinamos ne vieną šimtą metų. Pasižiūrėkit į Lenkijos Punsko valsčiaus internetinę svetainę- ten valsčiaus viršaičio lietuvio Vytauto Liškausko vardas ir pavardė rašomi Witold Liszkowski, jo pavaduotojo Jono Vaičiulio- Jan Wojczulis, vyr. finansininkės Danutės Šimčikienės- Danuta Szymczyk. Lietuviška valsčiaus internetinė svetainė neveikia, tad nežinodamas galvotum, kad jokie lietuviai Punske negyvena…
Kalbininkas Aleksandras Vanagas ir už 1920 m. Lietuvos sienos buvusio Maladzečiankos upelio pavadinimą, iš kurio kilo Maladečinos miesto pavadinimas, berods kildino iš lietuviško hidronimo Maldupis.
Net prie dabartinės Baltarusios miesto Polocko yra vietovė Antoniški. Polocko pavadinimas kilo nuo Palatos ( Polotos) upės. Net baltarusių kalbininkai jos pavadinimą kildina iš lietuviško žodžio palios ( pelkės, balos) ir priesagos -ata bei lygina su lietuviškais upių pavadinimas Atmata ir t.t.
Vis dėlto Palatos ( Polotos) upės pavadinimą matyčiau kaip priešdėlinės lietuvvių k. darybos žodį, sudėtą iš priešdėlio Pa- (Po-) ir šaknies lat- (lot-) bei su šia vandenvardžio šaknimi siečiau Latgalių, Latvijos pavadinimus. Tokiu atveju Polocko pavadinimas laikytinas iš upės pavadinimo kaip mažybinis žodis Polocukas< Polockas.
Kas dėl Antoniškių, tai pavadinimas asmenvardinės kilmės, tačiau sietinas ne su vardo Antanas, bet su antis žodžiu. Antenis, Antonis, Utenis gretintini kaip tarminiai lietuvių (latvių) k. žodžiai.
,Lietuva 1654- 1655 metais (Tvanas. Vl.Terleckas) buvo maskolių rusų ordų nužudyta tiesiogine prasme.Sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų,gyventojai išžudyti.Apie 2 milijonus lietuvių pasitraukė į Lenkiją.Apie trečdalis Lenkijos yra lietuvių kilmės gyventojai.
Skaičiau,kad į pasitraukusių į Lenkiją lietuvių namus ir žemes, taip pat ir Vilnių, neužilgo iš ATR rytinių žemių atvyko gudų kolonistai.