A. Navys, M. Sėjūnas. Politinės prostitutės

Žėkit, ką mes čia pasakysim.

Bloga pradžia, rėktų reitingų žinovai. Einat prieš srovę, atmetat potencialų skaitytoją. Teksto pradžia turi būti tokia – uh! Na, bet mes daugiau neišmąstom, tai palikim ją be jokio tokio „uh“.

Juolab, kad potencialus mūsų skaitytojas – Jūs – esate virš „uh“. O gal žemiau? Mes gi – labai nuoširdžiai – tikimės, kad „uh“ Jūsų iš viso net nekabina. Bet užteks to striptizo, gundymas – ne mūsų pašaukimas.

Nu tai žėkit. Mes, jūs, aš ir Tu, ir tavo mama ir senelis, visada balsuojam teisingai, tačiau visada ne tuos išrenkam. Visada galvojam, kad išrinkom tuos, kuriuos reikia, bet gaunasi kažkodėl visada atvirkščiai. Tada atsiranda maršas, paleckiai ir Peckelis, katras kinkuodams galvelę, kažką ten ėgi skardinėj vuonelėj daro.

Stop. Nesusireikšminkim. Tai ne tik Lietuva – mažas rinkiminių balsų kaimas, telpantis į tą patį Kijevą.

Politiko, kaip gatvėje perkamos prostitutes, mada visame Vakarų pasaulyje įsisiūbavo. Jau gerą dešimtmetį, šimtmetį, o gal ir ilgiau, rinkimai, populiarus serialas, geras stalo žaidimas, saldainis, kurį čiulpiame prieš ir spjaudomės po, yra ne prostitutės, o pirkėjo bėda. Arba kaltė.

Kas nutiko, kad valdžioje ir jos institucijose tiek daug durnių? Oj ne, mes nekalbame apie išsilavinimą ar gebėjimus. Kvailys yra tas, kuris kenkia ir sau, ir kitiems. Jų tiek daug todėl, nes mes renkam panašius į save. Supykai?

Na gerai, tada renkame tuos, kurie mums pataikauja.

Ką – negi ne taip?

Argi ne taip mes renkamės atostogas su viskas įskaičuota, aptarnavimą Brussels Mussels, prekes parduotuvėje, ar baldų pristatymą? Lygiai taip pat mes ir mūsų rinktieji – pagal pavyzdį! – sprendžia strategines, pasaulio ateitį lemiančias, globalias problemas.

Pažiūrėkim, kaip gi jie rengiasi, pakalbėkime visą vakarą apie tai, nes jie labai daug pastangų deda, kad atrodytų gerai.

Apie tai pliurpia vyrai ir žmonos, ir – argi ne keista? – cha! – milijonų vertos PR bendrovės. /oj, kiek šitame tekste daug brūkšnių/

O, taip! Jos – tos PR bendrovės – tikrai daro viską, kad prelegentė gerai atrodytų. Kad Tau patiktų!

Tai ar dabar patinka tie bejėgiai gražūs kenai, kurių prisirikiavome sau prieš akis ir atidavėme į jų rankas savo likimus? Mes kalbam ir rašom, kalbam ir rašom, ir nežiūrint to, vėl ir vėl aplinkui girdime – „man patinka, „aš pritariu“, „gerai pasakė“.

Bet jis ar ji, kuri/s patinka, veikė prieš/už, buvo kartu su žudikais, bendradarbiavo su saugumo tarnybomis, šlykščiai melavo. Ar tikrai „nu tai kas… už tai dabar gerai kalba”?

Gerai kalba. Gerai atrodo. Man patinka. Dvidešimt pirmojo amžiaus „tėve mūsų“. Bravo.

Taip mąstydami – nesusipratimas sąvokoje – tuoj valstybės valdymą patikėsim aštuonias klases baigusiems berniukams ir mergaitėms, nes jie „man patinka“. O gal jau patikėjom?

„Masės atves žmoniją prie katastrofos slenksčio, nes atiduos civilizacijos likimą bukapročiams, manantiems, kad technologijos ir mokslo laimėjimai savaime auga ant medžių“. Taip, tai Chorchė Ortega i Gasetas, tik jis senai išmestas į istorijos paraštes, niekam nežinomas, ir dar ispanas.

Tai kur receptas? Ką daryti?

Atsikratyti to praeikto „man patinka“.

Turi būti – man nepatinka, bjauri boba, kažką ir vėl spjaudosi, vemia, eina prieš plauką, įžeidė visus tapinus, širinskienes ir Grybauskaitę, bet jos darbai kalba už ją pačią, todėl ja pasitikiu.

Gal pagaliau galime susirasdami tuos, kurie veikia, internete panaršyti ilgiau, nei pirkdami naują mobiliaką ir įsigilinti į „gyvosios prekės turinį“?

Tebunie ta prekė šleiva, kreiva, tegu vapa ne visai rišliai, bet ji priima teisingus, ryžtingus, mums naudingus sprendimus.

Sprendimus, kuriuos prieš tai jau teisingai priėmė, todėl galime argumentuotai prognozuoti, kad ir naujus priims taip pat sėkmingai. Kad lyderis bus žygyje patikrintas vadas, o ne nuo kompiuterio kamerytės atkrapštytas prieš jus besistaipantis ir Džeimsą Bondą vaidinantis varškėtis.

Ah, jūs vis dar tikite norinčiais patikti? Na, tai pakaks. Prisižaidėme. Pribalsavome realybės šou, koncertuose, loterijose, visokiausiose pramoginėse laidose. Ir – liūdna – įpratome taip elgtis visur.

Varškėčiams patikime lainerio vairą, nors to lainerio jie nėra niekada ir niekur sėkmingai nuvairavę.
Šustauską į merus! Arba Terą/Argą (autorių šunų vardai)!

Makaluojamės iškreiptais veidais tokių mūsų išrinktų, mums patinkančių gražių varškėčių neva pilotuojamame laineryje… gal nukrisim, o gal ne. Mes nežinom, ir jie nežino, kur skrendam. Spėliojam. Belieka melstis.

Ir tikėtis, kad masių okupuota civilizacija kažkaip stebuklingu būdu išstums į priekį girtuoklio, dvokiančio cigarais ir neplautomis kojinėmis Vinstono Čerčilio kloną, sakantį tai, ne kas patinka, o taip, kaip yra.

Ir lemiamu momentu prisiimantį atsakomybę.

– O tokių žmonių turime? – klausiate jūs.

Manome, kad taip, tik vargu, ar jie renkančiai daugumai „patinka“.

Autoriai yra VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros steigėjai