A. Navys, M. Sėjūnas. Blogi žmonės

Skubame.

Anksčiau buvo kamščiai prieš darbą ir po jo – dabar kone kiaurą dieną. Visi lekiame. Tualetinio popieriaus, vištienos, pakeist padangų, vaikui batų, vaistų, OSB plokščių, pigesnio alaus, glaisto, šiltų kojinių ir būtinai, kaipgi ne – žieminių striukių su va „tooookia“ nuolaida.

Malamės kamščiuose, kaip užstrigusiame skruzdėlyne. Pusė dienos – automobilyje. Kita pusė – prie kompiuterio. Jame taip pat karai – vertybiniai, religiniai, ekonominiai, politiniai.

Vieniems per karšta, kitiems per šalta.

Vieni per daug patriotiški, kiti pernelyg kosmopolitiški: naciai, naciukai, plokščiažemininkai, leftistai, komunistai, vata ir kitokia priešiška medžiaga. Visi visiems priešai, dauguma daugumai – ne draugai. Visi – lentynėlėse. Barikadose. Pusėse.

Mes Lietuvoje tiesiog esame pavargę nuo įtampos. Nuo įtarumo, nuo neapykantos, nuo melo, klastos ir apgavysčių. Jei norite – valdžios. Visų valdžių. Nes visų valdžių mes išmokome nekęsti dar nuo bolševikų laikų. Išmokome meluoti, išsisukti ir prasisukti, tiesiog vogti, klastoti ir neraudonuoti.

O svarbiausia – išmokome ir įpratome bijoti. Ir dėl to nesame kalti. Privalome suvokti, kad mūsų sąmonė, mūsų vaikų sąmonė sužalota ir užteršta ilgų okupacijos ir prievartos metų.

Mums reikėjo išlikti, išsisaugoti, prisitaikyti, nes senelių akyse žudė, šaudė, plėšė, kankino, naikino. Todėl esame pernelyg įtarūs, todėl statome šarvo duris, aukštas tvoras ir vaizdo stebėjimo kameras.

Ar kada nors išgysime? Ar sugebėsime nusimesti ne tik vergo pančius, bet ir „laisvo“ žmogaus agresiją, pasyvų smurtą kaimyno atžvilgiu? Nežabotą konkurenciją, aklą „aš visada teisus?“

Taip. Bet tam yra viena sąlyga. Atraskime savyje supratimą – ne gailestį, ne užuojautą (Dieve, negi ir man taip bus?), bet paprastą, nuoširdų, tikrą kito žmogaus supratimą. Pažiūrėkime vis dažniau į bet kurį jį kaip į save. Ar matote?

Kaip sako Markas Aurelijus, juk jie, tie kiti, yra „blogi“ žmonės, bet „blogi“ jie ne savo valia.