Lietuvos bankų asociacijos (LBA) sumanymu grupė mokslininkų parengė Lietuvos dirvožemių erozijos rizikos vertinimo geografinę studiją.
Joje žinovai išanalizavo esamą šalies dirvožemių erozijos rizikos padėtį bei pateikė tris scenarijus, kaip ateityje ją gali pakeisti ūkinės veiklos pobūdis, intensyvumas bei klimato kaita.
Šios studijos duomenys itin svarbūs žemės ūkio sektoriui ir šiam sektoriui paslaugas teikiančiam verslui, ja remsis ir šalies finansų įstaigos, vertindamos, kokį poveikį aplinkai daro jų teikiamos finansinės paslaugos – tokius lūkesčius joms kelia Europos Centrinis Bankas.
Europos Komisija, pristačiusi Žaliojo kurso politiką, paskelbė tikslą iki 2050-ųjų paversti Europą pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu žemynu.
Svarbų vaidmenį siekiant tikslo atlieka ir finansų įstaigos.
Jos ne tik rengia savo veiklos perėjimo prie neutralumo klimato kaitai strategijas, bet vertins ir kokį poveikį aplinkai daro jų teikiamos finansinės paslaugos – ūkinių veiklų finansavimas.
„Praktinis Žaliojo kurso įgyvendinimas yra susijęs su daugybės klimato rizikos veiksnių vertinimu ir duomenų valdymu.
Tam, kad finansų įstaigos galėtų vertinti finansuojamos veiklos poveikį aplinkai, joms reikalingi duomenys apie svarbias, ūkinės veiklos sąlygojamas fizines klimato kaitos rizikas Lietuvoje.
Pastebėjus tokių duomenų trūkumą nuspręsta rengti studijų atlikimą, o jų rezultatais kviečiama naudotis visus – tiek pačius ūkininkus, tiek žinovus, kuriems tokios žinios gali būti svarbios“, – sako Lietuvos bankų asociacijos prezidentė dr. Eivilė Čipkutė.
Lietuvos dirvožemių erozijos rizikos vertinimo studiją atliko nepriklausomi žinovai doc. dr. Jonas Volungevičius, prof. dr. Darijus Veteikis ir dr. Laurynas Jukna.
Mokslininkai nustatė Lietuvos dirvožemio degradacijos ir erozijos rizikos laipsnį žemės ūkio teritorijose ir įvertino finansuotinos ūkinės veiklos poveikį šios rizikos pokyčiui.
Šios studijos duomenys kartu su anksčiau LBA sumanymu atliktu Klimato kaitos rizikų XXI a. viduriui tyrimu yra vieši ir atviri naudoti visiems.
„Svarbu, kad tyrimo duomenis taikytų ne tik finansų sektorius, bet ir žinovai, ruošiantys žemės ūkio strategijas, numatantys ir formuojantys teritorijų naudojimo bei planavimo politiką.
Šios studijos duomenys taip pat svarbūs ir rengiant Vyriausybės programą, numatant žemės ūkio paskirties žemės panaudojimą savivaldybių lygmeniu.
Bet pats pagrindinis studijos duomenų naudotojas, žinoma, yra pats žemės ūkis“, – teigia vienas iš studijos rengėjų doc. dr. Jonas Volungevičius.
Žinovas pabrėžia, kad ūkininkai, susipažinę su šia ataskaita neturėtų išsigąsti – jiems tai turėtų būti tik sufleris leidžiantis nustatyti galimas rizikas bei ūkines veiklas, kuriomis tas rizikas mažintų ir tokiu būdu stiprintų dirvožemio naudojimo tvarumą.
Anot J. Volungevičiaus, atliktos studijos duomenys taip pat naudingi įmonėms, kurios į Lietuvą importuoja žemės dirbimo technologijas, biocheminius bei cheminius dirvožemio gerinimo ir saugos preparatus.
Ji taip pat pravers ir aplinkosaugininkams rengiant savo veiklos strategijas bei teikiant patarimus ūkinės veiklos žemės ūkyje intensyvumo pritaikymui.
Dirvožemio erozija – žmogaus veiklos pasekmė
Lietuvoje dirvožemio erozijos problema žemės ūkio teritorijose yra sukurta per pastaruosius 70 – 80 metų, kuomet buvo suformuota ir įgyvendinta intensyvaus žemės ūkio strategija, o dirvožemis naudotas siekiant kuo didesnio ūkinės veiklos veiksmingumo.
„Tai, kad Lietuvos teritorija, vertinant dirvožemio erozijos kontekste bei kitų Europos valstybių atžvilgiu, atrodo pakankamai gerai, nėra mūsų šalies nuopelnas.
Tokia padėtis susiklostė dėl geografinių sąlygų“, – sako J. Volungevičius.
Anot jo, Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje su vyraujančiu lyguminiu, banguotu ar lėkštai kalvotu reljefu. Tokios sąlygos palankios vešliai augmenijai.
Apgalvotai ūkininkaujant tokiame kraštovaizdyje dirvožemio erozija nesunkiai valdoma.
Pasak žinovo, padėtis Lietuvoje nėra tolygi, tai lemia kalvotų ir lyguminių agroekosistemų teritorinis pasiskirstymas.
Vidutiniškai Lietuvoje yra maždaug 18–19 proc. eroduotų žemės ūkio dirvožemių. Tokių savivaldybių, kurių rodikliai viršija vidurkį, nėra daug – jų apie 10, daugiausia pietryčių Lietuvoje.
Mokslininko duomenimis, sudėtingiausia padėtis yra Utenos r. sav. teritorijoje – čia net 55 proc. eroduotų žemės ūkio naudmenų, taip pat prastesnė situacija Alytaus, Zarasų, Molėtų r. savivaldybėse.
Jis atkreipia dėmesį, kad eroduoto dirvožemio plotų dalis skaičiuojama tik nuo žemės ūkio naudmenų.
Lietuvos dirvožemio dangos erozijos laipsnio ir rizikos tyrimo rezultatai parodė, kad siekiant pritaikyti žemės ūkio sektoriaus plėtrą bei jo finansavimą klimato kaitos ir kraštovaizdžio ekologinio tvarumo kontekste, turi būti skiriamas didelis dėmesys regioninei žemės ūkio politikai bei ūkinės veiklos žemės ūkyje priemonių rėmimo ir skatinimo diferencijavimui.
Galima suvaldyti
Žinovo teigimu, suvaldyti dirvožemio eroziją įmanoma, bet tai priklauso nuo visų – ūkininkų, jų finansinių partnerių, valstybės institucijų bendrų veiksmų.
„Lietuvoje dirvožemio erozijos problema atsirado todėl, kad sovietiniu laikotarpiu žemė buvo intensyviai dirbama, pagrindinis tikslas buvo užauginti kuo daugiau gamybos.
Apie aplinkos apsaugą tuomet mažai kas begalvojo. Todėl dabar kovojame su žmogaus sukurta problema“, – sako studijos rengėjų atstovas.
Kraštovaizdžio gamtines, o tuo pačiu ir dirvožemio agroekologines galimybes atkurti ir stiprinti gali bearimių technologijų, mulčiavimo, komposto, organinių trąšų naudojimas.
„Dirvožemio kokybės atsistatymui ir palaikymui labai svarbus natūralus organinės medžiagos kaupimasis dirvožemyje, jo kokybinių parametrų gerėjimas, biologinės įvairovės didėjimas ir visų jos funkcinių grupių buvimas.
Bet tam, kad tai nutiktų, turi būti taikomos ir derinamos tarpusavyje atitinkamos agrotechninės, agrocheminės, biocheminės bei sėjomainos priemonės.
Jei prieš 70–80 metų būtume įsiklausę į kraštovaizdžio geoekologines galimybes, reljefo pobūdį, dirvožemio natūralias gamtines galimybes, būtume išvengę erozijos židinių formavimosi ar bent jau jų plotus sumažinę iki minimumo“, – sako J.Volungevičius.
Dirvožemio erozijos įtaka klimato kaitai – milžiniška.
Susidaro uždaras ratas – kuo intensyviau dirbama žemė, tuo intensyviau mineralizuojasi organinė medžiaga, erozija dar labiau tai skatina.
Dėl to, o ir dėl dirvožemyje esančių karbonatų tirpimo, intensyvėja anglies dvideginio emisija. Didėjantis jos kiekis skatina temperatūrinius disbalansus.
Tai skatina sausras, vėjus ir jų gūsius, kas savo ruožtu skatina dirvožemio išpustymą, atmosferos dulkėtumą, kas ir vėl iškreipia natūralų aplinkos dujų emisijos ir temperatūrinį balansą.
Šie veiksniai reikšmingai prisideda prie klimato kaitos, kuri savo ruožtu atsiliepia dirvožemio naudojimui, jo kokybės išsaugojimui ir naujų iššūkių formavimuisi.
