Jānis Streičs (Janis Streičas) (1936 m. rugsėjo 26 d. – 2026 m. kovo 5 d.), Latvijos kultūros brangenybė.
„Vaikystės svajonė buvo tapti dailininku, o ne kino režisieriumi ar aktoriumi. Tačiau teatras paviliojo“, – sakė kūrėjas savo 80-mečio proga. 2016-ieji šalyje oficialiai buvo paskelbti „Streičo metais“.
Jo kūrybos erdves ir gelmes apibūdinti nelengva
Jis buvo kino ir teatro režisierius, scenaristas, aktorius, rašytojas ir dailininkas. Didis Latgalos kultūros ir tapatybės liudytojas. Trumpai: Latvijos kultūros brangenybė.
Sukūręs 22 pilnametražinius vaidybinius filmus
Savitas Janio Streičo „magiškas realizmas ir lengvumas“ prasidėjo filmu „Mano draugas – nerimtas žmogus“ – „Mans draugs – nenopietns cilvēks“ (1975).
Lietuvoje ir visoje TSRS imperijoje jis žinomas kaip meninio filmo „Teatras“ – „Teātris“ (1978) kūrėjas; su I. Kalniniu ir V. Artmane pagrindiniuose S. Moemo romano veikėjų vaidmenyse.
„Joninių nakties spalvos limuzinas“ – „Limuzīns Jāņu nakts krāsā“ (1981) – rodomas per LTV kiekvienų Ligo/Joninių metu. „Svetimos aistros“ – „Svešās kaislības“ (1983) – pagal Mykolo Sluckio scenarijų. Filme „Rudolfo palikimas“ – „Rūdolfa mantojums“ (2010) jis apibendrino katalikiškos Latgalos šimtmečių gyvybės kodus.
Ypatingai svarbūs jo filmai „Cilvēka bērns“ (1991) ir „Likteņdzirnas“ (1997).
Ilgus metus Janis Streičas – Dzūkijos gyventojas. Kovo 5 d. į Anapilį jis išėjo Paliepyje, greta Veisiejų, kur laimingas gyveno įsikūręs žmonos Vidos tėviškėje.
Janio Streičo dukra Viktorija Streiča-Jakštienė yra Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona. Šio teatro vadovas Kęstutis Jakštas istoriniame latvių filme „Rygos sargybiniai“ (2007) suvaidino prezidento Karlio Ulmanio veikėją.
Tokia ši šeima – mūsų tautų bendras turtas.
Mano nuomone, labai jau sumenkę mūsų ryšiai su latviais. Negirdėti, kad Lietuvos prezidentas, Seimo pirmininkas ir nariai, Vyriausybės ministrai dažniau lankytųsi Latvijoje, negirdėti ir apie Latvijos valdžios keliones į Lietuvą. Berods tam pradžią, jei neklystu, galimai davė tuometinio Vyriausybės ministro pirmininko Skvernelio pasakymas, kurio galima esmė- latviai mums ne broliai, o konurentai… Ar ne nuo tada pulta į pietvakarinio ‘strateginio partnerio glėbį’, mano nuomone, galimai tampant vos ne jo vasalu? Keliolika Lenkijos tv kanalų Lietuvoje ( kai kurie skelbė, kad Lenkijos armija krajova 1944 m. išvadavo Vilnių ir jos kareiviai iškėlė Lenkijos valstybinę vėliavą virš Gedimino bokšto) , nei vieno Latvijos tv kanalo latvių kalba….
Mūsų politinis elitas tiesiog vykdo kominterno nurodymus (už stiklinius karoliukus). O jų plane – Lietuva tik teritorija. Mūsų strateginiuose planuose nėra net sąvokos lietuvių tauta. O sąjunga su latviais nepageidaujama.
Tad…ar tai elitas? Bet nepanašu, kad jie taip elgiasi.
O kaip gi kitaip, tie kas yra valdžioje – yra valdantys, t.y. elito vaidmenį atliekantys asmenys – elitas. Aišku, kad ,,Lietuva tik teritorija” verčiama atitinkamais elito priimamais valstybės valdymo sprendimais. Na, paimkime kad ir Valdžios sprendimą, kuriuo vienintelis iš ES šalių sostinių Vilnius paliktas be europinio geležinkelio, o šalies gyventojai be šiuolaikinio susisiekimo greituoju europiniu traukiniu su pajūriu galimybių. Akivaizdu, kad toks sprendimas negali būti koks nors ES ar kažkokio ptasimanyto “kominterno” interesas, bet kaip toks jis yra ,,Lietuvai tik teritorijai” derantis. Nepasirūpinta valstybės prestižu, jos žmonėms taip būtino susisiekimo su pajūriu šiuolaikinio lygio priemonėmis.
Pagal pareigas jie – elitas, pagal darbus – kolaborantai ir naudingi (priešams) idiotai.
Kažkodėl palikta neišversti filmų „Cilvēka bērns“ (1991) ir „Likteņdzirnas“ (1997) pavadinimai, nors pažymėta, kad tai ypatingai svarbūs režisieriaus Janio Streičo filmai.
Gali būti, kad Janis Streičas turi gilesnes senas šaknis su dzūkiškomis Veisėjų – Leipalingio žemėmis. Jo pavardė Streičas kalbiškai gali būti giminiuojamas su Leipalingio parapijoje esančio kaimo Stračiūnai pavadinimu. Juolab, kad ten pat yra buvęs ir Stračiūnų dvaras – minimas jau nuo XVI a. amžiaus pirmos pusės. Latgališkų (latviškų) pėdsakų tose vietose yra ir daugiau, tai, pvz., Latežeris prie Druskininkų, pagaliau ir pats šio miesto pavadinimas gali būti iš latgalių (latvių) žodžio druska – liet. ,,trupinys”. Neatmestinas ir Veisiejų, Lazdijų, Seirijų bei latgalių (latvių) Brėslauja, Gauja (upė) kaip pavadinimų žodžių darybos priesagų ‘j’ esantis tapatumas. Taigi Streičių šeima gali būti net iš gilesnės senovės ateinantis lietuvių ir latvių tautų bendras turtas.
Kaimo vaiką, išverstą lietuviškai rodė Lietuvos televizija. Dabar Elertė archyve jo, aišku, nėra. Šiaip sau, netyčia prapuolė. Žinoma, be jokių kominterno nurodymų.
Atsiprašau, Žmogaus vaiką.
Latgališkai streičs- gąlastuvas, pūstyklė.
Akivaizdu, kad latgalių žodis streičs – ‘galąstuvas, pustyklė’, savo šaknimi gali būti giminingas su lietuvių žodžiais ‘aštrinti, aštrus’, kadangi galandimas, papustymas yra peilio ar dalgio ašmenų aštrinimas. Bet galąstuvą dzūkai vadina ‘asla’, o suvalkiečiai – ‘budė’, taigi šie ne iš žodžio ‘aštrinti’ pasidaryti daiktavardžiai yra. Visa tai rodo painią bendrinio žodžio ‚streičs‘ semantiką esant. Tokiu atveju akivaizdžiau būtų latgalių ‘streičs’ giminiuoti su dzūkų žodžiu įstraiti – ‘ką nors nesančio padaryti, sumeistruoti’. Dzūkijoje yra ir pavardė – Straigis. Taigi su dzūkų ‘įstraiti’ tiek pagal skambesį, tiek savo prasme giminiuotųsi ir meną kūrusio Janio Streičo pavardės žodis. Tokiu atveju bendrinio ‚streičs‘ – galąstuvas, pustyklė reikšmės gali būti tik šalutinės.