A. Navys, M. Sėjūnas. Lietuva per maža, kad leistume joje plėšikauti politikos ir verslo grupėms

Mūsų šalyje vis dar mokomasi vogti. Oi! Ne taip… gal per aštriai?

Tada pasakysim taip – mokomasi prasukti, prastumti, sukombinuoti, pasidaryti. Susiveikti. Gauti. Susiveikti darbo vietą, gauti postą, eilutę partijos sąraše.

Vis dar mokomasi dėlioti schemas, laimint viešuosius pirkimus. Su savais, saviems parašyti taisykles, kad dalyvautų ir laimėtų savi. Kad laimėtas lėšas dalintųsi irgi savi. Tyliai.

Valdiškos įstaigėlės klerkai pristeigia įmonėlių, kurios su ta įstaigėle laimi konkursėlius ir pinigėliai teka į kišenėles. O valdiška algelė skirta tik akims dumti kaip priedas prie konkursinių pajamų.

Mokomasi suktis vagiant ir nurašant įrangą, „sureguliuojant“ viešuosius pirkimus taip, kad laimėtų įmonės, valdomos sūnų, marčių, giminių ir artimųjų.

Taip nekalto veido ir prasidėjimo politikų šeimų turtų deklaracijose atsiranda milijonų vertas turtas, prabangūs namai ir vilos.

Kai kurių vietos valdžių, valdžiukių ir valstybės įstaigų vadovų šeimų kišenių turtai plyšta nuo gėrybių gausos. Štai kodėl politikos verslas ir valdiškų pinigų medžioklė šiandien pats pelningiausias.

Dėl lengvų valdiškų pinigų ne vienas politikas, verslininkas ir žiniasklaidos ryklys seniai spjovė į stumdymąsi pečiais laisvoje rinkoje ir tapo valdiškų pinigų išlaikomu peniukšliu.

Kažkada vienas laaabai gerai žinomas politikas – verslininkas garsiai pareiškė, kad jei ne būtų pasisekę prisikasti prie struktūrinių pinigų, jo verslas sėdėtų šiknoj. Pavyko. Verslas klesti.

Visa tai nebūtų svarbu, jei nebūtų pavojinga. Ne mažiau, nei išorės grėsmės.

Nes šalis, kuri valdoma keliolikos tarp savęs biudžeto pyragą besidalinančių grupuočių, pasmerkta po truputį ristis žemyn.

Be to, tai labai blogas pavyzdys mūsų vaikams, kurie labai greitai patiria ir sužino, jog be ryšių, be gebėjimo „prasisukti“ – vogti ir papirkinėti, užsibrėžtų tikslų pasiekti neįmanoma.

O blogiausia tai, jog mokyklose mūsų vaikai mato, kokiais automobiliais kiekvieną iš jų atveža jų tėvai. Dauguma nori, kad jų tėčio ar mamos automobilis būtų geresnis. Vaikai namuose girdi tėvų nuoskaudas, taip pat girdi ir tai, kaip reikia gyvent, kad tave laikytų „sėkmingu“.

Mes nesakome, kad tai masinis reiškinys. Mūsų šalyje yra begalė padorių valstybės tarnautojų ir nuostabių verslininkų. Tačiau viešumoje pasirodantys signalai leidžia daryti prielaidas, jog mūsų valstybės kūnas pažeistas korupcijos viruso.

Jį reikia naikinti. Lietuva per maža, kad leistume joje plėšikauti politikos ir verslo grupėms, sudėliojusioms primityvias schemeles draugų ir giminių pagalba mezgant tinklus milijonų žvejybai.

Ir… kodėl tuomet vyksta karas? Ar ne todėl, kad norima laimėti, užvaldyti, atimti, apiplėšti? Sau, savo šeimai, savo vaikui… tai juk karo sąvokos. Taip, mes kariaujame. Tarpusavy.

O taip norėtųsi, kad Godulys įgautų naujas vertybines formas. Bent jau mūsų vaikų galvose. Kad paaugliai nesakytų, jog jiems svarbiausias yra ne mamos apkabinimas, ne pagyrimas, ne šiluma, ne meilė, o tėvų pinigai ir dovanos.

Visa ko pradžia yra čia. Galvoje. Vaikystėje.