Grįžusi iš mokyklos anūkė pranešė, kad šiemet jai reikės dirbti dvidešimt penkias valandas socialinio darbo. Nesusilaikiau nepataisiusi, kad geriau būtų sakyti „visuomenei naudingo darbo“ ar „visuomeninio darbo“, ir pagalvojau, jog šiuo atveju žodis pavartotas taisyklingai, tačiau Švietimo ministerija vis tiek visai be reikalo bruka vaikams svetimžodį.
Šis gerokai išskydusios reikšmės žodis kilęs iš lotynų kalbos: sociāre – sujungti, suvienyti, subendrinti, sutuokti. Jis giminingas senovės graikų ir kitų indoeuropiečių kalbų žodžiams, reiškiantiems bendrystę ir buvimą kartu [1].
Lotyniško būdvardžio sociālis, iš kurio pasidarėme savo „socialinį“, reikšmė tokia: draugiškas, santuokinis, būdingas sąjungininkams, visuomeninis. Todėl didysis Lietuvių Kalbos Žodynas ir aiškina: socialinis – susijęs su visuomenės gyvenimu, visuomeninis.
Visuomeninis darbas Lietuvoje visuomet buvo suvokiamas kaip bendriems reikalams skirtas darbas be jokio piniginio atlygio. Tačiau žinome dabar jau esant ir gaunančius algas socialinius darbuotojus. Esama net Socialinės apsaugos ministerijos, kurios pavadinimas, beje, visiškai miglotas.
Krašto apsaugos ministerija saugo mūsų kraštą, Sveikatos apsaugos ministerija saugo mūsų sveikatą, o ką saugo Socialinės, arba lietuviškai tariant, Visuomeninės apsaugos ministerija? Nežinia. Tikriausiai žodį „apsaugos“ reikėtų pakeisti žodžiu „paramos“ (galimi pakaitalai: „pagalbos“, „paspirties“), o vietoje žodžio „visuomeninės“ („socialinės“) dėti „valstybinės“, nes juk ministerijos teikiamos paramos lėšos plaukia ne iš kokio nors asmens ar privačios bendrovės piniginės, o iš valstybės biudžeto.
Tuomet būtų aišku, kad ši valstybės įstaiga rūpinasi įvairiopos paramos teikimu silpnesniems piliečiams. Be abejo, devynias galybes tarnautojų turinti ministerija gali susigalvoti ir gerokai sėkmingesnį už pasiūlytąjį lietuvišką pavadinimą.
Socialinį verslą irgi reikėtų vadinti valstybės remiamu ar palaikomu verslu, socialinį būstą – valstybės (ar savivaldybės) suteiktu būstu, socialinius įgūdžius – bendravimo įgūdžiais, o junginys „socialinė lytis“ apskritai yra beprasmis, nepataikantis nei į logikos tvorą, nei į mietą.
Neteigiu, kad žodis „socialinis“ visai nevartotinas. Permainas visuomenės gyvenime retsykiais galime pavadinti socialinėmis permainomis, asmens turtinę ir kitokią padėtį visuomenėje – socialine padėtimi. Tai bus taisyklingas kalbėjimas, tik jis, deja, nepridės mums nei mokslingumo, nei protingumo.
Kadangi užkliuvome už žodžio „valstybė“, ne pro šalį bus pasidomėti šį žodį išstūmusiu dar vienu svetimžodžiu. Tai žodis „nacionalinis“. Lotyniškai nātio – tauta, giminė, gentis. Žodis yra kilęs iš veiksmažodžio nāscī – gimti, taigi nacija (lot. „nātio“) – gimties (ne politiniais) saitais susieta bendruomenė.
Naujosios kalbos iš šio žodžio pasidarė būdvardį „nacionalinis“, kurio pirminė, o kai kuriose kalbose ir vienintelė reikšmė yra „tautinis“. Paskubomis pasigriebę šį žodį prisidarėme klausimų.
Ar Nacionalinis vėžio institutas tyrinėja ir gydo tik lietuviškas vėžio atmainas? Ar Nacionalinis dramos teatras vaidina tik lietuvių autorių kūrinius? Ar Vilniaus Nacionaliniame stadione sportuos ir varžysis tik lietuviai?
Kodėl šių įstaigų nevadiname valstybinėmis? Senokai nebeturime tautinio pinigo lito, o štai Nacionalinė mokėjimo agentūra kažkodėl yra. Kažkas džiaugiasi nacionalinėmis vizomis, kažkas gauna nacionalines premijas, kažkas paisto apie nacionalines premjeras ir t. t.
Lotyniškas veiksmažodis reflectere reiškia atlenkti, atsukti, atkreipti atgal. Todėl fizikai įvairius atspindėjimus, o psichologai žmoguje vykstančius savęs pažinimo (atsisukimo į save) stebėjimus ir vadina refleksijomis. Tačiau kai girdime kalbant apie sunkiai reflektuojamą spektaklį, kai skelbiamos vaikų darželio veiklos refleksijos, kai reflektuojamos įvairios knygos, suvokiame viešpataujant neišmanymą ir savanorišką skurdą: vartojame vieną neaiškų svetimžodį, atsisakę geros dešimties tikslių lietuviškų žodžių.
Užuot kvailai reflektavę, juk galime suvokti, suprasti, mąstyti ir apmąstyti, protauti ir samprotauti, mintyti, svarstyti ir apsvarstyti, nagrinėti, laužyti galvą ar paprasčiausiai galvoti ir apgalvoti.
Turėdami puikų žodį „žiniasklaida“ galime apsieti ir be neaiškių „medijų“, nes lotyniškai šis žodis nereiškia nei žinios, nei jos skleidimo ar pranešimo. Daiktavardis medium reiškia kokio nors dalyko vidurį. Abstraktesnės šio žodžio reikšmės: buvimas tarp žmonių, buvimas viešumoje ar draugijoje, valstybės nuosavybė, vidutiniškumas.
Dar yra moteriškos giminės būdvardis media – vidurinė, vidutinė ir niekatrosios giminės būdvardžio daugiskaitos vardininkas media, dažniausiai reiškiantis tai, kas yra viduryje, kartais – tai, kas vidutiniška. Todėl labai gaila, kad atsisakius Spaudos rėmimo fondo, naująjį fondą nutarta pervadinti Medijų, o ne Žiniasklaidos rėmimo fondu.
Lotyniškai speculāri – dairytis, tykoti, žvalgyti, šnipinėti. Todėl LKŽ randame tik vieną paaiškinimą: Spekuliuoti – sąmoningai panaudoti ką savanaudiškiems tikslams, siekti lengvai pasipelnyti. Tačiau girdime ir tokių pasakymų: „Galima spekuliuoti, kad prieglobsčio poreikis nelabai didelis, žmogui svarbu tik tai, kad jį įleistų į šalį“; „Tada atsiranda proga spekuliuoti: jeigu žmogus nutyli šitai, ką dar jis nutylėjo?“ Matome, kad siekę pasirodyti esą labai sumanūs ir paniekinę lietuviškus „spėlioti“, „spėti“, „skelbti prielaidą“ kalbėtojai iš didelio rašto visai išėjo iš krašto.
Iš lotyniško žodžio ēdūcere – išvesti ir jo vedinio dažninio veiksmažodžio ēducāre padarytas daiktavardis ēducātio reiškia ir gyvulių ar augalų auginimą, naujų veislių išvedimą, ir žmonių ugdymą bei auklėjimą. Tai geri žodžiai, bet kam mums reikia tų edukacijų, edukacinių programų, edukacinių sodų ar užsiėmimų, kam reikia šeimų ir net grybų edukatorių? Jei siekiame būti pakantūs ir nenorime žmonėms kalti ar kimšti į galvas kokių nors žinių ar gebėjimų, tai juk galime lavinti, ugdyti, prusinti, patarti, mokyti, šviesti, auklėti. Jei nesusigriebsime, šiuos septynis savus žodžius kaip mat ištrins iš mūsų sąmonės vienas svetimas „edukuoti“.
Girdėdama, kad mes, senutės ir senukai, esame vadinami senjorais, nesuprantu, kodėl stveriamasi šio žodžio: juk lotyniškas senior reiškia senis, pagyvenęs žmogus, senolis.
Idant nepasirodyčiau užsipuldinėjanti lotynų kalbą, privalau pasakyti, kad ši kalba man labai patinka: ji skambi (turi trumpųjų ir ilgųjų balsių, klasikiniais laikais dar neišnaikintų dvibalsių), jos gramatinė sandara aiški ir grakšti. Todėl, atrodo, turėčiau būti laiminga nuo ryto iki vakaro girdėdama ir matydama įvairiais keliais plūste plūstant lotyniškų šaknų žodžius.
Deja, jaučiu ne džiaugsmą, o didžiulį nerimą dėl lietuvių kalbos niokojimo ir naikinimo. Ir lotynų kalba čia niekuo dėta, nes ir čia paminėtieji, ir daugelis kitų be reikalo vartojamų žodžių pas mus ateina iš anglų kalbos, į kurią lotyniškas šaknis atnešė kadaise Britaniją užkariavę normanai.
Anglų kalba laikoma germaniška kalba, bet germaniškų žodžių joje yra tik 30 %. Likusius 70 % sudaro lotyniškos kilmės šaknys. Taigi, tai nauja kalba, o mūsų, lietuvių, gerokai senesnė, ir nepaisant daugybės nepalankiai pūtusių vėjų, išlaikiusi savastį. Tai kodėl, užuot didžiavęsi, spjauname į ją?
Pritariu tiems, kurie jau yra rašę, kad svetimžodžių vartojimą turbūt skatina iš mūsų protėvių atkeliavę baudžiauninkų sąmonės atspindžiai. Garsesnių, turtingesnių, galingesnių šalių kalba daugeliui menkaverčiais baudžiauninkais save laikančių lietuvių atrodo poniška, reikšmingesnė, svaresnė.
Deja, esame visiškai pamiršę Jono Jablonskio prisakymą: Svetimais žodžiais turime rašydami naudotis tik ten, kur be jų apsieiti negalime [2].
Negalime apsieiti be žodžių „partija“, „pomidoras“, „tangentas“ ir šimtų kitų, nes neturime lietuviškų atitikmenų.
Latviai, prancūzai ir kai kurie kiti pasidarė savus, o mes perėmėme svetimą „kompiuterį“. Taigi ir vartojame, ir vartosime daugybę skolinių.
Tačiau gimtosios kalbos pakaitalus turintys barbarizmais vadinami svetimi žodžiai, kaip matėme, yra itin pavojingi, nes išstumia iš mūsų dvasinio pasaulio savus.
„Edukaciją moderavo komunikacijos rizikų ekspertas“. Ar čia lietuviškas sakinys?
Ar prie svetimų šaknų pridėdami tik lietuviškas galūnes galime tvirtinti, kad tebekalbame lietuviškai?
Autorė yra antikinės ir lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė
Nuorodos:
[1] Aloisas Valdė – Alois Walde, Lateinisches Etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung, 1910, p. 720.
[2] Jonas Jablonskis, Rinktiniai raštai, Sudarė Jonas Palionis, II t., Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 21.
Apskritai, geras ir teisingas tekstas, ačiū mielai mano dėstytojai. Kita vertus, be reikalo nutylėtos kelios aplinkybės, kurios galbūt kiek pakoreguotų ir gerus ketinimus, ir apibendinimus: 1) Kalbą kuria tauta, kurios didžioji dalis nieko nežino (ir negali žinoti – tai tokie švietimo pasiekimai) apie minimų žodžių pirmines rekšmes, o gal ir nė neįsivaizduoja apskritai lotynų kalbą esant. 2) Tarptautiniai žodžiai per kalbas keliauja keisdami reikšmes – dažniausiai jas striukindami, kartais praturtindami, o kartais net suteikdami priešingas rekšmes. 3) Lotyniški žodžiai lietuvių kalbą dažniausiai pasiekė per lenkų, rusėnų, vokiečių, pastaruosius du amžius per rusų, o dabar per anglų kalbas, ir per visas jas keliaudami keitė reikšmes. Tataigis, žodžių etimologija ir reikšmių sistema kilmės kalboje yra labai patraukli ir įtrauki proto mankšta, bet tikėtis, kad pusraščiai kalbos nešėjai ir kūrėjai seks lotynų kalbos gražiuoju pavyzdžiu – truputį inteligentiškai naivu.
„pakoreguotų“ – ???
gerai – „pakeistų” 🙂
TAUTINĖS SAVIMONĖS STOKA (arba neturėjimas) yra pagrindinė priežastis, kodėl lietuvių kalba teršiama kasdien ir be sustojimo. Mūsų gimtąją kalbą menkina ir naikina žiniasklaida, taip vadinama akademinė bendruomenė (humanitarų darbai prikimšti nereikalingų svetimžodžių, o koks daugelio knygų vertimų į lietuvių kalbą „lygis“), politikai („whatabautizmas“, „restrikcijos“…). Siekis palaipsniui išstumti lietuvių kalbą iš kasdieninio gyvenimo (pvz., „kalbėkite su pavežėju rusiškai arba angliškai“) yra priešiškų Lietuvai politinių jėgų tikslas. Ačiū gerb. Autorei už vertingą straipsnį.
Graplingas, relokantai, reprezentuoti, diskusija, moderatorius, tolerancija, frustracija, indikuoti / indikacija, outletas, legetimizavimas, segregacija, inspiruoti, šou, diskriminacija, sugestyvi, fišingas, kotedžas, lokacija, restriktyvios, dominuoja, stresas, ekstenderis, pejoratyvinė, menticidas, njueidžas, fasilitatorius, tutorius, vizionierius, fašionistas, edukamentas, feikas, restrikcija, sinergija, opcija, imunosupresuotas, brendas, inspiracija, impaktas, kolaboratyvinis, fajeris, derbis, reiveris, kauferis, breikas, driftas, vaučeris, barista, autletas, seilas, bliakseilas, atrakcija, sentimentas, šokas / šokiruoti, kontempliacija, laikinti, desperacija, verdiktas, inspiruoti, prokrastinacija, mobilumas, hibridas, invazija, samplingas, kolapsas, ekstremalus, įkontekstinimas, kompiaratyvinė, bookstogrameris, vakseris, dronas, influenceris, recepcija, renovacija, inovacija, spekuliuoti, inspiruoti, intencija, derogacija, naratyvas, kolapsas, habas, dylas / dylų dylas, feikas, skrolinti, čiatinti, komunikacija / komunikatorius, mediacija / mediatorius, diskursas, reprezentatyvus, probacija, kiancelinti, networkingas, mixsas, trendas, diskursas, haikingas, edukacija, performansas, atrakcija, inspiracija, edukatorė, indikuoti / indikacijos, banas, fiksuoti, limituoti, autsaideris, ekstrinis, implikuoti, defetistinė, konsteliacija, legitimuoti, predispositioningas, fobas, skipingas, ekskliuzyvinis, fitnesas, infoteinmentas, sugestija, topikas, lifetime narystė, glampingas, prezentacija, konkliudentinis, whataboutizmas, sugestija, eventualus, satisfakcija, aplikuoti, reisuoti, performansas, lokacija, šou, konotacija, svaipinti, geimerių laptopas, fura, hiparikas, barberis, distribucija, hardlineris, primariai, konstruktas, tendencija…
Atrask Lietuvą. Geologinio paveldo diena. II dalis
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000298443
Jei jau taip labai neturite laiko visą laidą išklausyti, tai bent pasmaguriaukite I. Kepalaitės gardumynais – nuo 48:25 min.
(Primenu: I d. – Atrask Lietuvą. Su geologais iš depresijos dugno kilsime į rėminančias aukštumas. – čia
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000296672/atrask-lietuva-su-geologais-is-depresijos-dugno-kilsime-i-reminancias-aukstumas-i-dalis )
Kokiu dažniu veikia, ieškoti FM ar korotkyjie volny?
O interneto dažniai netinka?
O telefono? 89,0 MHz?
Ačiū, eisiu pamatuoti telefono dažnį. Pas mane jis laidinis, garsiai virpa kartais, tai kažkoks dažnis turėtų būti. Interneto dažnio nejaučiu, reikia užsiimti, kur tas mano lituoklis?
Ingrida Kepalaitė: „Tarmė man – mano savasties dalis“
– utenis.lt/projektas-is-atokiu-stociu-utenos-kulturinio-savitumo-paieskos/ingrida-kepalaite-tarme-man-mano-savasties-dalis/
Ačiū. Radau eilėraščius internete…
Kadangi svetimžodžiai tamstai kelia stiprią alergiją, prašyčiau pasvarstyti, ar žodį politologas galėtume pakeisti žodžiu pilstukas (prasme pilsto iš tuščio į kiaurą)
🙂
Verkė kamputyje lietuvių kalba, kai ŠEIMOS vaistinių tinklas buvo pervadintas į BENU. Kai Kauno aludariai seną gerą aisčių RAGUTĮ perkrikštijo į WOLFAS ENGELMANN. Kai įsiveisė CAMELIA .Man jau geriau būtų KUMELĖ 🙂 . Ukmergės centre atstatytas , o 2021 renovuotas paminklas su romėnišku užrašu. Vilniaus Žvėryne senoji SAULUTĖ persivertė į pirmą MAXIMĄ .
Latviai kompiuterį vadina dators. Latviai, nors ir turi žodį dati (duomenys), bet, atrodo, nelaiko, kad žodis dators (turbūt, ir dati, nes daten yra vokiečių, švedų kalboje, bet kilęs iš lotynų k.) yra latviškas.
Dators (angļu: dat(a) (process)or — ‘datu apstrādātājs’) ir iekārta, kas uzkrāj un apstrādā datus pēc iepriekš definētas procedūras.
Švedų žodis dator aiškinamas šitaip (vok. k.):
Bedeutungen: ein elektronisches Gerät zur Datenverarbeitung: Computer
Herkunft: aus dem lateinischen Wort dare – geben gebildet. Dator ist der nomens agentis und bedeutet ungefähr “Geber”. Die Wortbildung erfolgte analog zur Bildung des Wortes “motor”. Erst seit den 1980er-Jahren hat sich das Wort durchgesetzt, vorher wurde außerdem noch das Wort datamaskin als Bezeichnung für Computer verwendet.
Islandai iš tiesų turi savo žodį tölva, kuris kilęs iš islandų k. žodžio tala (skaičius).
NIEKADA NEPAMIRŠTU, ir visada mielai prisimenu ŠLB-nės kapeliono kunigo prof. J. Juraičio patarimus, jam padedant redaguoti mano sudaromą apybraižą “Alpių lietuviai”…” Svetimais žodžiais turime rašydami naudotis tik ten, kur be jų apsieiti negalime” Visam gyvenimui išmokau, niekad nenaudoti žodžio “kontekste”, geriau: “temos audinyje”…
O be svetimos gramatikos, kurioje daiktavardžiai ir asmenvardžiai nekaitomi giminėmis ir linksniais, turbūt, niekaip negali apsieiti? Ar tik lietuviškai išmokti negali?
O kaip mane pradžiugino jau iš anksčiau, o dabar dar labiau gerbiamos Profesorės rašinys! Netylėkite!
Prisipažinsiu, mano galva ir darbiniai užrašai irgi pilni panašių pastabų (ypač apie edukaciją, senjorus majorus ir kt.). Jei dar ir kalbininkams lituanistams bent kiek rūpėtų lietuvių kalba, mano džiaugsmui lygių nebūtų!
Įjungiu radiją, o čia – sveikinimų koncertas. Kaip paprastai, sveikina savo artimuosius, draugus, daugybę metų nematytus bendramokslius. Ir čia staiga laidos klausytoja prašo pasveikinti… Martyną Levickį, ir padėkoti jam už tai, kad tiek metų gyvenęs užsieniuose, jis išsaugojo lietuvių kalbą, kad neima pavyzdžio iš LRT, kur laidų vedėjai ir laidų dalyviai nesvetimžodžiauti apskritai nebemoka.
Ir tikrai taip – jo lietuvių kalbai anglų kalba įtakos nedaro, jis nekaišioja svetimžodžių į kiekvieną sakinį, o lietuviškus žodžius lietuviškai vartoja, o ne pagal anglų k. taisykles ir ne angliška jų prasme!..
• Kultūros savaitė. Nobelio literatūros premija, Kyjivo meno bienalė, Martynas Levickis ir paveldo apdovanojimas privatiems Kauno muziejams
− lrt.lt/mediateka/irasas/2000298419/kulturos-savaite-nobelio-literaturos-premija-kyjivo-meno-bienale-martynas-levickis-ir-paveldo-apdovanojimas-privatiems-kauno-muziejams
(Nuo 01; 16 val.)
Daugiau apie jį:
• Martyno Levickio triumfas Berlyne: pelnė prestižinį muzikos apdovanojimą
− lrt.lt/naujienos/muzika/680/2095526/martyno-levickio-triumfas-berlyne-pelne-prestizini-muzikos-apdovanojima
• Savaitgalį ištaigingoje Berlyno koncertų salėje įvyko svarbūs visoje Europoje „Opus Klassik 2023“ apdovanojimai.
− youtube.com/watch?v=pTI3E-Yphqw
• Martynas Levickis tapo Londono Karališkosios Muzikos Akademijos profesoriumi
− londoniete.com/naujienos/martynas-levickis-tapo-londono-karaliskosios-muzikos-akademijos-profesoriumi/8177
Prie LRT laidos „Kultūros savaitė” turėjo būti –
(Nuo 01:16 val.)
Pritarčiau dėl problemos, tik socialinis darbas ir visuomenei naudingas darbas nėra sinonimai.
Šiuolaikinėje lietuvių kalboje socialinis yra susijęs su žmogumi, žmonių santykiais, žmogaus gerbūviu. Šiukšlių rinkimas akcijos „Darom“ metu yra visuomenei naudingas darbas, savanorystė, bet ne socialinis darbas. Teikiantys socialines paslaugas nėra vadinami dirbančiais visuomenei naudingą darbą, nors bet kokia komercinė veikla turėtų būti naudinga visuomenei.
Taigi, straipsnyje minimu atveju panaudotas neteisingas terminas. Ne, mokykla neverčia vaikų įsidarbinti socialines paslaugas teikiančioje įmonėje. Vaikai siunčiami įsitraukti į kokią nors visuomenei naudingą veiklą, savanoriauti.
Lietuvai yra svarbi istorijos šaltinio pasakymo “in confinio Ruscia et Lituae” reikšmė “in confinio”. Iš jo galimų reikšmių būtų galima tiksliau spręsti, kas per objektai yra šiais pavadinimais minimi, kokios jie srities, pvz., ar jie gali būti daugių šalių ar upių pavadinimai. Prašytume gerb. profesorę padėstyti savo nuomonę tuo klausimu čia kaip komentarą arba atskiru straipsniu Alkas.lt.
P.Skutas
Your comment is awaiting moderation
2 sekundės ago
Lietuvai yra svarbi istorijos šaltinio pasakymo “in confinio Ruscia et Lituae” reikšmė “in confinio”. Iš jo galimų reikšmių būtų galima tiksliau spręsti, kas per objektai yra šiais pavadinimais minimi, kokios jie srities, pvz., ar jie gali būti daugių šalių ar upių pavadinimai. Prašytume gerb. profesorę padėstyti savo nuomonę tuo klausimu čia kaip komentarą arba atskiru straipsniu Alkas.lt.
Labai apgalvotas, išsamus, reikalingas straipsnis, tik…, sakyčiau, per gausu teiginių vienoje vietoje. Ne specialistams gali likti tik bendroji nuostata – tarptautinių žodžių nereikėtų vartoti, kai yra lietuviškų, ir net daug tikslesnių. Tačiau per daugumą žmogus gali nebeprisiminti, ką, kur ir kodėl vertėtų keisti. Medžiagą išdalinus į atskirus straipsnelius, poveikis turėtų būti stipresnis. O taip, gavusi Autorės pritarimą, galėtų padaryti net pati redakcija.