1920 m. ruduo Lietuvos istorijoje ryškus drastiškomis spalvomis. Gausiai išlietas kraujas įnirtingose ir kritiškai svarbiose kovose su lenkais, valstybingumą bauginančiai apniukusios sutemos ir pro jas ryžtingai prasiskverbęs šviesios vilties spindulys.
Tokiais tonais nutapytas Lietuvos ruduo prieš 105-erius metus. Būtent prieš tiek metų šią dieną Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis, kuri šio laikotarpio paveikslui žadėjo šviesias draugystės ir taikos spalvas. Tačiau du tapytojai skirtingai įsivaizdavo savo piešinį.
Sunku kalbėti apie Suvalkų sutartį, nepaminint kitos sutarties. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis tų pačių metų liepą lietuviams užtikrino sostinę Vilnių.
Tačiau rugpjūtį lenkų ir sovietų karo eiga apsivertė aukštyn kojomis ir pietiniai lietuvių kaimynai perėjo į kontrpuolimą. Sėkmingą bangą pagavę lenkai neketino sustoti ir tikrai nepamiršo dar prieš kelis mėnesius savo rankose laikyto Vilniaus.
Nuo rugsėjo mėnesio prasidėjusios nuožmios kovos aiškiai bylojo apie karo stovį tarp dviejų kaimynių. Diplomatinės pastangos spręsti vis daugiau aukų reikalaujančias kovas baigdavosi priekaištų vieni kitiems apsimainymu.
Užsienio reikalų ministerijos, dėstydamos savus argumentus, galiausiai sutarė kur ir kada sės ieškoti kelio iš šios aklavietės.
Lenkų užsienio reikalų ministras Eustachijus Kajetonas Sapiega pareiškė:
„Tačiau norėdamas įvykdyti taikingus norus, Jūsų notoje pareikštus, turiu garbės Jum pasiūlyti, kad mūsų delegatai susitiktų Suvalkuose, dar kartą bandyti nesutikimus išrišti, nesigriebiant ginklų. [..] Mūsų delegatai lauks trečiadienį šio mėn. 29 d., vakare Suvalkuose.“
Į tai einąs Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas Petras Klimas atsakė:
„Norėdama visumet taikiai sureguliuoti kilusius nesusipratimus ir išvengti tolesnių ginkluotų konfliktų, Lietuvos Vyriausybė priima Jūsų propoziciją, siųsdama savo delegatus į Suvalkus rugsėjo 29 d. vakarą ir siūlo nuo rugsėjo 29 d. 12 val. dieną iš abiejų pusių pilnai sustabdyti Lietuvių ir Lenkų karo akciją prieš kits kitą.“
Oficialiai išreikšti norai ir tikslai tikrai gražūs, bet tikrieji kėslai buvo paslėpti po klastingumo skraiste. Derybos vyko panašiu scenarijumi kaip ir iki tol vykusi diplomatų komunikacija notomis.
Kaltinimai, nenoras nusileisti, probleminiai klausimai tęsėsi ir Suvalkų mieste vykusiose derybose. Nors ne galutinai ir nevisai tvirtai, bet rodėsi, kad pavyko rasti kompromisus dėl demarkacijos linijos, apsikeitimo karo belaisviais, strategiškai labai svarbaus Varėnos geležinkelio mazgo.
Pasirašyta sutartis turėjo įsigalioti spalio 10 d., bet dar net nespėjus išaušti šiai dienai, spalio 9 d. neva tai sukilęs lenkų generolas Liucjanas Želigovskis su savo vadovaujama rinktine įsiveržė į Lietuvą ir užėmė sostinę Vilnių.
Vėliau sekę įvykiai, kuriuos taip pat prisiminsime, verti atskiro pasakojimo. Šioje istorijoje matome posakio – „kur du pešasi, trečias laimi“ – pavyzdį.
Dviem kaimynams niekaip nepavykus išspręsti ginčo ir užmegzti draugiškų santykių, nepastebėtas visiškai šalia iškilęs priešas, ilgam laikui prarijęs abi susipykusias šalis.
Tačiau ši skaudi patirtis išmokė savo pamokas. Šiandien džiaugiamės tvirta partneryste ir pasitikėjimu paremtais santykiais su savo kaimynais lenkais.
O tai kada lenkai grąžins Suvalkus, jeigu jau tokie geri santykiai tapo?
Abejoju, ar Suvalkų krašto gyventojai benorės būti Lietuvoje. Tokie dalykai turėtų būti spendžiami ne tik valstybių vadovų sprendimu, bet ir apklausiant gyventojus. O tada gali kilti mintis apklausti ir rytų Lietuvis gyventojus. Ir nesu tikras, ar jie nenubalsuotų už Lenkiją. Tokiu būdu, nei Suvalkus atgausine, o dar, žiūrėk, ir dalį Lietuvos prarasime.
O prie ko čia Lenkija? Suvalkų trikampyje yra baltų etninės žemės, buvusi Lietuva.
Pietryčių Lietuvoje niekada bebuvo Lenkijos etninių žemių.
Maža kas buvo. Etninė sudėtis kinta. Jei dabar pietryčių Lietuvos gyventojai sulenkėjo, laiko save lenkais ir pareikš norą jungtis prie Lenkijos – tokia jų valia.
Tai, kad jie – save laikantys lenkais, neturi Lietuvoje tautinės mažumos subjekto teisės, tokiu atveju tokio turinio jų pareiškimai teisiškai yra niekiniai. Tai jau super naivumas.
Kaip tik ne. pietryčių Lietuva atsilietuvina.
O Suvalkų trikampio, ypač Punsko, meno saviveiklos lygiui neprilygsta garsiausių Vilniaus gimnazijų pasirodymai.
O jei Maskvos gyventojai nuspręs jungtis prie Tadžikijos ? Londono gyventojai – prie Kataro ? Niujorko prie Izraelio ?
Tavo paminėti pavyzdžiai kas kita. Ten su kiaušais, o štai lietuviai prieš lenkus bekiaušiai
,,štai lietuviai prieš lenkus bekiaušiai” – Dar ne pasakos pabaiga.
Po karo lietuviai ten buvo masiškai žudomi dar ir po Stalino mirties. Tam naudodavo ir jaunimo savaitgalio šokius. Mano a.a. tėvas iš ten kilęs, bet baigęs mokslus tarpukariu dirbo po karo Baltarusijai atskirtoje Lietuvos dalyje. Pokariu sienos buvo uždarytos, leidimų nedalindavo, tad gyveno nežinodamas, ar jie dar gyvi… Stipriai dėl to pergyveno.
Kadangi vaikinų buvo daug išžudyta, galiausiai už nelietuvio ištekėdavusios merginos gimdė jau nebe lietuvius.
Matyt, tokiais būdais ( trėmimai, žudymai, mokyklų lietuvių kalba uždarymas) okupacinė sovietų valdžia keisdavo Lietuvos ir kitų šalių gyventojų etninę sudėtį.Rašykite atsiminimus ir siųskite juos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Žinau tik tiek kad Baltarusijos valdžia buvusioje Lietuvos teritorijoje už darė visas lietuviškas mokyklas ( Gervėčių krašte- Rimdžiūnuose,Brėslaujos krašte, taip pat Pelesoje ir kitur) ir draugijas. Lietuvoų kalbai ir lietuviškai savasčiai dabartinėje Baltarusijoje iškilo didžiulis pavojus, bet mūsų valdžiai tai galimai rūpi menkai, ko gero, jai daug svarbiau Baltarusijos opozicijos atstovų reikalai ir apsauga už milijoną eurų per metus Lietuvoje….
Viskas tiesa, tik be ,,galimai”. O jei rūpi, tai tik kaip greičiau sunaikinti lietuvybę.
Atsiprašau dėl skubėjimo ir patikslinu :” Lietuvių kalbai ir lietuviškai savasčiai”.
Betgi pasirašius, tuoj pat lenkų buvo sulaužyta.
1918 vasario 16, Lietuvos taryba paskelbė a_t_s_t_a_t_a_n_t_i nepriklausomą Lietuvos valstybę (LDK) ir buvo pradėtas a_t_s_t_a_t_y_m_a_s, kai 1918 liepos 11 Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, bet 1918 lapkričio 2 Lietuvos Valstybės Taryba buvo bolševikų priversta atšaukti (LDK) a_t_s_t_a_t_y_m_ą ir pradėti (niekada istorijoje nebuvusios Lietuvos) bolševikinės respublikos kūrimą. Pilsudskininkams nepatiko bolševizmo užvaldytoje Lietuvoje (LDK) valstybės a_t_s_t_a_t_y_m_o sužlugdymas ir pradėjo šeimininkauti Lietuvoje. Jei ne bolševikai, nebūtų karo su pilsudskininkais ir turėtume a_t_s_t_a_t_y_t_ą (nepriklausomą nuo Lenkijos, nuo kremlinių ruskijos) LDK valstybę ir be karo židinio LDK Ukrainoje, dabar.
LDK vyrai, gerbiant karalių Gediminą, ruoškimės LDK Lietuvos valstybės atstatymui.
Paverkšlenta, – kaip paprastai istorinę esmę santykių su Lenkija taip ir nutylint, užuot viešai sakius tiesą į akis, su Lenkija kai lygių partnerystės niekada nebuvo ir nebus. Kieno čia ta vis tęsiama “mižniaus” politika ir toliau mulkinti, – lenkiškon pražūtin stumiant tautą?
,,Šioje istorijoje matome posakio – „kur du pešasi, trečias laimi“ – pavyzdį.” – Reikia suprasti, kad laimi rusai? Man atrodo, laimėjo lenkai. Atkūrė dalį savo žečpospolitinės imperijos. O mūsų priešas – stalininė Maskovija – dalį mūsų žemių vis tik grąžino.
,,Tačiau ši skaudi patirtis išmokė savo pamokas. Šiandien džiaugiamės tvirta partneryste ir pasitikėjimu paremtais santykiais su savo kaimynais lenkais.”
Apie kokias pamokas šneka alkas ? 1920 metais Lenkija elgėsi lygiai taip, kaip dabartinė Rusija Ukrainos atžvilgiu. Atima nutautintas silpnesnio kaimyno žemes. Kur čia partnerystė ir pasitikėjimas ?
Keista, kad rašant tokia tema nėra net nuorodos į pačią sutartį ir žemėlapio su parodyta demarkacijos linija.
Gal paskutiniame straipsnio sakinyje-Alko sarkazmas?
Lenkijai ne sarkazmais reikia kalbėti, o sakyti atvirai, kad 1994 m. sutarties, kaip kenkiančios Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui, besibaigiančio termino daugiau nepratęsime, kad santykiai su ja bus palaikomi ne pagal dvišalę sutartį, o pagal tarptautinę teisę. Ypač tiktų tai pasakyti Suvalkų sutarties sulaužymo paminėjimo proga.
Ir kas tas drąsuolis būtų visuotinio dėjimo į kelnes prieš Lenkiją fone?
Čia, – kai pats graini, pats ir šok…
Azijas – nepoimuts.
„O mūsų priešas – stalininė Maskovija – dalį mūsų žemių vis tik grąžino.“
„Grąžino“ tik tokiu būdu, kad Lietuva pati tapo to priešo okupuota. 1939 m. spalio mėnesį rusai jau žinojo, kad Baltijos šalys bus užimtos ir padarytos ssrs respublikomis. Tada jau vyko spektaklis, kurio tikslas buvo rodyti kokia SSRS yra draugiška ir kaip Baltijos valstybės užsinori įstoti į SSRS.
Būtent. Taikliai.
Apie tai, kad ,,Vilnius mūsų, o mes rusų” visi gerai žinom, bet galutinė viso to gudravimo pasekmė ta, kad turim žemėlapį su lietuviškų žemių riba, pripažinta imperijos, kurioje praleidom virš šimto metų ir turim Vilnių. Taigi, mūsų senieji priešai siekdami savo tikslų – o kuri iš imperijų jų nesiekė? – bet padėjo mums išlikti. O ką turim iš savo strateginės sąjungininkės – okupuotą Suvalkiją ir nutautintą Vilniją ? Ką dar ?
Ne padėjo mums išlikti, o pasiėmė sau, okupuodami Lietuvą.
Tai Lietuva vis dar okupuota ? Jie pasiėmė mus, bet – nors ir nenorėdami – padėjo atgauti Vilnių ir Klaipėdą. Dėl ko dabar, gal būt, graužia (rankų ir kojų) nagus. O kokia Lenkijos nauda Lietuvai ?
„Tačiau ši skaudi patirtis išmokė savo pamokas. Šiandien džiaugiamės tvirta partneryste ir pasitikėjimu paremtais santykiais su savo kaimynais lenkais.“ – Įdomu kas šio straipsnio, tiksliau šios pastraipos, autorius? Gal gėda buvo pavarde pasirašyti po šiais žodžiais, todėl straipsnis anoniminis?
Iš tiesų, Suvalkų sutartis to meto įvykiuose yra šių laikų Rusijos – Ukrainos „Minsko susitarimų“ atitikmuo, kai pradėjus agresiją, buvo laikinai „susitarta“, nustatyta demarkacinė linija, o po to agresija, slepiama po tariamai sukilusiais ginkluotais būriais, sudarytais iš neva vietinių žmonių, pratęsta toliau.
O Lenkija ir dabar liko prie tų pačių savo naratyvų, primetinėja Lietuvai tuos lenkiškus naratyvus. Tai nesukuria pasitikėjimo. Deklaruojami partnerystė ir santykiai yra tik norima, bet ne tikra padėtis. Panašiai buvo iki 2014 metų deklaruojami ir geri Rusijos-Ukrainos santykiai, bet iš tiesų jie buvo tiek geri, kiek buvo įgyvendinamas Rusijos diktatas ir Ukrainos laipsniškos rusifikacijos, rusų kalbos įtvirtinimo scenarijus. 2014 m. atmetus tokią Ukrainos nykimo ir rusifikacijos kryptį, pradėta agresija. Nėra pasitikėjimo, kad ir Lenkija ateityje nepadarys to paties, jei susiklostys tam palankios tarptautinės aplinkybės.
jo – paskutinis tavo sakinys visiškai teisingas. Pasitikėt galim tik dviem kaimynais; Baltijos jūra ir Latvija.
Straipsnis objektyvus, bet du paskutiniai jo sakiniai objektyvumo įspūdį sugadino. Straipsnio autoriai dar neišmoko istorinių patirčių. Man atrodo, kad dabartinė Lenkijos politika panašėja į jos politiką prieš 105 metus.
Skaičiau, kad prasidėjus II pasauliniam karui, iš tuometės Lenkijos Suvalkų apskrities į tuometę Lietuvos teritoriją prievarta iškelta apie 12 tūkstančių iš maždaug 25 tūkstančių Suvalkų apskrities lietuvių.
Taip. Tikrai.
Kuriuos čia, apgyvendintus Vilnijoje, lenkų partizanai žudė.
Suvalkų sutarties atminties proga kiekvienam derėtų įsidėmėti tai, kad, 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos aktu atkurto ir 1920 m. liepos 12 d. Sovietinės Rusijos sutartimi su Lietuva pripažinto Lietuvos valstybinio suverenumo su sostine Vilniumi ir apibrėžtomis etnografinėmis teritorijomis, Lenkija de jure nėra pripažinusi iki šiol ir kai Lietuva 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos sprendimu atkūrė Vasario 16-osios aktu paskelbtos suverenios Lietuvos valstybę, kurią 1994 m. karine okupacija Sovietų sąjunga buvo inkorporavus į TSRS sudėtį, Lenkija kartu su Letuvos valdžia tą Kovo 11-osios Lietuvos valstybinį suverenumą tuojau pat “nusodino” 1994 m. tarpusavio valstybinio bendrumo sutartimi. Taip šios sutarties pagrindu Lenkija tapo įsitvirtinusi teisę kištis į suverenius valstybinius Lietuvos reikalus bei atsistačiusi Vasario 16-osios Lietuvos suverenumo nepripažinimo teisę de jure ir atitinkamiems valstybiniams veiksmams Lietuvoje de fakto. Tiesa sutartis buvo sudaryta 15-ai metų, tačiau su sąlyga, kad ją galima tęsti. Taigi lyg užsimerkusios Lietuvos valdžios ją tęsia iki šiol. Tad ar nebūtų laikas patiems piliečiams individualaus konstitucinio skundo forma klausti Konstitucinio Teismo, ar minėtoji 1994 m. valstybinio bendrumo su Lenkija sutartis, jos tęsimas neprieštarauja Konstitucijai.
Skaičiau, kad pagal 1920 m. sutartį nemažai lietuvių “etnografinių teritorijų” ar jų salų liko į rytus ( Šaltiny į rytus nuo Drujos,Kadriški į rytus nuo Šarkauščinos,Narbutava, į pietus- Girstuny, į rytus nuo Vileikos- Karveli, Butrimava, į šiaurės rytus nuo Radaškonių- Malyje ir Balšyje Bakšty, Gerveli, Dauguli, Kiršy, Skirmantava, Daunary, Antaniški prie pat Minsko) ir pietus nuo sutartimi įteisintos Lietuvos sienos (į pietus už Nemuno esantys Zietela, Maldučiai, Pagiriai, Žybartai, Žadeikiai, Girininkai. Gežgaliai, – ten kalbėta lietuviškai ir XX a. pabaigoje), Viliakuja Eismanty, Mantauty, Jatauty, Taucvily, Mizgiri, Pirštuki Slanimo, Valkavisko, Baranovičių apylinkėse. Net prie Oršos būta lietuviškų salų (Obolcy, Margi).
Na labai artimai lietuviški pavadinimai, kurių dabar gal net buvimo pėdsakų nelikę. Vargšus juos lietuvėlius Jogaila Lenkijon sukišo, – taip ir pražuvo. Matyt, Oskaras Milašius neveltui perspėjo, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Taigi gyvendami atsiminkime tai.
Skaičiau, kad pirmiausia dauguma lietuvių vietovėse į rytus ir pietus nuo 1920 m. Lietuvos sienos sugudėjo ir tik po to nedidelė dalis jų palikuonių ėmė lenkėti.Gudų istorikas Daunaras- Zapolskis gimė Gomelio srityje, kitas istorikas- Dzmitris Daugiala gimė netolo Polocko, teatrologas Vadzimas Dapkiunas gimė tremtyje, gyveno Minske,filologas Viačeslavas Ragaiša gimė Rakavo miestelyje, į rytus nuo Maladečinos, muzikologė Zinaida Mažeika gimė Oršoje, filosofas ir rašytojas Venancijus Butrimas gimė Baranovičiuose, filosofas Ivanas Gaurys gime prie Klecko, skupltprius Valerijus Daugala gimė Gomelyje, pedagogė Liudmila Petrul gimė Valkavisko rajone. Teologas Angelas Daugirdas gimė dab. Mogiliavo srityje,tačiau laikė save lietuviu, o ne lenku ar baltarusiu ( info: Vikipedija).
Gudėjimas vyko plėtojantis Rytų apeigų bažnyčiai, o lenkėjimas prasidėjo po Jogailos atlikto Lietuvos dalies perkrikštijimo lenkiškais katalikais. Rytų apeigų plėtojimosi ir gudėjimo procesą nutraukė Mindaugo krikštas, susijęs su lietuvių ir lotynų, arba iš dalies ir vokiečių kalbų vartojimu. Tai tęsėsi iki Gedimino, kuriam ir Algirdui valdant gudėjimas atsigavo, tačiau Jogailos katalikiška lenkybė jį sustabdė. Tad didesnį lietuvių skaičiaus sugudėjimui ptaktiškaii kelią užkirto Mindaugo krikštas bei vėliau Vytenio valdymo laikotarpis. Taigi tas ilgesnis lietuviškų vietovardžių Baltarusijos teritorijoje išlikimas gali būti Mindaugo krikšto bei Vytenio, iš dalies ir Gedimino valdymo pradžios pasekmė.
Šiaip jau ir į pietvakarius nuo Polocko yra vietovė Antoniški, aplink Asvejos ežerą prie Latvijos, Rusijos ir Baltarusijo ssienų sankirtos-Sukoli,Asveja, Matuži, Saveiki , Cepliuki,Saukeli,kiek toliau į vakarus- Zapasiški, Garbuli ( prūsiškai garbis- akmuo), Girdziuki, Bubni, Šiauroki,Rageleva, prie pat rytinės Baltarusijos-Rusijos sienos- Gombotouka ( liet. vardas Gimbutas).
Ir ką?… ar dabar ten kalbama lietuviškai, gyventojai save laiko lietuviais? Ne.
Matyt lietuvių rusinimo, slavinimo politika davė savo vaisius. Juk ir dabar nuo Rusijos priklausoma Baltarusijos valdžia uždarė paskutines lietuviškas mokyklas Pelesoje, Gervėčių apylinkėse ( Rimdžiūnuose), Brėslaujos apylnkėse ir kitur, atimdama lietuviams galimybė mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Uždarytos ir lietuviškos draugijos, Baltarusijos valdžia toliau rusina dabartinėje jos teritorijoje gyvenančius lietuvius. Nieko naujo- taip darė ir okupacinė Rusijos caro valdžia ir sovietų valdžia, taip,matyt, daro ir dabartinės Rusijos ir Baltarusijos valdžios.
Matai tik vieną pusę. Lenkai pridarė kur kas daugiau.
Nors, tiesa pasakius, lietuviai patys kalti. Labai lengvai nutautėja. Tad nereikia kaltinti kitų.
Mūsų valdžia Gudams suteikė pretekstą. Ar įvesdami jiems sankcijas tikėjosi kažko kito. Manau, mūsų rezervistai veikia su jais sutartinai. Kaip ir Pociūno atveju.